¹¶ Ko te tangata i whanau i te wahine, he torutoru ona ra; ki tonu ano i te raruraru.

¹“Žmogus, gimęs iš moters, gyvena trumpai, bet daug vargsta.

²Ano he puawai ia e puta mai ana, e kotia iho ana: rere ana ia, ano he atarangi, kahore hoki he tumautanga.

²Jis kaip gėlė auga ir nuvysta. Jis dingsta kaip šešėlis ir nepasilieka.

³E titiro mai ano ranei ou kanohi ki te penei? E mea ranei koe i ahau kia whakawa taua ki a taua?

³Ar Tu atversi savo akis į tokį ir nusivesi mane į teismą su savimi?

⁴Ko wai hei homai i te mea ma i roto i te mea poke? Hore rawa.

⁴Kas gali iš netyro padaryti tyrą? Niekas!

⁵Kua rite na hoki nga ra mona: kei a koe te maha o ona marama; takoto rawa i a koe te tikanga mona, a e kore ia e whiti ki tua.

⁵Jo dienos yra tiksliai nustatytos ir mėnesiai suskaičiuoti. Tu nustatai jam ribą, ir jis jos neperžengs.

⁶Tahuri ke atu te titiro i a ia, kia ai ona pariratanga, kia ata tutuki ai tona ra, kia rite ai ki o te kaimahi.

⁶Atsitrauk nuo jo, kad jis pailsėtų, kol kaip samdinys sulauks savo dienos.

⁷¶ Ka ai hoki he whakaaronga ki te rakau i tapahia, tera ano e pariri, e kore ano hoki e mutu te wana o tona pihi.

⁷Medžiui yra viltis, kad ir nukirstas atžels ir iš kelmo išaugs atžalos.

⁸Ahakoa kua tawhitotia tona pakiaka a ki te whenua, a kua mate tona tinana i roto i te oneone;

⁸Nors žemėje jo šaknys pasensta ir jo kelmas apmiršta dulkėse,

⁹Heoi ma te haunga o te wai ka pihi, ka kokiri ona peka ano ko ta te mea tupu.

⁹bet, gavęs vandens, jis atželia, krauna pumpurus ir išleidžia šakeles kaip jaunas augalas.

¹⁰Ko te tangata ia, mate iho, marere noa iho; ae, ka hamo te tangata, a kei hea ia?

¹⁰O žmogus miršta, ir nebėra jo; atiduoda žmogus savo dvasią, kur jis yra?

¹¹Pera i nga wai e he mai nei i te moana, i te awa e mimiti ana, ka maroke;

¹¹Kaip vanduo išgaruoja iš jūrų, upės nusenka ir išdžiūsta,

¹²E pera ana ano te tangata, e takoto ana a kahore he whakatikanga ake: kahore he marangatanga ake mo ratou, a kia kore ra ano nga rangi; e kore ano ratou e ara i to ratou moe.

¹²taip žmogus atsigula ir nebeatsikelia. Kol dangūs pasibaigs, jis neatsibus; niekas jo nepažadins iš miego.

¹³Aue, kia huna noatia oti ahau e koe ki te po, kia waihotia noatia iho ahau e koe kia ngaro ana, kia hoki ra ano tou riri; kia rohea noatia mai e koe tetahi wa moku, a ka mahara mai ai ano ki ahau!

¹³O kad paslėptum mane kape ir laikytum paslėpęs, kol praeis Tavo rūstybė; nustatytam laikui praėjus, vėl mane atsimintum.

¹⁴Ki te mate te tangata, e ora ano ranei ia? Ka tatari ahau i nga ra katoa o toku ngananga, kia tae mai ra ano he whakaputanga moku.

¹⁴Ar miręs žmogus prisikels? Per visas man skirtas dienas aš lauksiu permainos.

¹⁵Mau e karanga, kia whakao atu ai ahau; kahore hoki e kore ka matenui koe ki te mahi a ou ringa.

¹⁵Tu šauksi, ir aš atsiliepsiu; Tu ilgėsiesi savo rankų kūrinio.

¹⁶¶ Inaianei hoki e taua ana e koe oku hikoinga; he teka ianei e matatau tonu mai ana koe ki toku hara?

¹⁶Tu skaičiuoji mano žingsnius, bet neįskaityk mano nuodėmės.

¹⁷Hiri rawa toku he ki roto ki te putea, tuitui rawa e koe toku kino.

¹⁷Mano nusikaltimas paslėptas maišelyje ir mano kaltė užrišta.

¹⁸He pono ko te maunga e horo ana e memeha noa ake ana, e nekehia ana te toka i tona wahi;

¹⁸Kaip kalnas krisdamas subyra ir uola pajuda iš savo vietos,

¹⁹E ngau ana te wai i nga kohatu; ma tona puhaketanga e horoi atu te puehu o te whenua; a whakangaromia iho e koe te tumanako a te tangata.

¹⁹kaip vanduo nuneša akmenis ir liūtys nuplauna dirvožemį, taip Tu sunaikini žmogaus viltį.

²⁰Taea ana ia e koe ake tonu atu, a pahure ana ia; puta ke ana i a koe tona mata, a tonoa atu ana ia kia haere.

²⁰Tu nugali jį nuolat, ir jo nebelieka, Tu pakeiti jo veidą ir pavarai jį.

²¹Ko te whakahonoretanga o ana tama, kahore e mohiotia e ia; ka hoki iho ratou hei ware, heoi kahore tetahi aha o ratou e maharatia e ia.

²¹Jei jo sūnūs gerbiami, jis nežino; jei jie niekinami, jis nepastebi.

²²E mamae ano ia te kikokiko o tona tinana, a ka tangi tona wairua i roto i a ia.

²²Jis jaučia savo kūno skausmus, ir jo siela kenčia”.