1Viešpatie, gelbėk! Nyksta dievotieji, nebelieka ištikimųjų tarp žmonių vaikų.
1Kurtar beni, ya RAB, sadık kulun kalmadı,Güvenilir insanlar yok oldu.
2Jie vienas kitam kalba tuštybes, lūpomis pataikauja ir kalba klastinga širdimi.
2Herkes birbirine yalan söylüyor,Dalkavukluk, ikiyüzlülük ediyor.
3Viešpats sunaikins pataikaujančias lūpas, puikybės pilną liežuvį.
3Sustursun RAB dalkavukların ağzını,Büyüklenen dilleri.
4Jie sako: “Savo liežuviu mes nugalėsime, mūsų lūpos kalba už mus, kas mums Viešpats?”
4Onlar ki, ‹‹Dilimizle kazanırız,Dudaklarımız emrimizde,Kim bize efendilik edebilir?›› derler.
5“Dėl varguolio priespaudos, dėl vargšo dejonių dabar Aš pakilsiu,sako Viešpats,išgelbėsiu tą, kuris ilgisi mano pagalbos”.
5‹‹Şimdi kalkacağım›› diyor RAB,‹‹Çünkü mazlumlar eziliyor,Yoksullar inliyor,Özledikleri kurtuluşu vereceğim onlara.››
6Viešpaties žodžiaityri žodžiai, kaip liejykloje nuskaistintas sidabras, septynis kartus išvalytas.
6RABbin sözleri pak sözlerdir;Toprak ocakta eritilmiş,Yedi kez arıtılmış gümüşe benzer.
7Tu, Viešpatie, prižiūrėsi juos ir saugosi nuo šios kartos per amžius.
7Sen onları koru, ya RAB,Bu kötü kuşaktan hep uzak tut!
8Visuose pakraščiuose gausu nedorėlių, kai išaukštinami niekam tikę žmonės.
8İnsanlar arasında alçaklık rağbet görünce,Kötüler her yanda dolaşır oldu.