¹¶ I taua ra i korerotia i te pukapuka a Mohi, me te whakarongo ano te iwi, a ka kitea te mea i tuhituhia ki reira kia kaua te Amoni me te Moapi e tapoko ki te whakaminenga a te Atua a ake ake;

¹Skaitant susirinkusiems Mozės knygą, buvo rasta parašyta: “Joks amonitas ar moabitas negali priklausyti Dievo tautai,

²No te mea kihai i maua mai e ratou he taro, he wai, hei tukunga mai mo nga tama a Iharaira: engari, utua ana e ratou a Paraama hei hoariri mo ratou, hei kanga mo ratou: heoi whakaputaina ketia ake e to tatou Atua te kanga hei manaaki.

²nes jie nepasitiko izraelitų su duona ir vandeniu, bet pasamdė Balaamą, kad juos prakeiktų. Tačiau mūsų Dievas pakeitė prakeikimą į palaiminimą”.

³Na, i to ratou rongonga i te ture, ka wehea atu e ratou nga whakauru katoa i roto i a Iharaira.

³Išgirdę įstatymą, jie atskyrė visus svetimtaučius iš Izraelio.

⁴Na, i mua ake o tenei ko Eriahipi, tohunga, kaitiaki i nga ruma o te whare o to tatou Atua, he whanaunga no Topia.

⁴Prieš tai kunigas Eljašibas, Tobijos giminaitis, Dievo namų sandėlių prižiūrėtojas,

⁵Whakapaia ana e tenei he ruma nui mona, ko te wahi i whakatakotoria nei i mua nga whakahere totokore, te parakihe, nga oko, me te whakatekau o te witi, o te waina hou, o te hinu, ko te mea i kiia iho ma nga Riwaiti, ratou ko nga kaiwaiata, ko nga kaitiaki tatau, me nga whakahere hapahapai ma nga tohunga.

⁵buvo parūpinęs Tobijai didelį kambarį, kuriame anksčiau laikydavo duonos aukas, smilkalus, indus ir javų, vyno bei aliejaus dešimtinę, priklausančią levitams, giedotojams, vartininkams ir kunigams.

⁶Otiia i tenei wa katoa kahore ahau i Hiruharama; no te toru tekau ma rua nei hoki o nga tau o Arataherehe kingi o Papurona i tae ai ahau ki te kingi, a maha noa nga ra, ka inoitia e ahau i te kingi:

⁶Tuo laiku aš nebuvau Jeruzalėje, nes trisdešimt antraisiais Babilono karaliaus Artakserkso metais buvau pas karalių. Tačiau kuriam laikui praėjus, aš pasiprašiau karaliaus išleidžiamas.

⁷Na ka tae mai ahau ki Hiruharama, a ka mohio ki ta Eriahipi mahi kino, ki tana mo Topia, i a ia i whakapai i tetahi ruma mona i nga marae o te whare o te Atua;

⁷Sugrįžęs į Jeruzalę, sužinojau, kad Eljašibas blogai pasielgė, parūpindamas Tobijai kambarį Dievo namų kiemuose.

⁸Na kino rawa ki ahau; akiritia atu ana e ahau nga mea katoa o te whare o Topia i roto i taua ruma.

⁸Man tai labai nepatiko, todėl aš išmečiau iš kambario laukan visus Tobijo sdaiktus.

⁹Katahi ahau ka korero; a tahia ana e ratou nga ruma. Na whakahokia ana e ahau ki reira nga oko o te whare o te Atua, nga whakahere totokore me te parakihe.

⁹Po to įsakiau išvalyti kambarius ir atgal sunešti Dievo namų reikmenis, duonos aukas ir smilkalus.

¹⁰¶ I kite ano ahau kihai nga wahi ma nga Riwaiti i hoatu, na oma ana ratou ki tana mara, ki tana mara, nga Riwaiti, nga kaiwaiata i mahia ai te mahi.

¹⁰Aš taip pat sužinojau, kad levitams nebuvo atiduodama jiems priklausanti dalis ir kad levitai ir giedotojai neatliko savo tarnystės, bet sugrįžo kiekvienas į savo laukus.

¹¹Katahi ka whawhaitia e ahau nga rangatira; i mea ahau, He aha i whakarerea ai te whare o te Atua? Na huihuia ana ratou e ahau, whakaturia ana ki to ratou turanga.

¹¹Tuomet aš bariau vyresniuosius ir sakiau: “Kodėl Dievo namai apleisti?” Surinkęs visus, grąžinau juos į jų vietą.

¹²Katahi ka kawea mai e Hura katoa nga whakatekau o te witi, o te waina hou o te hinu, ki nga whare taonga.

¹²Tada visas Judas atnešė į sandėlius grūdų, vyno ir aliejaus dešimtinę.

¹³Na ka whakaritea e ahau he kaitiaki mo nga taonga, ko Heremia tohunga, ko Haroko karaipi, a o nga Riwaiti ko Peraia; i to ratou taha ko Hanana tama a Takuru tama a Matania: i kiia hoki ratou he hunga pono; a ko ta ratou, he tuwha ma o ratou tuak ana, teina.

¹³Aš paskyriau sandėlių prižiūrėtojais kunigą Šelemiją, raštininką Cadoką ir Pedają iš levitų, o jų padėjėju­Matanijos sūnaus Zakūro sūnų Hananą, nes jais buvo galima pasitikėti. Jie buvo įpareigoti išduoti broliams jiems priklausančią dalį.

¹⁴Kia mahara, e toku Atua, ki tenei mea aku, kaua hoki e horoia atu tenei tikanga pai aku i puta nei ki te whare o toku Atua, ki nga ritenga mahi ano mo reira.

¹⁴Mano Dieve, atsimink mane ir nepamiršk mano gerų darbų, kuriuos padariau Dievo namams ir tarnavimui juose.

¹⁵¶ I aua ra ka kitea e ahau etahi i roto i a Hura e takahi ana i nga takahanga waina i te hapati, e kawe ana mai i nga paihere witi, e whakawaha ana i nga kaihe; me te waina ano, me nga karepe, me nga piki, me nga pikaunga katoa, e kawea mai ana e ratou ki Hiruharama i te ra o te hapati. Na whakaaturia ana e ahau to ratou he i te ra i hoko ai ratou i te kai.

¹⁵Tuomet aš mačiau Jude tuos, kurie per sabatą mynė vyno spaustuvus ir, suvalydami javus, krovė juos ant asilų; vyno, vynuogių, figų ir visokių naštų sabato dieną gabeno į Jeruzalę. Aš įspėjau juos, kad tą dieną nepardavinėtų maisto.

¹⁶I reira ano e noho ana etahi tangata o Taira, he ika te kawenga, me nga mea hoko katoa, a hokona ana e ratou i te hapati ki nga tama a Hura, i roto ano i Hiruharama.

¹⁶Jeruzalėje gyveną Tyro gyventojai atgabendavo žuvies bei visokių prekių ir per sabatą parduodavo Judo žmonėms.

¹⁷Katahi ka whawhaitia e ahau nga rangatira o Hura. I mea ahau ki a ratou, He aha tenei mea kino e mea nei koutou, i a koutou ka whakapoke nei i te ra hapati?

¹⁷Aš bariau Judo kilminguosius: “Kodėl taip piktai elgiatės ir išniekinate sabato dieną?

¹⁸Kahore ianei o koutou matua i penei, a kawea mai ana e to tatou Atua tenei kino katoa ki runga ki a tatou, ki runga ano i tenei pa? Na ko koutou hei whakaneke ake i te riri mo Iharaira, i te mea ka whakapokea nei te hapati.

¹⁸Taip darė mūsų tėvai, todėl mūsų Dievas užleido mums ir šitam miestui tokią nelaimę. Jūs užtrauksite rūstybę Izraeliui, paniekindami sabatą”.

¹⁹Na pouriuri kau nga kuwaha o Hiruharama i mua ake o te hapati, ka mea ahau, kia tutakina nga keti. I mea ano ahau kia kaua e whakatuwheratia, kia taka ra ano te hapati: i whakaturia ano e ahau etahi o aku: tangata ki nga kuwaha, kei kawea mai ki roto he pikaunga i te ra o te hapati.

¹⁹Aš įsakiau sabato išvakarėse, pradėjus temti, užrakinti Jeruzalės vartus ir atidaryti juos tik sabatui pasibaigus ir pastačiau savo tarnus prie vartų, kad nebūtų įnešamos naštos per sabatą.

²⁰Heoi kotahi, e rua nga moenga i waho o Hiruharama, o nga tangata i nga taonga, o nga kaihoko i nga tini mea.

²⁰Pirkliai ir visokių prekių pardavėjai vieną ir kitą kartą pasiliko už Jeruzalės vartų.

²¹Katahi ahau ka whakaatu i to ratou he, a ka mea ki a ratou, He aha koutou i moe ai i te aronga o te taiepa? Ki te pena ano koutou, ka totoro atu toku ringa ki a koutou. No taua ra ano i kore ai to ratou haere mai i te hapati.

²¹Aš klausiau jų: “Kodėl pasiliekate už vartų? Jei padarysite tai dar kartą, aš panaudosiu prieš jus jėgą”. Nuo to laiko jie nebeateidavo sabate.

²²I ki atu ano ahau ki nga Riwaiti kia purea ratou, kia haere hoki ki te tiaki i nga kuwaha hei whakatapu mo te ra hapati. Maharatia ano tenei aku e toku Atua; tohungia hoki ahau, kia rite ki te nui o tou atawhai.

²²Levitams įsakiau apsivalyti, eiti sargybą prie vartų ir švęsti sabatą. Todėl, Viešpatie, mano Dieve, atsimink ir pasigailėk manęs dėl savo didžio gailestingumo.

²³¶ I aua ra ano ka kite ahau i nga Hurai kei a ratou e noho ana etahi wahine o Aharoro, o Amona, o Moapa.

²³Tais laikais aš mačiau ir žydus, imančius žmonas iš Ašdodo, Amono ir Moabo.

²⁴Ko a ratou tama hoki, ko tetahi wahi o te reo no Aharoro, kihai ratou i mohio ki to nga Hurai reo; heoi i rite ki te reo o tetahi iwi, o tetahi iwi.

²⁴Jų vaikai kalbėjo pusiau Ašdodo gyventojų kalba ir nemokėjo žydiškai.

²⁵Na, whawhaitia iho e ahau, kanga iho, patua ana etahi o ratou, hutihutia ana o ratou makawe, whakaoatitia ana ki te Atua, Kaua e hoatu a koutou tamahine ki a ratou tama, kaua ano hoki e tangohia mai a ratou tamahine ma a koutou tama, ma koutou r anei.

²⁵Aš subariau juos, iškeikiau, kai kuriuos sumušiau, roviau jų plaukus ir prisaikdinau, kad neduotų savo dukterų jų sūnums, neleistų savo sūnums vesti jų dukterų ir patys nevestų jų:

²⁶He teka ianei na enei mea i hara ai a Horomona kingi o Iharaira? he maha nga iwi, kahore rawa o ratou kingi hei rite mona, he mea aroha ia na tona Atua, a meinga ana e te Atua hei kingi mo Iharaira katoa: ahakoa ko ia, i meinga ia e nga wahine k e kia hara.

²⁶“Argi ne tuo nusidėjo Izraelio karalius Saliamonas? Juk jam nebuvo lygių žemėje. Jis buvo Dievo mylimas ir Dievas jį buvo padaręs karaliumi visam Izraeliui, tačiau net jį svetimtautės moterys įtraukė į nuodėmę.

²⁷Na kia rongo ranei matou ki a koutou, kia mahi i tenei he nui katoa, kia tutu ki to tatou Atua, kia marena ki nga wahine ke?

²⁷Argi ir mes neklausysime, padarysime tą didelę piktenybę ir nusikalsime prieš Dievą, vesdami svetimtautes?”

²⁸Na he hunaonga na Hanaparata Horoni tetahi o nga tama a Ioiara tama a Eriahipi tino tohunga; na peia ana ia e ahau i toku taha.

²⁸Vienas vyriausiojo kunigo Eljašibo sūnaus Jehojados sūnus buvo horoniečio Sanbalato žentas; aš jį išvariau nuo savęs.

²⁹Kia mahara ki a ratou, e toku Atua, mo ratou i whakapoke i te tohungatanga, i te kawenata ano o te tohungatanga, o nga Riwaiti ano hoki.

²⁹Viešpatie, mano Dieve, prisimink tuos, kurie išniekino kunigystę, kunigų ir levitų sandorą.

³⁰Heoi kua ma ratou i ahau i te poke o nga tangata ke, whakaritea ana hoki e ahau te mahi tiaki a nga tohunga, a nga Riwaiti, te mahi a tenei, a tenei,

³⁰Taip aš apvaliau juos nuo svetimtaučių ir atstačiau kunigų bei levitų tarnavimus, kiekvieną jam skirtoje vietoje,

³¹Me te tikanga ano mo te whakahere wahie i nga wa i whakaritea; mo nga matamua ano. Maharatia ahau e toku Atua mo te pai.

³¹ir įsakiau skirtu laiku atgabenti malkų ir pirmavaisių. Mano Dieve, atsimink mane mano labui.