¹Cerujos sūnus Joabas pastebėjo, kad karaliaus širdis palinko prie Abšalomo.

¹Now Joab the son of Zeruiah perceived that the king’s heart was toward Absalom.

²Joabas pakvietė iš Tekojos išmintingą moterį ir tarė jai: “Apsivilk gedulo drabužiais, nesitepk aliejumi ir apsimesk gedinti ilgą laiką.

²Joab sent to Tekoa, and fetched there a wise woman, and said to her, “Please act like a mourner, and put on mourning clothing, please, and don’t anoint yourself with oil, but be as a woman who has mourned a long time for the dead.

³Nueik pas karalių ir taip jam kalbėk”. Ir Joabas įdėjo žodžius į jos lūpas.

³Go in to the king, and speak like this to him.” So Joab put the words in her mouth.

⁴Tekojietė moteris, atėjusi pas karalių, puolė veidu į žemę, išreikšdama jam pagarbą, ir tarė: “Karaliau, padėk”.

⁴When the woman of Tekoa spoke to the king, she fell on her face to the ground, showed respect, and said, “Help, O king!”

⁵Karalius jos klausė: “Kas nutiko?” Ji atsakė: “Aš esu našlė, mano vyras miręs.

⁵The king said to her, “What ails you?” She answered, “Truly I am a widow, and my husband is dead.

⁶Tavo tarnaitė turėjo du sūnus. Juodu susiginčijo laukuose ir, nesant kas juos perskiria, vienas užmušė kitą.

⁶Your handmaid had two sons, and they both fought together in the field, and there was no one to part them, but the one struck the other, and killed him.

⁷Dabar visi giminės, sukilę prieš mane, sako: ‘Išduok tą, kuris užmušė savo brolį, kad jį nužudytume už jo brolį ir sunaikintume paveldėtoją’. Tuo būdu jie siekia užgesinti man likusią kibirkštėlę, kad nepaliktų ant žemės mano vyrui nei vardo, nei palikuonių”.

⁷Behold, the whole family has risen against your handmaid, and they say, ‘Deliver him who struck his brother, that we may kill him for the life of his brother whom he killed, and so destroy the heir also.’ Thus they would quench my coal which is left, and would leave to my husband neither name nor remainder on the surface of the earth.”

⁸Karalius atsakė moteriai: “Eik į savo namus, aš duosiu nurodymą dėl tavęs”.

⁸The king said to the woman, “Go to your house, and I will give a command concerning you.”

⁹Tekojietė moteris tarė karaliui: “Mano valdove karaliau, kaltė tebūna ant manęs ir mano tėvo namų, o karalius ir jo sostas bus nekaltas”.

⁹The woman of Tekoa said to the king, “My lord, O king, the iniquity be on me, and on my father’s house; and the king and his throne be guiltless.”

¹⁰Karalius atsakė: “Kas tau grasins, tą atvesk pas mane, ir jis daugiau tavęs nebelies”.

¹⁰The king said, “Whoever says anything to you, bring him to me, and he shall not touch you any more.”

¹¹Ji sakė: “Karaliau, atsimink Viešpatį, savo Dievą, ir nebeleisk kraujo keršytojams žudyti, kad jie nesunaikintų mano sūnaus”. Jis atsakė: “Kaip Viešpats gyvas, nė vienas tavo sūnaus plaukas nenukris žemėn”.

¹¹Then she said, “Please let the king remember Yahweh your God, that the avenger of blood destroy not any more, lest they destroy my son.” He said, “As Yahweh lives, not one hair of your son shall fall to the earth.”

¹²Moteris tarė: “Leisk savo tarnaitei pasakyti tau, karaliau, dar vieną dalyką”. Jis tarė: “Kalbėk”.

¹²Then the woman said, “Please let your handmaid speak a word to my lord the king.” He said, “Say on.”

¹³Moteris sakė: “Kodėl tu esi nusistatęs prieš Dievo tautą? Juk taip kalbėdamas, karaliau, tu apkaltini pats save, neleisdamas grįžti savo ištremtajam.

¹³The woman said, “Why then have you devised such a thing against the people of God? For in speaking this word the king is as one who is guilty, in that the king does not bring home again his banished one.

¹⁴Mes visi mirštame ir esame kaip ant žemės išlietas vanduo, kurio nebegalima surinkti; tačiau Dievas neatima gyvybės, bet atranda būdą, kad ištremtieji nebūtų atstumti nuo Jo.

¹⁴For we must die, and are as water split on the ground, which can’t be gathered up again; neither does God take away life, but devises means, that he who is banished not be an outcast from him.

¹⁵Aš atėjau kalbėti karaliui, savo valdovui, dėl to, kad žmonės mane įbaugino. Tavo tarnaitė galvojo: ‘Kalbėsiu karaliui, gal karalius įvykdys savo tarnaitės prašymą.

¹⁵Now therefore seeing that I have come to speak this word to my lord the king, it is because the people have made me afraid: and your handmaid said, ‘I will now speak to the king; it may be that the king will perform the request of his servant.’

¹⁶Karalius juk išklausys ir išgelbės savo tarnaitę iš rankos, siekiančios išnaikinti mane ir mano sūnų iš Dievo mums skirto paveldėjimo’.

¹⁶For the king will hear, to deliver his servant out of the hand of the man who would destroy me and my son together out of the inheritance of God.

¹⁷Mano valdovo karaliaus žodis nuramino mane. Nes karalius yra kaip Dievo angelas ir skiria gera nuo pikta. Viešpats, tavo Dievas, tebūna su tavimi”.

¹⁷Then your handmaid said, ‘Please let the word of my lord the king bring rest; for as an angel of God, so is my lord the king to discern good and bad. May Yahweh, your God, be with you.’”

¹⁸Karalius tarė jai: “Neslėpk nuo manęs nieko, ko klausiu”. Moteris atsakė: “Tegul kalba karalius, mano valdovas”.

¹⁸Then the king answered the woman, “Please don’t hide anything from me that I ask you.” The woman said, “Let my lord the king now speak.”

¹⁹Karalius paklausė: “Ar ne Joabo ranka yra su tavimi šitame reikale?” Moteris sakė: “Kaip gyva tavo siela, mano valdove karaliau, niekas negali nukrypti nei į kairę, nei į dešinę nuo to, ką pasakė karalius. Taip, tavo tarnas Joabas mane pamokė ir įdėjo tuos žodžius į mano lūpas.

¹⁹The king said, “Is the hand of Joab with you in all this?” The woman answered, “As your soul lives, my lord the king, no one can turn to the right hand or to the left from anything that my lord the king has spoken; for your servant Joab, he urged me, and he put all these words in the mouth of your handmaid;

²⁰Norėdamas taip išdėstyti visą reikalą, tavo tarnas Joabas tą padarė. Bet mano valdovas yra išmintingas kaip Dievo angelas ir žino visa, kas vyksta žemėje”.

²⁰to change the face of the matter has your servant Joab done this thing. My lord is wise, according to the wisdom of an angel of God, to know all things that are in the earth.”

²¹Karalius tarė Joabui: “Aš patenkinu tavo prašymą, eik ir parvesk jaunuolį Abšalomą”.

²¹The king said to Joab, “Behold now, I have done this thing. Go therefore, bring the young man Absalom back.”

²²Joabas, parpuolęs veidu į žemę, nusilenkė ir dėkojo karaliui. Po to jis tarė: “Karaliau, mano valdove, šiandien žinau, kad radau malonę tavo akyse, nes patenkinai savo tarno prašymą”.

²²Joab fell to the ground on his face, showed respect, and blessed the king. Joab said, “Today your servant knows that I have found favor in your sight, my lord, king, in that the king has performed the request of his servant.”

²³Joabas, nuėjęs į Gešūrą, parvedė Abšalomą į Jeruzalę.

²³So Joab arose and went to Geshur, and brought Absalom to Jerusalem.

²⁴Karalius įsakė: “Tegul jis gyvena savo namuose, bet mano veido nematys”. Taip Abšalomas sugrįžo į savo namus, tačiau karaliaus nematė.

²⁴The king said, “Let him return to his own house, but let him not see my face.” So Absalom returned to his own house, and didn’t see the king’s face.

²⁵Visame Izraelyje nebuvo gražesnio vyro už Abšalomą. Nuo galvos iki kojų padų jis neturėjo jokio trūkumo.

²⁵Now in all Israel there was none to be so much praised as Absalom for his beauty: from the sole of his foot even to the crown of his head there was no blemish in him.

²⁶Jis kirpdavosi plaukus kiekvienų metų pabaigoje, nes plaukai būdavo jam sunkūs. Jo nukirpti galvos plaukai svėrė du šimtus šekelių pagal karaliaus svorį.

²⁶When he cut the hair of his head (now it was at every year’s end that he cut it; because it was heavy on him, therefore he cut it); he weighed the hair of his head at two hundred shekels, after the king’s weight.

²⁷Abšalomas turėjo tris sūnus ir vieną dukterį, vardu Tamara; ji buvo graži moteris.

²⁷To Absalom there were born three sons, and one daughter, whose name was Tamar: she was a woman of a beautiful face.

²⁸Abšalomas išgyveno Jeruzalėje dvejus metus, nematęs karaliaus veido.

²⁸Absalom lived two full years in Jerusalem; and he didn’t see the king’s face.

²⁹Jis kvietė Joabą pas save, norėdamas jį pasiųsti pas karalių, bet Joabas neatėjo. Antrą kartą pakviestas, Joabas taip pat neatėjo.

²⁹Then Absalom sent for Joab, to send him to the king; but he would not come to him: and he sent again a second time, but he would not come.

³⁰Tuomet Abšalomas kalbėjo savo tarnams: “Jūs žinote, kad Joabo laukas yra šalia mano ir jame auga miežiai. Eikite ir juos padekite”. Abšalomo tarnai padegė miežius.

³⁰Therefore he said to his servants, “Behold, Joab’s field is near mine, and he has barley there. Go and set it on fire.” Absalom’s servants set the field on fire.

³¹Tada Joabas, atėjęs pas Abšalomą, klausė: “Kodėl tavo tarnai padegė mano miežius?”

³¹Then Joab arose, and came to Absalom to his house, and said to him, “Why have your servants set my field on fire?”

³²Abšalomas atsakė Joabui: “Aš tave kviečiau ateiti pas mane, nes norėjau, kad tu paklaustum karaliaus, kodėl turėjau grįžti iš Gešūro. Man būtų buvę geriau, jei ten būčiau pasilikęs. Aš noriu pamatyti karalių. Jei aš kaltas, tegul nužudo mane”.

³²Absalom answered Joab, “Behold, I sent to you, saying, ‘Come here, that I may send you to the king, to say, “Why have I come from Geshur? It would be better for me to be there still. Now therefore let me see the king’s face; and if there is iniquity in me, let him kill me.”’”

³³Joabas, atėjęs pas karalių, jam viską pranešė. Tada karalius pasikvietė Abšalomą. Jis atėjo pas karalių ir nusilenkė veidu iki žemės, o karalius pabučiavo Abšalomą.

³³So Joab came to the king, and told him; and when he had called for Absalom, he came to the king, and bowed himself on his face to the ground before the king: and the king kissed Absalom.