¹¶ A, i taua wa ka whakatika a Mikaera, te rangatira nui e tu nei hei hoa mo nga tama a tou iwi; na he wa raruraru taua wa, kahore mai i mua i te wa i whai iwi ai a taea noatia taua wa nei; hei taua wa ka mawhiti tou iwi, te hunga katoa e kitea kua oti te tuhituhi ki te pukapuka.

¹“Tuo laiku pakils Mykolas, didysis kunigaikštis, kuris gina tavo tautiečius. Tada ateis tokie sunkūs laikai, kokių nebuvo nuo tautos atsiradimo. Tada tavo tauta bus išgelbėta­kiekvienas, kuris bus įrašytas knygoje.

²Na he tokomaha o te hunga e moe ana i te puehu o te oneone e ara ake, ko etahi ki te ora tonu, ko etahi ki te whakama, ki te whakarihariha mutungakore.

²Daugelis miegančių žemės dulkėse pabus: vieni­amžinam gyvenimui, kiti­amžinai paniekai ir gėdai.

³A ka tiaho te hunga whakaaro nui ano kei te tiaho o te kikorangi; me te hunga hoki nana i anga ai nga tangata tokomaha ki te tika, ka rite ratou ki nga whetu a ake ake.

³Išmintingieji spindės kaip dangaus šviesuliai, kurie nukreipė daugelį į teisumą­kaip žvaigždės per amžių amžius.

⁴Ko koe ia, e Raniera, kopia nga kupu, hiritia ano te pukapuka a taea noatia te mutunga: he tokomaha e kopikopiko, ka nui haere ano te matauranga.

⁴O tu, Danieliau, paslėpk tuos žodžius ir užantspauduok knygą iki skirto laiko. Daugelis ją perskaitys ir įgaus pažinimo”.

⁵¶ Katahi ahau, a Raniera, ka titiro, na ko etahi atu tokorua e tu ana, ko tetahi i tenei taha o te parenga o te awa, ko tetahi i tera taha o te parenga o te awa.

⁵Aš, Danielius, žiūrėjau ir mačiau stovinčius kitus du: vienas­šitame upės krante, o kitas­anapus upės.

⁶Na ko te meatanga a tetahi ki te tangata i te kakahu rinena, ki tera i runga i nga wai o te awa, Ko ahea ra ano te mutunga o enei mea whakamiharo?

⁶Tada vienas klausė drobiniais apsivilkusį, stovintį ant upės vandenų: “Ar toli tų nuostabių įvykių galas?”

⁷A i rongo ahau i ta te tangata i te kakahu rinena, i ta tera i runga i nga wai o te awa, i te aranga o tona matau, o tona maui whaka te rangi, a oatitia ana e ia ma tera e ora tonu ana ake ake, kia taka ra ano tetahi wa, nga wa, me te hawhe; a ki a oti ta ratou tukituki i te kaha o te iwi tapu, katahi ka oti enei katoa.

⁷Išgirdau drobiniais apsivilkusį, stovintį ant upės vandenų, kalbant. Jis pakėlė savo dešinę ir kairę į dangų ir prisiekė amžinai Gyvuoju, tardamas: “Užtruks vieną laiką, du laikus ir pusę laiko; kai pasibaigs šventosios tautos galios naikinimas, tada visa bus įvykdyta”.

⁸A ka rongo ahau, engari kihai i matau; katahi ahau ka mea, E toku Ariki, he aha ra te mutunga o enei mea?

⁸Aš tai girdėjau, bet nesupratau ir klausiau: “Mano Viešpatie, koks bus šių dalykų galas?”

⁹Katahi tera ka ki mai, Haere, e Raniera, kua oti hoki nga kupu te kokopi atu, hiri rawa a taea noatia te wa o te mutunga.

⁹Jis atsakė: “Danieliau, eik savo keliu, nes tie žodžiai yra paslėpti ir užantspauduoti iki laikų pabaigos.

¹⁰He tokomaha e mea i a ratou kia pokekore, kia ma, kia parakore; engari ko te hunga kino ka mahi i te kino, a e kore tetahi o te hunga kino e matau; ko te hunga whai whakaaro ia ka matau.

¹⁰Daugelis bus apvalyti, išbalinti ir išmėginti. Nedorėliai elgsis nedorai ir to nesupras, bet išmintingieji supras.

¹¹Na, mai o te wa e whakakahoretia ai te patunga tapu tuturu, e tu ai te mea whakarihariha, te mea whakangaro, kotahi mano e rua rau e iwa tekau nga ra.

¹¹Nuo to laiko, kai kasdienę auką pašalins ir pastatys sunaikinimo pabaisą, praeis tūkstantis du šimtai devyniasdešimt dienų.

¹²Ka hari te tangata e tatari ana, a ka tutuki ki nga ra kotahi mano e toru rau e toru tekau ma rima.

¹²Palaimintas, kuris laukia ir ištveria tūkstantį tris šimtus trisdešimt penkias dienas.

¹³Na haere kia taea ra ano te mutunga; ka okioki hoki koe, a ka tu ki tou wahi i te mutunga o nga ra.

¹³Bet tu eik savo keliu iki galo, nes tu užmigsi ir atsikelsi atsiimti savo dalies dienų pabaigoje”.