1¶ He pera i te hukarere i te raumati, i te ua hoki i te kotinga witi, te kore e tau o te honore mo te wairangi.
1Kaip sniegas vasarą ir lietus pjūties metu, taip garbė netinka kvailiui.
2¶ He pera i te manu e rererere noa ana, i te waroa i ona rerenga te kanga pokanoa; e kore e whakatau.
2Kaip žvirblis nuskrenda ir kregždė nulekia, taip neišsipildys neužpelnytas prakeikimas.
3¶ He whiu mo te hoiho, he paraire mo te kaihe, a he rakau mo te tuara o nga wairangi.
3Botagas arkliui, žąslai asilui, rykštė kvailio nugarai.
4¶ Kei rite ki tona whakaarokore tau whakautu ki te wairangi, kei rite hoki a koe na ki a ia.
4Neatsakyk kvailiui pagal jo kvailumą, kad netaptum panašus į jį.
5Kia rite ki tona whakaarokore tau whakautu ki te wairangi, kei mea ia he whakaaro nui ia.
5Atsakyk kvailiui pagal jo kvailumą taip, kad jis neatrodytų sau išmintingas.
6¶ Ko te tangata e tuku korero ana ma te ringa o te wairangi, e tapahi ana i ona waewae ano, e inumia ana hoki te he.
6Kas siunčia kvailą pasiuntinį, nusikerta kojas ir patiria nuostolį.
7E tautau noa ana nga waewae o te kopa: he pera hoki te whakatauki i te mangai o te wairangi.
7Kaip luošas negali vaikščioti savo kojomis, taip patarlė netinka kvailiui.
8Ko te takai mea whakapaipai i roto i te puranga kohatu, ko tona rite kei te tangata e whakakororia ano i te wairangi.
8Gerbti kvailą yra kaip dėti brangakmenį į mėtyklę.
9E rite ana ki te tataramoa e wero nei i te ringa o te haurangi, koia ano te whakatauki i te mangai o nga wairangi.
9Kaip erškėtis girtuoklio rankoje, taip patarlė kvailio burnoje.
10¶ Ka rite ki te kaikopere i tu ai te katoa, te tangata e utu ana i te wairangi me te tangata hoki e utu ana i nga tira haere.
10Didis Dievas, kuris visa padarė, atlygina kvailiui ir neištikimam.
11¶ Ka rite ki te kuri e hoki nei ki tona ruaki, te wairangi e tuarua ana i tona poauau.
11Kaip šuo grįžta prie savo vėmalo, taip kvailys kartoja savo kvailystes.
12¶ Ka kite koe i te tangata e mea ana ki a ia he whakaaro nui? Ki ta te whakaaro tera e rahi ake ta te wairangi i tana.
12Kvailys teikia daugiau vilties negu žmogus, kuris laiko save išmintingu.
13¶ E ki ana te mangere, He raiona kei te ara; he raiona kei nga waharoa.
13Tinginys sako: “Liūtas kelyje! Žiaurus liūtas gatvėje!”
14¶ He pera i te tatau e tahurihuri ra i runga i ona inihi, koia ano te mangere i runga i tona moenga.
14Kaip durys sukasi ant vyrių, taip tinginys vartosi lovoje.
15¶ E kuhua ana e te mangere tona ringa ki te rihi; he mahi ngenge rawa ki a ia te whakahoki mai ki tona mangai.
15Tinginys įkiša savo ranką į dubenį, bet jam sunku pakelti ją prie burnos.
16¶ He nui ke ake te whakaaro nui o te mangere, ki tana nei whakaaro, i to nga tangata tokowhitu e whakaatu ana i te tikanga.
16Tinginys laiko save išmintingesniu už septynis vyrus, galinčius išmintingai atsakyti.
17¶ Ko te tangata e haere atu ana, e pokanoa ana ki te whawhai ehara nei i a ia, ko tona rite kei te tangata e hopu ana i te kuri ki ona taringa.
17Kas praeidamas įsikiša į vaidus, kurie jo neliečia, elgiasi kaip tas, kuris šunį griebia už ausų.
18¶ Rite tonu ki te haurangi e makamaka ana i nga mea mura, i nga pere, i te mate,
18Kaip beprotis, kuris mėto žarijas, laido strėles ir žudo,
19Te tangata e tinihanga ana ki tona hoa, e mea ana, He teka ianei he takaro taku?
19yra tas, kas apgauna artimą ir sako: “Aš pajuokavau”.
20¶ Ki te kahore he wahie, ka mate te ahi: ki te kore hoki he tangata kawekawe korero, ka mutu te ngangare.
20Kai nėra malkų, gęsta ugnis; pašalinus apkalbėtoją, baigiasi ginčai.
21He waro ki nga ngarahu wera, he wahie ki te ahi; he pera te tangata totohe ki te tahu i te ngangare.
21Kaip iš anglių atsiranda žarijos ir iš malkų ugnis, taip vaidingas žmogus sukelia kivirčus.
22He rite nga kupu a te kaikawekawe korero ki te maramara reka, tae tonu iho ki nga wahi o roto rawa o te kopu.
22Apkalbos yra lyg skanėstas, kuris pasiekia žmogaus vidurius.
23¶ He ngutu puka me te ngakau kino, ko te rite kei te oko oneone i whakakikoruatia ki te para hiriwa.
23Karšti žodžiai ir nedora širdis yra kaip sidabro priemaišomis aptraukta molinė šukė.
24¶ Ko te tangata mauahara e whakaware ana ki ona ngutu, otiia e rongoatia ana e ia te tinihanga ki roto ki a ia:
24Kas neapkenčia, slepia tai po savo lūpomis ir laiko klastą savyje.
25Ki te pai tona reo, kaua e whakapono ki a ia; e whitu hoki nga mea whakarihariha kei roto i tona ngakau.
25Kai jis kalba maloniai, netikėk juo: jo širdyje yra septynios bjaurystės.
26Ahakoa hipoki tona mauahara i a ia ki te tinihanga, ka whakakitea nuitia tona kino ki te aroaro o te whakaminenga.
26Nors jis neapykantą slepia žodžiais, jo nedorybė paaiškės tautos susirinkime.
27¶ Ko te tangata e keri ana i te rua, ka taka ano ki roto: a ko te tangata e huri ana i te kohatu, ka hoki mai ano ki runga ki a ia.
27Kas kasa duobę, pats į ją įkrinta. Kas parita akmenį, ant to jis sugrįžta.
28¶ E kino ana te arero teka ki ana i kuru ai; a, ko ta te mangai whakapati, he mahi kia ngaro.
28Meluojantis liežuvis nekenčia tų, kurie nuo jo nukenčia. Pataikaujanti burna sukelia pražūtį.