1¶ I muri i tenei ka puaki te mangai o Hopa, a ka kanga e ia tona ra.
1Pagaliau Jobas atvėrė burną ir prakeikė savo dieną.
2Na ka oho a Hopa, ka mea,
2Jobas prabilo ir tarė:
3Kia ngaro te ra i whanau ai ahau, te po i korerotia ai, He tamaroa kei roto i te kopu.
3“Tegul pražūna diena, kurią gimiau, ir naktis, kurią buvau pradėtas.
4Waiho taua ra mo te pouri; kaua e tirohia iho e te Atua i runga; kaua hoki e whitingia e te marama.
4Tegul ta diena tampa tamsybe. Dieve, neprisimink jos ir neduok jai šviesos.
5Kia poke ia i te pouri, i te atarangi hoki o te mate; kia tauria iho e te kapua; kia whakawehia ano hoki e te whakapouritanga o te ra.
5Te tamsa ir mirties šešėlis apgaubia ją, te debesis aptemdo ją ir juoduma tepadaro ją baisią.
6Na ko taua po, kia mau pu i te pouri kerekere: kei honoa ki nga ra o te tau; kei huihuia atu ina taua nga marama.
6Ta naktis tegul būna tamsi; tegul ji bus išbraukta iš metų ir mėnesių dienų skaičiaus.
7Nana, kia mokemoke taua po, kaua te reo koa e uru ki roto.
7Ta naktis tegul būna apleista ir tenesigirdi joje džiaugsmingo balso.
8Kia kanga hoki e te hunga kanga i te ra, e te hunga mohio ki te whakaara rewiatana.
8Tegul prakeikia tą dieną tie, kurie gali pažadinti leviataną.
9Kia pouri nga whetu o tona kakarauritanga; kia tatari ki te marama, a kahore noa iho; kei kite hoki i te takiritanga ata.
9Tegul aptemsta aušros žvaigždės ir nepasirodo laukiama šviesa, akys teneišvysta aušros spindulių.
10Mona kihai i tutaki i nga tatau o te kopu o toku whaea, kihai i huna i te mauiui kei kitea e ahau.
10Nes ji neužvėrė mano motinos įsčių ir nepaslėpė vargo nuo manęs.
11¶ He aha ahau te mate ai i te kopu? He aha te hemo ai i toku putanga mai i te kopu?
11Kodėl nemiriau gimdamas ir kodėl neatidaviau dvasios, išeidamas iš pilvo?
12He aha i rite wawe ai nga turi moku, me nga u hei ngote maku?
12Kodėl mane laikė ant kelių ir maitino krūtimi?
13Me i pena, kua ata takoto ahau, te ai he whakaohooho, moe ana ahau: katahi ahau ka whai okiokinga,
13Tada gulėčiau ramus ir tylus ir miegočiau, ir ilsėčiausi
14I roto i nga kingi, i nga kaiwhakatakoto whakaaro o te whenua i hanga nei i nga wahi mokemoke mo ratou,
14kartu su žemės karaliais ir patarėjais, kurie atstatė sau apleistas vietas,
15I roto ranei i nga rangatira whai koura, o ratou nei whare ki tonu i te hiriwa:
15arba su kunigaikščiais, kurie turėjo aukso ir pripildė savo namus sidabro,
16Kua kahore noa iho ranei, kua pera me te materoto e ngaro nei, me nga kohungahunga kahore nei e kite i te marama.
16arba kaip paslėptas nelaiku gimęs kūdikis, neregėjęs šviesos.
17Mutu ake i reira te whakararuraru a te hunga kino; okioki ana i reira te hunga kua mauiui nga uaua.
17Ten piktadariai nebesiaučia ir pavargusieji ilsisi.
18Ata noho ana nga herehere i reira, te rongo i te reo o te kaitukino.
18Ten belaisviai ilsisi kartu ir nebegirdi prižiūrėtojo balso.
19Kei reira te iti, te rahi, kahore hoki he rangatira o te pononga.
19Didelis ir mažas yra ten, vergas ten yra laisvas nuo savo valdovo.
20¶ He aha te marama i homai ai ki te tangata kei roto nei i te mate? te ora ki te tangata kua kawa te wairua?
20Kodėl šviesa duodama tam, kuris kenčia, ir gyvybė apkartusiai sielai?
21E koingo nei ki te mate, heoi kahore noa iho; e keri ana kia taea ia, nui atu i te keri i nga taonga huna.
21Laukiantieji mirties jos nesulaukia; jie jos ieško labiau negu paslėptų turtų.
22Hari pu ratou, koa ana, ina kitea te urupa.
22Jie džiaugiasi ir yra labai patenkinti, kai suranda sau kapą.
23He aha ano te marama i homai ai ki te tangata kua huna nei tona ara, kua oti nei te tutakitaki mai e te Atua?
23Kodėl duota šviesa žmogui, kurio kelias paslėptas ir kurį Dievas spaudžia iš visų pusių?
24Kiano hoki ahau i kai, kua tae mai taku mapu: ano he wai oku hamama e ringihia ana.
24Mano dūsavimai kyla prieš valgant, o aimanos liejasi kaip tekantis vanduo.
25No te mea kua tae mai ki ahau te mea whakawehi e wehi nei ahau; ko taku e pawera nei kua pa ki ahau.
25Tai, ko labai bijojau, užgriuvo mane, ir tai, dėl ko nuogąstavau, ištiko mane.
26Kahore oku humarie, kahore oku ata noho, ehara i te mea e okioki ana; na kua puta te raruraru.
26Aš nebuvau saugus ir neturėjau poilsio, aš nenurimdavau, tačiau bėda atėjo”.