¹¶ Na ka kite a Ioapa tama a Teruia e anga ana te ngakau o te kingi ki a Apoharama,

¹Cerujos sūnus Joabas pastebėjo, kad karaliaus širdis palinko prie Abšalomo.

²Ka tono tangata a Ioapa ki Tekoa ki te tiki i tetahi wahine mohio i reira, a ka mea ki a ia, Me mea koe i a koe he wahine e tangi tupapaku ana, me kakahu he kakahu taua, kaua ano e whakawahi i a koe ki te hinu; engari kia rite ki te wahine kua ta ngi noa ake ki te tupapaku.

²Joabas pakvietė iš Tekojos išmintingą moterį ir tarė jai: “Apsivilk gedulo drabužiais, nesitepk aliejumi ir apsimesk gedinti ilgą laiką.

³A haere ki te kingi, a ko enei nga kupu mau ki a ia. Heoi hoatu ana e Ioapa nga kupu ki tona mangai.

³Nueik pas karalių ir taip jam kalbėk”. Ir Joabas įdėjo žodžius į jos lūpas.

⁴Na korerotia ana e te wahine o Tekoa ki te kingi, me te tapapa ano ki te whenua, me te piko ano. I mea hoki, Whakaorangia, e te kingi.

⁴Tekojietė moteris, atėjusi pas karalių, puolė veidu į žemę, išreikšdama jam pagarbą, ir tarė: “Karaliau, padėk”.

⁵Na ka mea te kingi ki a ia, He aha tou mate? a ka ki tera, He wahine pouaru nei ahau, kua mate hoki taku tahu.

⁵Karalius jos klausė: “Kas nutiko?” Ji atsakė: “Aš esu našlė, mano vyras miręs.

⁶Na tokorua nga tama a tau pononga, heoi whawhai ana raua ki a raua i te parae, a kahore he kaiwawao mo raua. Na patua iho tetahi e tetahi, a mate iho.

⁶Tavo tarnaitė turėjo du sūnus. Juodu susiginčijo laukuose ir, nesant kas juos perskiria, vienas užmušė kitą.

⁷Na ka whakatika nga whanaunga katoa ki tau pononga, e mea ana, Homai te kaipatu i tona teina kia whakamatea hei utu mo te matenga o tona teina, i patua nei e ia, a ka huna e matou te tangata mona te kainga. Na ka keto i a ratou taku ngarahu i te toe, a kahore noa iho e mahue he ingoa mo taku tahu, he toenga ranei i te mata o te whenua.

⁷Dabar visi giminės, sukilę prieš mane, sako: ‘Išduok tą, kuris užmušė savo brolį, kad jį nužudytume už jo brolį ir sunaikintume paveldėtoją’. Tuo būdu jie siekia užgesinti man likusią kibirkštėlę, kad nepaliktų ant žemės mano vyrui nei vardo, nei palikuonių”.

⁸Na ka mea te kingi ki te wahine, Haere ki tou whare, a maku nga tikanga mo tau mea.

⁸Karalius atsakė moteriai: “Eik į savo namus, aš duosiu nurodymą dėl tavęs”.

⁹Na ka mea taua wahine o Tekoa ki te kingi, Hei runga i ahau te kino, e toku ariki, e te kingi, hei runga ano hoki i te whare o toku papa: kia harakore ia te kingi me tona torona.

⁹Tekojietė moteris tarė karaliui: “Mano valdove karaliau, kaltė tebūna ant manęs ir mano tėvo namų, o karalius ir jo sostas bus nekaltas”.

¹⁰Na ka mea te kingi, Ki te korero tetahi ki a koe, kawea mai ia ki ahau, a e kore ia e pa ki a koe i muri iho.

¹⁰Karalius atsakė: “Kas tau grasins, tą atvesk pas mane, ir jis daugiau tavęs nebelies”.

¹¹Katahi ia ka mea, Kia mahara ra te kingi ki a Ihowa, ki tou Atua, kia kaua te kaitakitaki toto e whakangaro a mua ake, kei huna taku tama. Na ka ki ia, E ora ana a Ihowa e kore tetahi makawe o tau tama e taka ki te whenua.

¹¹Ji sakė: “Karaliau, atsimink Viešpatį, savo Dievą, ir nebeleisk kraujo keršytojams žudyti, kad jie nesunaikintų mano sūnaus”. Jis atsakė: “Kaip Viešpats gyvas, nė vienas tavo sūnaus plaukas nenukris žemėn”.

¹²Na ka mea taua wahine, Tena, kia korerotia e tau pononga tetahi kupu ki toku ariki, ki te kingi. Ano ra ko ia, Korero.

¹²Moteris tarė: “Leisk savo tarnaitei pasakyti tau, karaliau, dar vieną dalyką”. Jis tarė: “Kalbėk”.

¹³Na ka mea taua wahine, He aha ra koe i he ai ki te iwi a te Atua, i whakaaro ai i tenei mea? i te kingi hoki e korero ana i tenei mea, e rite ana ia ki te tangata kua he, i te kingi e kore nei e whakahoki mai i tana i peia atu ra.

¹³Moteris sakė: “Kodėl tu esi nusistatęs prieš Dievo tautą? Juk taip kalbėdamas, karaliau, tu apkaltini pats save, neleisdamas grįžti savo ištremtajam.

¹⁴Mo te mate nei hoki tatou, a ka rite ki te wai i maringi ki te whenua, kahore nei e kohikohia ake; na kahore te Atua e tango atu ana i te ora, engari e whakaaro ana i nga whakaaro e kore ai e peia rawatia atu i a ia te mea i peia.

¹⁴Mes visi mirštame ir esame kaip ant žemės išlietas vanduo, kurio nebegalima surinkti; tačiau Dievas neatima gyvybės, bet atranda būdą, kad ištremtieji nebūtų atstumti nuo Jo.

¹⁵Koia ahau i haere mai ai ki te korero i tenei mea ki te kingi, ki toku ariki, he wehi noku i ta te iwi; koia tau pononga i mea ai, Me korero ahau ki te kingi; tera pea te kingi e mea i ta tana pononga e korero ai.

¹⁵Aš atėjau kalbėti karaliui, savo valdovui, dėl to, kad žmonės mane įbaugino. Tavo tarnaitė galvojo: ‘Kalbėsiu karaliui, gal karalius įvykdys savo tarnaitės prašymą.

¹⁶Tera hoki te kingi e rongo, e whakaora i tana pononga i te ringa o te tangata e huna ai maua tahi ko taku tama i to te Atua wahi tupu.

¹⁶Karalius juk išklausys ir išgelbės savo tarnaitę iš rankos, siekiančios išnaikinti mane ir mano sūnų iš Dievo mums skirto paveldėjimo’.

¹⁷Koia tau pononga i mea ai, Akuanei he whakamarie te kupu a toku ariki, a te kingi; e rite ana hoki toku ariki, te kingi ki te anahera a te Atua, hei whakarongo ki te pai, ki te kino; hei hoa ano mou a Ihowa, te Atua.

¹⁷Mano valdovo karaliaus žodis nuramino mane. Nes karalius yra kaip Dievo angelas ir skiria gera nuo pikta. Viešpats, tavo Dievas, tebūna su tavimi”.

¹⁸Na ka whakahoki te kingi, ka mea ki te wahine, Na, kaua e huna ki ahau te kupu e uia e ahau ki a koe. Na ka mea te wahine, Tena, kia korero toku ariki, te kingi.

¹⁸Karalius tarė jai: “Neslėpk nuo manęs nieko, ko klausiu”. Moteris atsakė: “Tegul kalba karalius, mano valdovas”.

¹⁹Na ka mea te kingi, Kahore ianei te ringa o Ioapa i a koe i tenei mea katoa? Ano ra ko te wahine, i mea ia, E ora ana tou wairua, e toku ariki, e te kingi, ina, kahore he tahuritanga mo tetahi ki matau, ki maui, i nga kupu katoa i korero ai toku ariki, te kingi: na tau pononga hoki, na Ioapa, nana ahau i whakahau, nana hoki i homai enei kupu katoa ki te mangai o tau pononga.

¹⁹Karalius paklausė: “Ar ne Joabo ranka yra su tavimi šitame reikale?” Moteris sakė: “Kaip gyva tavo siela, mano valdove karaliau, niekas negali nukrypti nei į kairę, nei į dešinę nuo to, ką pasakė karalius. Taip, tavo tarnas Joabas mane pamokė ir įdėjo tuos žodžius į mano lūpas.

²⁰He whakaahua ke i te tikanga o tenei korero i mea ai tau pononga, a Ioapa i tenei mea: a he mohio toku ariki, he pera me te mohio o te anahera a te Atua, he mohio ki nga mea katoa o te whenua.

²⁰Norėdamas taip išdėstyti visą reikalą, tavo tarnas Joabas tą padarė. Bet mano valdovas yra išmintingas kaip Dievo angelas ir žino visa, kas vyksta žemėje”.

²¹¶ Na ka mea te kingi ki a Ioapa, Na kua meatia nei tenei mea e ahau: tikina, whakahokia mai taua tamaiti, a Apoharama.

²¹Karalius tarė Joabui: “Aš patenkinu tavo prašymą, eik ir parvesk jaunuolį Abšalomą”.

²²Na ka tapapa a Ioapa ki te whenua, ka piko, ka whakapai i te kingi: i mea ano a Ioapa, No tenei ra tau pononga i mohio ai e manakohia ana ahau e koe, e toku ariki, e te kingi, no te kingi hoki ka whakamana i te kupu a tana pononga.

²²Joabas, parpuolęs veidu į žemę, nusilenkė ir dėkojo karaliui. Po to jis tarė: “Karaliau, mano valdove, šiandien žinau, kad radau malonę tavo akyse, nes patenkinai savo tarno prašymą”.

²³Heoi whakatika ana a Ioapa, a haere ana ki Kehuru, a kawea ana e ia a Apoharama ki Hiruharama.

²³Joabas, nuėjęs į Gešūrą, parvedė Abšalomą į Jeruzalę.

²⁴Na ka mea te kingi, Kia tahuri atu ia ki tona whare, kaua hoki ia e kite i toku kanohi. Na tahuri ana a Apoharama ki tona whare, kihai hoki i kite i te kanohi o te kingi.

²⁴Karalius įsakė: “Tegul jis gyvena savo namuose, bet mano veido nematys”. Taip Abšalomas sugrįžo į savo namus, tačiau karaliaus nematė.

²⁵Na kahore he rite mo Apoharama, te korerotia tona ataahua i roto i a Iharaira katoa: kahore ona koha i te kapu o tona waewae a tae noa ki tona tumuaki.

²⁵Visame Izraelyje nebuvo gražesnio vyro už Abšalomą. Nuo galvos iki kojų padų jis neturėjo jokio trūkumo.

²⁶A ka kutikutia e ia tona matenga; i kutikutia hoki e ia i te takanga o te tau: he taimaha hoki nona koia i kutikutia ai: na ka paunatia e ia nga makawe o tona matenga, e rua rau nga hekere o ta te kingi pauna.

²⁶Jis kirpdavosi plaukus kiekvienų metų pabaigoje, nes plaukai būdavo jam sunkūs. Jo nukirpti galvos plaukai svėrė du šimtus šekelių pagal karaliaus svorį.

²⁷A tokotoru nga tama i whanau ma Apoharama, kotahi hoki te kotiro, ko tona ingoa ko Tamara; he wahine kanohi ataahua ano ia.

²⁷Abšalomas turėjo tris sūnus ir vieną dukterį, vardu Tamara; ji buvo graži moteris.

²⁸¶ Na e rua tino tau i noho ai a Apoharama ki Hiruharama, a kihai i i kitea e ia te kanohi o te kingi.

²⁸Abšalomas išgyveno Jeruzalėje dvejus metus, nematęs karaliaus veido.

²⁹Na ka tono tangata a Apoharama ki a Ioapa, he mea kia tonoa ia ki te kingi; heoi kihai tera i pai ki te haere mai ki a ia. Na ka tono ano ia, otiia kihai tera i pai ki te haere mai.

²⁹Jis kvietė Joabą pas save, norėdamas jį pasiųsti pas karalių, bet Joabas neatėjo. Antrą kartą pakviestas, Joabas taip pat neatėjo.

³⁰Na reira ka mea ia ki ana pononga, Nana, tata tonu ki toku to Ioapa wahi whenua, he parei ano tana kei reira; tikina tahuna ki te ahi. Na kua tahuna e nga tangata a Apoharama ki te ahi.

³⁰Tuomet Abšalomas kalbėjo savo tarnams: “Jūs žinote, kad Joabo laukas yra šalia mano ir jame auga miežiai. Eikite ir juos padekite”. Abšalomo tarnai padegė miežius.

³¹Na ka whakatika a Ioapa, a haere ana ki a Apoharama ki te whare, a ka mea ki a ia, He aha i tahuna ai toku wahi e au tangata ki te ahi?

³¹Tada Joabas, atėjęs pas Abšalomą, klausė: “Kodėl tavo tarnai padegė mano miežius?”

³²Na ka mea a Apoharama ki a Ioapa, Nana, i tono tangata ahau ki a koe, i mea, Haere mai ki konei kia tonoa ai koe e ahau ki te kingi hei mea, Mo te aha ahau i haere mai ai i Kehuru? He pai ke moku me i noho tonu ahau ki reira; ko tenei kia kite a hau i te kanohi o te kingi; a ki te mea he kino toku, me whakamate ahau e ia.

³²Abšalomas atsakė Joabui: “Aš tave kviečiau ateiti pas mane, nes norėjau, kad tu paklaustum karaliaus, kodėl turėjau grįžti iš Gešūro. Man būtų buvę geriau, jei ten būčiau pasilikęs. Aš noriu pamatyti karalių. Jei aš kaltas, tegul nužudo mane”.

³³Heoi haere ana a Ioapa ki te kingi, ki te korero ki a ia. Na ka karangatia a Apoharama e ia, a Haere ana ia ki te kingi. Na piko ana ia ki a ia, ahu ana tona mata ki te whenua i te aroaro o te kingi: a kihia ana a Apoharama e te kingi.

³³Joabas, atėjęs pas karalių, jam viską pranešė. Tada karalius pasikvietė Abšalomą. Jis atėjo pas karalių ir nusilenkė veidu iki žemės, o karalius pabučiavo Abšalomą.