¹¶ Na ka mea ia ki ana akonga, E kore e taea te whakakahore te putanga o nga take he: otiia aue, te mate mo te tangata e puta ai!

¹Jėzus kalbėjo savo mokiniams: “Papiktinimai neišvengiami, bet vargas tam, per kurį jie ateina.

²He nui te pai ki a ia ki te whakatarewatia ki tona kaki te kohatu mira kaihe, kia maka hoki ia ki te moana, a kia kaua e taka i a ia ki te he tetahi o enei mea nohinohi.

²Jam būtų geriau, jei ant kaklo užkabintų girnų akmenį ir įmestų jūron, negu jis papiktintų nors vieną iš šitų mažutėlių.

³Kia tupato ki a koutou: ki te hara tou teina ki a koe, riria; a ki te ripeneta, murua tona.

³Saugokitės! Jei tavo brolis nusideda prieš tave, sudrausk jį ir, jeigu jis atgailauja, atleisk jam.

⁴A ki te whitu nga haranga ki a koe i te ra kotahi, a ka whitu ona hokinga mai ki a koe, a ka mea, E ripeneta ana ahau; murua tona.

⁴Jei jis septynis kartus per dieną tau nusidėtų ir septynis kartus kreiptųsi į tave, sakydamas: ‘Atgailauju’,­atleisk jam”.

⁵A ka mea nga apotoro ki te Ariki, Whakanuia to matou whakapono.

⁵Apaštalai tarė Viešpačiui: “Sustiprink mūsų tikėjimą”.

⁶Na ka mea te Ariki, Ki te mea he whakapono to koutou, me te pua nani te rahi, ka mea koutou ki tenei hikamaina, Kia ranga atu koe, kia whakatokia ki te moana; na ka rongo ki a koutou.

⁶O Viešpats atsakė: “Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, galėtumėte sakyti šitam šilkmedžiui: ‘Išsirauk ir pasisodink jūroje’,­ir jis paklausytų jūsų”.

⁷Na, ko wai o koutou he pononga tana e parau ana, e tiaki ana ranei i nga hipi, e mea atu ki a ia, i tona hokinga mai i te mara, haere tonu mai, ka noho ki te kai?

⁷“Kas iš jūsų, turėdamas ariantį ar ganantį vergą, jam grįžus iš lauko, sakys: ‘Tuojau sėsk prie stalo’?

⁸A e kore e mea ki a ia, Taka he hapa maku, ka whitiki ai i a koe, ka tuari mai ki ahau, kia mutu ra taku kai, taku inu; a muri iho ka kai ai koe, ka inu ai?

⁸Argi nesakys jam: ‘Paruošk man vakarienę. Susijuosk ir patarnauk, kol aš valgysiu ir gersiu, o paskui tu pavalgysi ir atsigersi’?

⁹E whakawhetai oti ia ki taua pononga, mona i mea i nga mea i whakahaua ai ia?

⁹Argi vergui dėkojama, kad jis atliko tai, kas jam liepta? Nemanau.

¹⁰Waihoki ko koutou, ka oti nga mea katoa i whakahaua ai koutou, ka ki atu, He pononga huakore matou; ko ta matou i mea ai ko te mea ano i whakaritea kia mahia e matou.

¹⁰Taigi jūs, atlikę visa, kas jums pavesta, sakykite: ‘Esame nenaudingi vergai. Padarėme, ką privalėjome padaryti’ ”.

¹¹¶ Na, i a ratou e haere ana ki Hiruharama, ka haere ia ra waenganui o Hamaria, o Kariri.

¹¹Keliaujant į Jeruzalę, teko Jėzui eiti tarp Samarijos ir Galilėjos.

¹²A, i a ia e tomo ana ki tetahi kainga, kotahi tekau nga tangata i tutaki ki a ia, he repera, na, ka tu mai ratou i tawhiti:

¹²Jam įeinant į vieną kaimą, Jį pasitiko dešimt raupsuotų vyrų. Jie sustojo atstu

¹³Ka karanga, ka mea, E kara, e Ihu, kia aroha ki a matou.

¹³ir garsiai šaukė: “Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!”

¹⁴A, i tona kitenga atu, ka mea ki a ratou, Haere, kia kite nga tohunga i a koutou. A i a ratou e haere ana, na kua ma.

¹⁴Pamatęs juos, Jis tarė: “Eikite, pasirodykite kunigams!” Ir beeidami jie pasveiko.

¹⁵A, no te kitenga o tetahi o ratou kua ora ia, ka hoki, a he rahi tona reo ki te whakakororia i te Atua.

¹⁵Vienas iš jų, patyręs, kad išgijo, sugrįžo atgal, garsiai garbindamas Dievą.

¹⁶A takoto tapapa ana ia ki ona waewae, ka whakawhetai ki a ia: a no Hamaria ia.

¹⁶Jis dėkodamas parpuolė Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis.

¹⁷A ka oho atu a Ihu, ka mea, Kihai ranei te tekau i whakarangia? a kei hea nga tokoiwa?

¹⁷Jėzus paklausė: “Argi ne dešimt pasveiko? Kur dar devyni?

¹⁸Heoi ano nga mea i kitea e hoki mai ana ki te homai i te kororia ki te Atua, ko tenei tangata iwi ke.

¹⁸Ar neatsirado nė vieno, kuris grįžtų atiduoti Dievui garbę, išskyrus šitą svetimtautį?”

¹⁹Na ka mea ia ki a ia, Whakatika, haere: na tou whakapono koe i ora ai.

¹⁹Ir tarė jam: “Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgydė tave”.

²⁰¶ A, i te uinga a nga Parihi ki a ia, ko a hea puta mai ai te rangatiratanga o te Atua, ka whakahoki ia ki a ratou, ka mea, E kore e kitea te putanga mai o te rangatiratanga o te Atua:

²⁰Fariziejų paklaustas, kada ateis Dievo karalystė, Jėzus atsakė: “Dievo karalystė neateina regimai.

²¹E kore ano ratou e mea, Na, tenei! na, tera! kei roto hoki i a koutou te rangatiratanga o te Atua:

²¹Niekas nepasakys: ‘Žiūrėk, ji čia’, arba: ‘Žiūrėk, ji ten!’ Nes štai Dievo karalystė yra tarp jūsų”.

²²A ka mea ia ki nga akonga, Tera e tae mai nga ra e hiahia ai koutou kia kite i tetahi o nga ra o te Tama a te tangata, a e kore koutou e kite.

²²Ir Jis tarė mokiniams: “Ateis dienos, kai norėsite išvysti bent vieną Žmogaus Sūnaus dieną, ir nepamatysite.

²³A e mea ratou ki a koutou, Na, tenei; na, tera: kaua e haere atu, kaua e aru atu.

²³Jums sakys: ‘Žiūrėkite čia! Žiūrėkite ten!’­Nesekite jais ir neikite paskui juos.

²⁴Ka rite hoki ki te uira e hoko mai ana i tetahi wahi i raro o te rangi: a tiaho atu ana ki tetahi atu wahi i raro o te rangi; e pera ano te Tama a te tangata a tona ra.

²⁴Kaip tvykstelėjęs žaibas nušviečia viską nuo vieno dangaus pakraščio iki kito, taip savo dieną pasirodys ir Žmogaus Sūnus.

²⁵Otiia ko te tikanga tenei kia maha nga mamae mona i mua, kia whakakinongia ano hoki e tenei whakatupuranga.

²⁵Bet pirmiau Jis turės daug iškentėti ir būti šitos kartos atmestas.

²⁶Ka rite hoki ki nga ra i a Noa nga ra o te Tama a te tangata.

²⁶Kaip buvo Nojaus dienomis, taip bus ir Žmogaus Sūnaus dienomis.

²⁷E kai ana ratou, e inu ana, e marena ana, e tukua ana ki te marena, taea noatia te ra i tomo ai a Noa ki te aaka, a, ko te putanga mai o te waipuke, na whakangaromia katoatia ratou.

²⁷Jie valgė, gėrė, tuokėsi ir tuokė, kol atėjo diena, kai Nojus įlipo į laivą. Tada užėjo tvanas ir visus sunaikino.

²⁸Ka rite ano hoki ki nga ra i a Rota; e kai ana ratou, e inu ana, e hoko mai ana, e hoko atu ana, e whakato ana, e hanga whare ana.

²⁸Taip pat buvo ir Loto dienomis. Jie valgė ir gėrė, pirko ir pardavinėjo, sodino ir statė.

²⁹Heoi i te ra i puta mai ai a Rota i Horoma, ka uaina he kapura, he whanariki i te rangi, na whakangaromia katoatia ratou.

²⁹O tą dieną, kada Lotas paliko Sodomą, iš dangaus krito ugnis ir siera ir visus sunaikino.

³⁰Ka pera ano a te ra e whakakitea ai te Tama a te tangata.

³⁰Šitaip bus ir tą dieną, kai pasirodys Žmogaus Sūnus.

³¹I taua ra, kei runga tetahi i te whare, me ona taonga hoki i roto i te whare, kaua ia e heke iho ki te tiki i aua mea: ko te tangata hoki i te mara, kaua ia e hoki atu ki nga mea o muri.

³¹Kas tą dieną bus ant stogo, o jo daiktai viduje, tenelipa žemyn jų pasiimti, o kas laukuose, tenegrįžta namo.

³²Kia mahara ki te wahine a Rota.

³²Prisiminkite Loto žmoną!

³³Ki te whai tetahi kia ora ia, ka mate ano ia; ki te mate tetahi, ka ora ano ia.

³³Kas stengsis išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas ją praras, tas atgaivins ją.

³⁴Ko taku kupu tenei ki a koutou, I taua po tokorua i te moenga kotahi; kotahi e tangohia, kotahi e waiho.

³⁴Sakau jums: tą naktį dviese miegos vienoje lovoje, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas.

³⁵Tokorua nga wahine e huri ana; kotahi e tangohia, kotahi e waiho.

³⁵Dvi mals drauge, ir viena bus paimta, o kita palikta.

³⁶Tokorua nga tangata i te mara; kotahi e tangohia, kotahi e waiho.

³⁶Du bus lauke, ir vienas bus paimtas, kitas paliktas”.

³⁷Na ka whakahoki ratou, ka mea ki a ia, Ko hea, e te Ariki? Ka mea ia ki a ratou, Ko te wahi i te tupapaku, ko reira huihui ai nga ekara.

³⁷Tada jie atsiliepė: “O kurgi, Viešpatie?” Jis atsakė: “Kur tik bus lavonų, ten sulėks ir maitvanagiai”.