¹Išvykęs iš ten, Jis, mokinių lydimas, parkeliavo į savo tėviškę.

¹He went out from there. He came into his own country, and his disciples followed him.

²Atėjus sabatui, Jis pradėjo mokyti sinagogoje. Daugelis girdėdami stebėjosi: “Iš kur Jam tai? Kas per išmintis Jam suteikta, kad net tokie stebuklai daromi Jo rankomis?

²When the Sabbath had come, he began to teach in the synagogue, and many hearing him were astonished, saying, “Where did this man get these things?” and, “What is the wisdom that is given to this man, that such mighty works come about by his hands?

³Argi Jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi Jo seserys negyvena čia, pas mus?!” Ir jie piktinosi Juo.

³Isn’t this the carpenter, the son of Mary, and brother of James, Joses, Judah, and Simon? Aren’t his sisters here with us?” They were offended at him.

⁴O Jėzus jiems tarė: “Pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose”.

⁴Jesus said to them, “A prophet is not without honor, except in his own country, and among his own relatives, and in his own house.”

⁵Ir Jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė.

⁵He could do no mighty work there, except that he laid his hands on a few sick people, and healed them.

⁶Ir Jis stebėjosi jų netikėjimu. Jis ėjo per apylinkės kaimus ir mokė.

⁶He marveled because of their unbelief. He went around the villages teaching.

⁷Jėzus pasišaukė pas save dvylika, ėmė juos siuntinėti po du ir davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms.

⁷He called to himself the twelve, and began to send them out two by two; and he gave them authority over the unclean spirits.

⁸Liepė, be lazdos, nieko neimti į kelionę­nei krepšio, nei duonos, nei pinigų dirže,­

⁸He commanded them that they should take nothing for their journey, except a staff only: no bread, no wallet, no money in their purse,

⁹tik apsiauti sandalais, bet neapsivilkti dviejų tunikų.

⁹but to wear sandals, and not put on two tunics.

¹⁰Ir sakė jiems: “Į kuriuos namus užeisite, ten ir pasilikite, kol išvyksite.

¹⁰He said to them, “Wherever you enter into a house, stay there until you depart from there.

¹¹Jei kurioje vietoje jūsų nepriimtų ir nesiklausytų, išeidami iš ten nusikratykite dulkes nuo kojų, kaip liudijimą prieš juos”.

¹¹ Whoever will not receive you nor hear you, as you depart from there, shake off the dust that is under your feet for a testimony against them. Assuredly, I tell you, it will be more tolerable for Sodom and Gomorrah in the day of judgment than for that city!”

¹²Jie išėjo ir skelbė atgailą,

¹²They went out and preached that people should repent.

¹³išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė.

¹³They cast out many demons, and anointed many with oil who were sick, and healed them.

¹⁴Karalius Erodas išgirdęs,­nes Jėzaus vardas tapo plačiai žinomas,­kalbėjo: “Jonas Krikštytojas prisikėlė iš numirusių ir todėl jame veikia stebuklingos jėgos”.

¹⁴King Herod heard this, for his name had become known, and he said, “John the Baptizer has risen from the dead, and therefore these powers are at work in him.”

¹⁵Kiti tvirtino: “Jis­Elijas!” Dar kiti sakė: “Jis pranašas, kaip ir kiti pranašai”.

¹⁵But others said, “He is Elijah.” Others said, “He is a prophet, or like one of the prophets.”

¹⁶Tai išgirdęs, Erodas sakė: “Tai Jonas, kuriam aš nukirsdinau galvą,­jis prisikėlė!”

¹⁶But Herod, when he heard this, said, “This is John, whom I beheaded. He has risen from the dead.”

¹⁷Pats Erodas buvo įsakęs suimti Joną ir laikė jį sukaustytą kalėjime dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados, kurią buvo vedęs.

¹⁷For Herod himself had sent out and arrested John, and bound him in prison for the sake of Herodias, his brother Philip’s wife, for he had married her.

¹⁸Jonas mat sakė Erodui: “Nevalia tau gyventi su brolio žmona”.

¹⁸For John said to Herod, “It is not lawful for you to have your brother’s wife.”

¹⁹Erodiada neapkentė Jono ir troško jį nužudyti, tačiau negalėjo,

¹⁹Herodias set herself against him, and desired to kill him, but she couldn’t,

²⁰nes Erodas bijojo Jono, žinodamas jį esant teisų ir šventą vyrą, ir todėl jį saugojo. Girdėdamas Joną kalbant, jis daug ką darydavo ir mielai jo klausydavosi.

²⁰for Herod feared John, knowing that he was a righteous and holy man, and kept him safe. When he heard him, he did many things, and he heard him gladly.

²¹Proga pasitaikė, kai Erodas, švęsdamas savo gimimo dieną, iškėlė pokylį savo didžiūnams, kariuomenės vadams ir Galilėjos kilmingiesiems.

²¹Then a convenient day came, that Herod on his birthday made a supper for his nobles, the high officers, and the chief men of Galilee.

²²Erodiados duktė ten įėjusi šoko ir patiko Erodui bei jo svečiams. Karalius tarė mergaitei: “Prašyk iš manęs, ko tik nori, ir aš tau duosiu”.

²²When the daughter of Herodias herself came in and danced, she pleased Herod and those sitting with him. The king said to the young lady, “Ask me whatever you want, and I will give it to you.”

²³Ir jis prisiekė: “Ko tik prašysi, aš tau duosiu, kad ir pusę savo karalystės!”

²³He swore to her, “Whatever you shall ask of me, I will give you, up to half of my kingdom.”

²⁴Tada ji nuėjusi paklausė savo motiną: “Ko man prašyti?” O ši tarė: “Jono Krikštytojo galvos!”

²⁴She went out, and said to her mother, “What shall I ask?” She said, “The head of John the Baptizer.”

²⁵Toji, skubiai atbėgusi pas karalių, paprašė: “Noriu, kad man tuojau duotum dubenyje Jono Krikštytojo galvą”.

²⁵She came in immediately with haste to the king, and asked, “I want you to give me right now the head of John the Baptizer on a platter.”

²⁶Karalius labai nuliūdo, tačiau dėl priesaikos ir svečių nesiryžo jai atsakyti.

²⁶The king was exceedingly sorry, but for the sake of his oaths, and of his dinner guests, he didn’t wish to refuse her.

²⁷Jis tuoj pat pasiuntė budelį ir įsakė jam atnešti Jono galvą. Šis nuėjęs nukirto jam kalėjime galvą

²⁷Immediately the king sent out a soldier of his guard, and commanded to bring John’s head, and he went and beheaded him in the prison,

²⁸ir, atnešęs ją dubenyje, padavė mergaitei, o mergaitė atidavė ją savo motinai.

²⁸and brought his head on a platter, and gave it to the young lady; and the young lady gave it to her mother.

²⁹Tai išgirdę, Jono mokiniai atėjo, paėmė jo kūną ir palaidojo kape.

²⁹When his disciples heard this, they came and took up his corpse, and laid it in a tomb.

³⁰Apaštalai susirinko pas Jėzų ir papasakojo Jam viską, ką buvo nuveikę ir ko mokę.

³⁰The apostles gathered themselves together to Jesus, and they told him all things, whatever they had done, and whatever they had taught.

³¹O Jis tarė jiems: “Eikite vieni į nuošalią vietą ir truputį pailsėkite”. Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo laiko nė pavalgyti.

³¹He said to them, “You come apart into a deserted place, and rest awhile.” For there were many coming and going, and they had no leisure so much as to eat.

³²Ir jie išplaukė valtimi į negyvenamą vietą.

³²They went away in the boat to a deserted place by themselves.

³³Bet žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis pažino Jį. Iš visų miestų subėgo ten pėsti, pralenkdami mokinius, ir susirinko pas Jį.

³³ They TR reads “The multitudes” instead of “They” saw them going, and many recognized him and ran there on foot from all the cities. They arrived before them and came together to him.

³⁴Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir Jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens; ir pradėjo juos mokyti daugelio dalykų.

³⁴Jesus came out, saw a great multitude, and he had compassion on them, because they were like sheep without a shepherd, and he began to teach them many things.

³⁵Dienai baigiantis, priėjo prie Jo mokiniai ir kalbėjo: “Čia dykvietė, ir jau vėlyvas laikas.

³⁵When it was late in the day, his disciples came to him, and said, “This place is deserted, and it is late in the day.

³⁶Paleisk juos, kad, pasklidę po aplinkinius kiemus bei kaimus, nusipirktų duonos, nes jie neturi ko valgyti”.

³⁶Send them away, that they may go into the surrounding country and villages, and buy themselves bread, for they have nothing to eat.”

³⁷Bet Jėzus tarė: “Jūs duokite jiems valgyti”. Mokiniai tada klausia: “Ar mums eiti ir nupirkti duonos už du šimtus denarų ir duoti jiems valgyti?”

³⁷But he answered them, “You give them something to eat.” They asked him, “Shall we go and buy two hundred denarii 200 denarii was about 7 or 8 months wages for an agricultural laborer. worth of bread, and give them something to eat?”

³⁸Jis sako: “Kiek turite kepalų? Eikite ir pažiūrėkite”. Patikrinę jie atsakė: “Penkis ir dvi žuvis”.

³⁸He said to them, “How many loaves do you have? Go see.” When they knew, they said, “Five, and two fish.”

³⁹Jis įsakė susodinti žmones būriais ant žalios žolės.

³⁹He commanded them that everyone should sit down in groups on the green grass.

⁴⁰Ir tie susėdo būrys prie būrio, po šimtą ir po penkiasdešimt žmonių.

⁴⁰They sat down in ranks, by hundreds and by fifties.

⁴¹Jėzus paėmė penkis kepalus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, palaimino, laužė duoną ir davė savo mokiniams, kad padalintų žmonėms. Taip pat Jis padalino visiems tas dvi žuvis.

⁴¹He took the five loaves and the two fish, and looking up to heaven, he blessed and broke the loaves, and he gave to his disciples to set before them, and he divided the two fish among them all.

⁴²Ir visi valgė ir pasisotino.

⁴²They all ate, and were filled.

⁴³Jie pririnko dvylika pilnų pintinių duonos trupinių ir žuvies likučių.

⁴³They took up twelve baskets full of broken pieces and also of the fish.

⁴⁴O valgytojų buvo apie penkis tūkstančius vyrų.

⁴⁴Those who ate the loaves were TR adds “about” five thousand men.

⁴⁵Tuojau Jis privertė savo mokinius sėsti į valtį ir pirma Jo irtis į kitą krantą prie Betsaidos, kol Jis paleisiąs žmones.

⁴⁵Immediately he made his disciples get into the boat, and to go ahead to the other side, to Bethsaida, while he himself sent the multitude away.

⁴⁶Juos paleidęs, Jis nuėjo į kalną melstis.

⁴⁶After he had taken leave of them, he went up the mountain to pray.

⁴⁷Atėjus vakarui, valtis buvo ežero viduryje, o Jis vienas sausumoje.

⁴⁷When evening had come, the boat was in the midst of the sea, and he was alone on the land.

⁴⁸Matydamas, kad mokiniai vargsta besiirdami,­nes vėjas buvo jiems priešingas,­apie ketvirtą nakties sargybą Jis ateina pas juos, žengdamas ežero paviršiumi, ir buvo bepraeinąs pro šalį.

⁴⁸Seeing them distressed in rowing, for the wind was contrary to them, about the fourth watch of the night he came to them, walking on the sea, see Job 9:8 and he would have passed by them,

⁴⁹Šie, pamatę Jį einantį ežeru, pamanė, jog tai šmėkla, ir pradėjo šaukti.

⁴⁹but they, when they saw him walking on the sea, supposed that it was a ghost, and cried out;

⁵⁰Mat visi Jį matė ir išsigando. Bet Jis tuojau juos prakalbino: “Drąsos! Tai Aš. Nebijokite!”

⁵⁰for they all saw him, and were troubled. But he immediately spoke with them, and said to them, “Cheer up! It is I! or, “I AM!” Don’t be afraid.”

⁵¹Tada Jis įlipo pas juos į valtį, ir vėjas liovėsi. Mokiniai buvo didžiai apstulbinti ir be galo stebėjosi,

⁵¹He got into the boat with them; and the wind ceased, and they were very amazed among themselves, and marveled;

⁵²nes nebuvo supratę duonos stebuklo, kadangi jų širdis tebebuvo užkietėjusi.

⁵²for they hadn’t understood about the loaves, but their hearts were hardened.

⁵³Persiyrę per ežerą, jie pasiekė Genezareto kraštą ir čia lipo į krantą.

⁵³When they had crossed over, they came to land at Gennesaret, and moored to the shore.

⁵⁴Jiems išlipus iš valties, žmonės tuojau pažino Jį,

⁵⁴When they had come out of the boat, immediately the people recognized him,

⁵⁵apibėgo visą apylinkę ir pradėjo gabenti neštuvais ligonius ten, kur girdėjo Jį esant.

⁵⁵and ran around that whole region, and began to bring those who were sick, on their mats, to where they heard he was.

⁵⁶Ir kur Jėzus užeidavo į kaimus, miestus ar kiemus, jie aikštėse guldydavo ligonius ir maldaudavo Jį, kad leistų jiems palytėti bent savo drabužio apvadą. Ir visi, kas tik Jį paliesdavo, išgydavo.

⁵⁶Wherever he entered, into villages, or into cities, or into the country, they laid the sick in the marketplaces, and begged him that they might touch just the fringe or, tassel of his garment; and as many as touched him were made well.