¹¶ A ka oho ake a Ihu, ka korero kupu whakarite ano ki a ratou, ka mea,

¹Jėzus vėl kalbėjo palyginimais:

²Ka rite te rangatiratanga o te rangi ki tetahi kingi, i whakatakoto marena mo tana tama,

²“Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuves.

³A tonoa ana ana pononga, hei karanga i te hunga i korerotia ki te marena: heoi kihai ratou i pai ki te haere.

³Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį, bet tie nenorėjo ateiti.

⁴Ka tono ano ia i era atu pononga, ka mea, Mea atu ki te hunga i korerotia, Na kua rite taku hakari; kua oti aku puru, aku mea momona te patu, a kua rite katoa nga mea: haere mai ki te marena.

⁴Tada jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: ‘Sakykite pakviestiesiems: Štai surengiau pokylį, mano jaučiai ir nupenėti veršiai papjauti, ir viskas paruošta. Ateikite į vestuves!’

⁵Otira i paopaongia e ratou, haere ana ko tetahi ki tana mara, ko tetahi ki tana hokohoko.

⁵Tačiau kviečiamieji jo nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas į ūkį, kitas prekiauti,

⁶Na hopukina ana ana pononga e nga mea i mahue, tukinotia ana ratou, a whakamatea iho.

⁶o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė.

⁷Otiia i riri te kingi: a tonoa atu ana ana taua, whakangaromia ana taua hunga kohuru, tahuna iho to ratou pa.

⁷Tai išgirdęs, karalius užsirūstino ir, išsiuntęs kariuomenes, sunaikino tuos žmogžudžius ir padegė jų miestą.

⁸Katahi ia ka mea ki ana pononga, E rite ana te marena, ko te hunga ia i karangatia kihai i pai.

⁸Tuomet jis tarė savo tarnams: ‘Vestuvės surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti.

⁹Na haere koutou ki nga pekanga o nga ara, a tonoa mai ki te marena te hunga katoa e kite ai koutou.

⁹Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves’.

¹⁰Na ka haere aua pononga ki nga ara, a huihuia katoatia ana te hunga i kitea e ratou, ana pai, ana kino: na kiki ana te marena i nga manuhiri.

¹⁰Tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Ir vestuvės buvo pilnos svečių.

¹¹Otiia, no te tapokoranga, o te kingi kia kite i nga manuhiri, ka kitea e ia i reira he tangata kahore nei ona kakahu marena:

¹¹Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė žmogų, neapsirengusį vestuviniu drabužiu.

¹²A ka mea ki a ia, E hoa, he aha koe i tomo mai ai ki konei kahore nei ou kahu marena? Heoi kihai ia i kuihi.

¹²Jis tarė jam: ‘Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?’ Tasai tylėjo.

¹³Na ka mea te kingi ki nga kaimahi, Herea ona ringa, ona waewae, kawea atu, maka ki te pouri i waho rawa; ko te wahi tera o te tangi, o te tetea o nga niho.

¹³Tada karalius paliepė tarnams: ‘Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas’.

¹⁴He tokomaha hoki e karangatia, he ruarua ia e whiriwhiria.

¹⁴Nes daug pašauktų, bet maža išrinktų”.

¹⁵¶ Me i reira ka haere nga Parihi, ka runanga ki te pehea e mau ai tetahi kupu ana.

¹⁵Tuomet fariziejai pasitraukė ir tarėsi, kaip Jį sugauti kalboje.

¹⁶A ka tonoa ki a ia a ratou akonga me nga tangata piri ki a Herora, hei mea, E te Kaiwhakaako, e matau ana matou he pono koe, e whakaako ana koe i te ara a te Atua i runga i te pono, e kore ano ta te tangata e whakaaroa e koe: e kore nei hoki koe e titiro ki te kanohi tangata.

¹⁶Jie nusiuntė pas Jį savo mokinių kartu su erodininkais, kurie klausė: “Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesus, mokai Dievo kelio, kaip reikalauja tiesa, ir niekam nepataikauji, nes neatsižvelgi į asmenis.

¹⁷Tena, korerotia ki a matou, E pehea ana tou whakaaro? He mea tika ranei te hoatu takoha ki a Hiha, kahore ranei?

¹⁷Tad pasakyk mums, kaip manai: reikia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?”

¹⁸Otiia i mohio a Ihu ki to ratou whakaaro kino, a ka mea, He aha ta koutou e whakamatautau na i ahau, e te hunga tinihanga?

¹⁸Suprasdamas jų klastą, Jėzus tarė: “Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai?

¹⁹Tena koa, kia kite ahau i te moni takoha. A mauria mai ana e ratou ki a ia he pene.

¹⁹Parodykite man mokesčių pinigą!” Jie padavė Jam denarą.

²⁰Na ka mea ia ki a ratou, No wai tenei ahua me te tuhituhinga?

²⁰Jis paklausė: “Kieno čia atvaizdas ir įrašas?”

²¹Ka mea ratou ki a ia, No Hiha. Katahi ia ka mea ki a ratou, Hoatu ki a Hiha nga mea a Hiha; ki te Atua ano nga mea a te Atua.

²¹Jie atsakė: “Ciesoriaus”. Tuomet Jėzus jiems tarė: “Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo­Dievui”.

²²Ka rongo ratou, ka miharo: a mahue ake ia i a ratou, a haere ana ratou.

²²Tai girdėdami, jie stebėjosi ir, palikę Jį, nuėjo.

²³¶ I taua ra ka haere mai ki a ia nga Haruki, e mea nei kahore he aranga, ka ui ki a ia,

²³Tą pačią dieną atėjo pas Jį sadukiejų, kurie nepripažįsta mirusiųjų prisikėlimo, ir klausė:

²⁴Ka mea, E te Kaiwhakaako, i mea a Mohi, Ki te mate te tangata, a kahore ana tamariki, ma tona teina e marena tana wahine, e whakatupu ake he uri mo tona tuakana.

²⁴“Mokytojau, Mozė yra pasakęs: ‘Jei kas mirtų bevaikis, tegul jo brolis veda jo žmoną ir pažadina savo broliui palikuonių’.

²⁵Na tokowhitu tetahi whanau i a matou, he tuakana, he teina: te marenatanga o te tuatahi, ka mate, a hore ona uri, waiho iho tana wahine ma tona teina.

²⁵Štai pas mus buvo septyni broliai. Pirmasis vedęs mirė ir, neturėdamas vaikų, paliko žmoną savo broliui.

²⁶Me te tuarua ano, me te tuatoru, puta noa i te tuawhitu.

²⁶Taip atsitiko antrajam ir trečiajam iki septintojo.

²⁷A, muri iho i a ratou katoa, ka mate te wahine.

²⁷Po jų visų numirė ir ta moteris.

²⁸Na, i te aranga, ma wai o te tokowhitu te wahine? i a ratou katoa nei hoki ia.

²⁸Tad kurio iš septynių ji bus žmona prisikėlime? Juk visi yra ją turėję”.

²⁹Na ka whakahoki a Ihu, ka mea ki a ratou, E he ana koutou, te mohio ki nga karaipiture, ki te kaha ano o te Atua.

²⁹Jėzus jiems atsakė: “Jūs klystate, nepažindami nei Raštų, nei Dievo jėgos.

³⁰I te aranga hoki e kore ratou e marena, e kore ano e hoatu kia marenatia, engari ka rite ki nga anahera a te Atua i te rangi.

³⁰Prisikėlime nei ves, nei tekės, bet bus kaip Dievo angelai danguje.

³¹Na, ko te aranga o te hunga mate, kahore ano koutou i kite i ta te Atua i korero ai ki a koutou, i mea ai,

³¹O apie mirusiųjų prisikėlimą ar neskaitėte, kas jums Dievo pasakyta:

³²Ko ahau te Atua o Aperahama, te Atua o Ihaka, te Atua o Hakopa? ehara te Atua i te Atua no te hunga mate, engari no te hunga ora.

³²‘Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas’. Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų!”

³³A, no ka rongo te mano, ka miharo ki tana ako.

³³Tai girdėdama, minia stebėjosi Jo mokymu.

³⁴¶ No te rongonga ia o nga Parihi, kua kapi i a ia te mangai o nga Haruki, ka whakamine tahi ratou.

³⁴Fariziejai, išgirdę, kad Jėzus nutildė sadukiejus, susirinko kartu,

³⁵Na ka ui tetahi o ratou, he kaiako i te ture, ka whakamatautau i a ia, ka mea,

³⁵ir vienas iš jų, Įstatymo mokytojas, mėgindamas Jį, paklausė:

³⁶E te Kaiwhakaako, ko tehea te kupu nui o te ture?

³⁶“Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?”

³⁷Ka mea a Ihu ki a ia, Kia whakapaua tou ngakau, tou wairua, tou hinengaro, ki te aroha ki te Ariki, ki tou Atua.

³⁷Jėzus jam atsakė: “ ‘Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu’.

³⁸Ko te tuatahi tenei, ko te kupu nui.

³⁸Tai pirmasis ir didžiausias įsakymas.

³⁹He rite ano te tuarua ki tenei, Kia aroha koe ki tou hoa tata, ano ko koe.

³⁹Antrasis­panašus į jį: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį’.

⁴⁰Kei runga i enei kupu e rua e iri ana te ture me nga poropiti.

⁴⁰Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai”.

⁴¹¶ A, i nga Parihi e noho huihui ana, ka ui a Ihu ki a ratou,

⁴¹Kol fariziejai tebebuvo susirinkę, Jėzus juos paklausė:

⁴²Ka mea, He pehea o koutou whakaaro ki a te Karaiti? Na wai ia tama? Ka mea ratou ki a ia, Na Rawiri.

⁴²“Ką jūs manote apie Kristų? Kieno Jis Sūnus?” Jie atsakė: “Dovydo”.

⁴³Ka mea ia ki a ratou, He aha ra a Rawiri, i a ia e nohoia ana e te Wairua, i karanga ai i a ia he Ariki? i mea hoki ia,

⁴³Jis tarė jiems: “O kodėl gi Dovydas, Dvasios įkvėptas, vadina Jį Viešpačiu, sakydamas:

⁴⁴I mea te Ariki ki toku Ariki, hei toku matau koe noho ai, kia meinga ra ano e ahau ou hoariri hei turanga waewae mou.

⁴⁴‘Viešpats tarė mano Viešpačiui: sėskis mano dešinėje, kol patiesiu Tavo priešus tarsi pakojį po Tavo kojų’.

⁴⁵Na, ka kiia nei ia e Rawiri he Ariki, he pehea i tama ai ki a ia?

⁴⁵Jei tad Dovydas vadina Jį Viešpačiu, kaipgi tada Jis gali būti jo Sūnus?”

⁴⁶A hore he tangata i ahei te whakahoki kupu ki a ia, kihai rawa ano tetahi i maia ki te ui ki a ia i taua ra iho ano.

⁴⁶Ir nė vienas negalėjo Jam atsakyti nė žodžio, ir niekas nedrįso nuo tos dienos Jį klausinėti.