1¶ E timata ana ano ranei matou te whakapai ki a matou ano? e pera ana ranei me etahi atu, e mea ana matou ki etahi pukapuka whakapai ma matou ki a koutou, ma koutou ranei ki a matou?
1Ar pradėsime iš naujo jums prisistatinėti? Gal mums reikia, kaip kai kuriems, palydimųjų laiškų jums ir iš jūsų?
2Ko koutou ta matou pukapuka, he mea tuhituhi ki o matou ngakau, e kitea ana, e korerotia ana e nga tangata katoa:
2Jūs esate mūsų laiškas, įrašytas mūsų širdyse, visų žmonių suprantamas ir skaitomas.
3Kua marama na hoki, ko koutou he pukapuka na te Karaiti, he mea minita na matou, ehara i te mea tuhituhi ki te mangumangu, engari ki te Wairua o te Atua ora; he teka ki nga papa kohatu, engari ki runga ki nga papa kikokiko o te ngakau.
3Jūs pasirodote esą Kristaus laiškas, mūsų tarnavimu parašytas ne rašalu, bet gyvojo Dievo Dvasia, ne akmens plokštėse, bet gyvų širdžių plokštėse.
4Ko tenei tu whakaaro o matou u tonu ki ta te Atua, he mea na te Karaiti:
4Tokį pasitikėjimą Dievu mes turime per Kristų.
5He teka kei a matou ake te tikanga mo te whakaaro ki tetahi aha, me te mea na matou ake ano; engari na te Atua matou i whai tikanga ai;
5Ne todėl, kad būtume patys tinkami ką nors sumanyti tarytum iš savęs, bet mūsų tinkamumas iš Dievo,
6¶ Nana hoki matou i tau ai hei minita mo te kawenata hou; he teka no te reta, engari no te wairua: he whakamate hoki ta te reta, he whakaora ia ta te wairua.
6kuris padarė mus tinkamus būti Naujosios Sandoros tarnaisne raidės, bet Dvasios, nes raidė žudo, o Dvasia teikia gyvybę.
7Na, mehemea te minitatanga o te mate i tuhituhia nei, i whaoa nei ki nga kohatu, i puta kororia mai, i kore ai e taea e nga tama a Iharaira te titiro matatau atu ki te mata o Mohi i te kororia o tona mata; he kororia ia e memeha ana:
7Jeigu mirties tarnavimas, išraižytas raidėmis akmenyse, buvo toks šlovingas, kad Izraelio vaikai negalėjo pažvelgti Mozei į veidą dėl jo veido šlovės, kuri buvo praeinanti,
8E kore ianei e nui noa atu te kororia o te minitatanga o te wairua?
8tai kiek šlovingesnis bus Dvasios tarnavimas?
9Na, mehemea te minitatanga o te whakatau he he kororia, heoi hira rawa atu te kororia o te minitatanga o te tika.
9Jeigu pasmerkimo tarnavimas šlovingas, tai daug daugiau šlovingesnis teisumo tarnavimas.
10He pono hoki, kahore te mea i whakakororiatia i whai kororia i tenei wahi, ara na te kororia e hira rawa nei.
10Tai, kas buvo šlovinga, visai nešlovinga, lyginant su visa pranokstančia šlove.
11Mehemea hoki he kororia to te mea e memeha ana, nui noa atu te kororia o te mea pumau.
11Jeigu praeinantis dalykas buvo šlovingas, tai kur kas šlovingesnis pasiliekantis.
12¶ Na, i a matou ka tumanako nei ki tenei, nui atu to matou maia ki te korero:
12Taigi, turėdami tokią viltį, mes kalbame labai tiesiai ir drąsiai,
13Kahore ano e pera me Mohi i maka nei i te hipoki ki tona mata, kei titiro matatau atu nga tama a Iharaira ki te tukunga iho o te mea e memeha haere ana:
13ne kaip Mozė, kuris ant veido užsileisdavo gaubtuvą, kad Izraelio vaikai nepamatytų to, kas praeina.
14Otira i whakapakeketia o ratou hinengaro: no te mea taea noatia mai tenei ra i te korerotanga o te kawenata tawhito e mau tonu ana taua hipoki ra ano, kahore ano i hurahia; i roto ia i a te Karaiti ka whakakahoretia.
14Bet jų protai buvo apakinti. Iki šios dienos tas pats gaubtuvas lieka nenuimtas skaitant Senąjį Testamentą, nes jis nuimamas Kristuje.
15Na, tae noa mai ki tenei ra, ki te korerotia a Mohi, e takoto ana he hipoki ki runga i to ratou ngakau.
15Net iki šios dienos, kai skaitomas Mozė, gaubtuvas tebedengia jų širdį.
16Na, kia huri ki te Ariki, ka tangohia te hipoki.
16Bet kai žmogus atsigręžia į Viešpatį, gaubtuvas nuimamas.
17Na, ko te Ariki, ko te Wairua ia; ko te wahi i noho ai te Wairua o te Ariki, kei reira te tikanga herekore.
17Viešpats yra Dvasia. O kur Viešpaties Dvasia, ten laisvė.
18Ko tatou katoa ia kahore he hipoki mo te mata, e whakaahua ana i te kororia o te Atua, ano kei roto i te whakaata, a e whakaputaia ketia ana kia rite ki taua ahua ano, he kororia hono iho ki te kororia, i runga i ta te Wairua o te Ariki.
18Mes visi, atidengtu veidu lyg veidrodyje regėdami Viešpaties šlovę, esame keičiami į tą patį atvaizdą iš šlovės į šlovę, veikiami Viešpaties, kuris yra Dvasia.