¹¶ Na ka haere mai tetahi o nga anahera e whitu, kei a ratou nei nga oko e whitu, a ka korero mai ki ahau, ka mea, Haere mai; maku e whakakite ki a koe te whakawakanga o te wahine kairau, o te mea nui e noho ana i runga i nga wai maha:

¹Tuomet atėjo vienas iš septynių angelų, turėjusių septynis dubenis, ir prakalbino mane, sakydamas: “Eikš, aš parodysiu tau teismą didžiosios paleistuvės, sėdinčios ant daugybės vandenų.

²Kua moea pukutia nei e nga kingi o te whenua, a haurangi iho te hunga e noho ana i te whenua i te waina o tona moepuku.

²Su ja ištvirkavo žemės karaliai, ir jos ištvirkavimo vynu pasigėrė žemės gyventojai”.

³Na ka arahina ahau i roto i te Wairua e ia ki te koraha: a ka kite ahau i tetahi wahine e noho ana i runga i tetahi kararehe whero, kapi tonu i te ingoa kohukohu, e whitu ona mahunga, tekau nga haona.

³Ir jis Dvasia nunešė mane į dykumą. Ir aš išvydau moterį, sėdinčią ant skaisčiai raudono žvėries, pilno piktžodžiavimo vardų, turinčio septynias galvas ir dešimt ragų.

⁴Na, ko te kakahu o te wahine ra he mea papura, he mea whero, he mea whakapaipai ki te koura, ki te kohatu utu nui, ki te peara, he kapu koura hoki kei tona ringa ki tonu i te mea whakarihariha, i te poke hoki o tona moepuku:

⁴Moteris buvo apsivilkusi purpuru ir škarlatu, išsipuošusi auksu, brangakmeniais ir perlais. Ji laikė rankoje aukso taurę, pilną savo ištvirkavimo šlykštybių ir nešvarumų.

⁵I tona rae ano hoki tetahi ingoa tuhituhi rawa, KO TE MEA NGARO, KO PAPURONA NUI, KO TE WHAEA O NGA WAHINE KAIRAU, O NGA MEA WHAKARIHARIHA HOKI O TE AO.

⁵Ant jos kaktos buvo užrašytas vardas: “Paslaptis, didžioji Babelė, ištvirkėlių ir žemės šlykštybių motina”.

⁶I kite ano ahau i taua wahine nei e haurangi ana i nga toto o te hunga tapu, i nga toto hoki o nga kaiwhakaatu i a Ihu: a, no toku kitenga i a ia, nui atu te miharo i miharo ai ahau.

⁶Mačiau tą moterį, girtą nuo šventųjų kraujo ir nuo Jėzaus liudytojų kraujo. Ją matydamas, aš stebėte stebėjausi.

⁷¶ A ka mea mai te anahera ki ahau, He aha koe i miharo? maku e korero ki a koe taua mea ngaro, te wahine, me te kararehe hoki e waha ra i a ia, nona nei nga matenga e whitu me nga haona kotahi tekau.

⁷O angelas man tarė: “Ko stebiesi? Aš tau pasakysiu paslaptį moters ir ją nešančio žvėries, kuris turi septynias galvas ir dešimt ragų”.

⁸Ko te karaehe i kite ra koe, i mua ia, kahore hoki inaianei; ka puta ake ano hoki ia a mua i roto i te poka torere, a ka riro atu ki te whakangaromanga: na, ko te hunga e noho ana ki te whenua, kahore nei o ratou ingoa i tuhituhia ki te pukapuka o te ora o te orokohanganga ra ano o te ao, ka miharo ratou ina kite i te kararehe i ora i mua, a kahore nei inaianei, a tenei ake ka puta.

⁸“Žvėris, kurį regėjai, buvo, bet jo nebėra; jis ruošiasi išlipti iš bedugnės, tačiau eina į pražūtį. Žemės gyventojai, kurių vardai nėra įrašyti gyvenimo knygoje nuo pasaulio sutvėrimo, stebėsis, žiūrėdami į žvėrį, kad jis buvo ir jo nebėra, ir jis vėl pasirodys.

⁹Tenei te hinengaro whai mahara. Ko nga matenga e whitu he maunga, e whitu, kei runga te wahine i era e noho ana:

⁹Čia reikia proto, turinčio išmintį! Septynios galvos reiškia septynis kalnus, ant kurių sėdi moteris.

¹⁰Na e whitu era kingi: tokorima kua hinga, kotahi tenei, ko tetahi kahore ano i tae noa mai; a ka tae mai ia, me noho ia, he wa iti nei.

¹⁰Taip pat yra septyni karaliai; penki žlugo, vienas tebėra, o vienas dar neatėjo; kai jis ateis, turės trumpam pasilikti.

¹¹Na ko te kararehe, ko te mea i mua ra, a kahore nei inaianei, he tuawaru ano ia, no nga tokowhitu ano hoki; a e riro ana ia ki te whakangaromanga.

¹¹O žvėris, kuris buvo ir kurio nebėra,­tai aštuntasis, bet vienas iš septynių, ir jis eina į pražūtį.

¹²Na, ko nga haona kotahi tekau i kite ra koe, kotahi tekau era kingi, kahore ano kia whiwhi noa ki tetahi rangatiratanga; heoi kotahi te haora e whiwhi tahi ai ratou ko te kararehe ki te mana, me te mea he kingi.

¹²Tie dešimt ragų, kuriuos matei, yra dešimt karalių, kurie dar negavo karalystės, bet jie gaus valdžią kaip karaliai vienai valandai kartu su žvėrimi.

¹³Kotahi tonu te whakaaro nui a enei, e hoatu ano e ratou to ratou kaha, to ratou mana ki te kararehe.

¹³Jie turi vieną tikslą ir savo jėgą bei valdžią atiduos žvėriui.

¹⁴¶ E whawhai ano enei ki te Reme, e taea ano ratou e te Reme: no te mea ko te Ariki ia o nga ariki, ko te Kingi o nga kingi: a ka taea ano hoki e ratou ko ona hoa, ko te hunga he mea karanga, he mea whiriwhiri, he hunga pono.

¹⁴Jie kovos su Avinėliu, bet Avinėlis juos nugalės, nes Jis yra viešpačių Viešpats ir karalių Karalius, ir su juo visi pašauktieji, išrinktieji ir ištikimieji”.

¹⁵I mea mai ano ia ki ahau, Ko nga wai i kitea e koe i te nohoanga o te wahine kairau ra, ko nga huihuinga tangata ratou, ko nga mano, ko nga iwi, ko nga reo.

¹⁵Angelas toliau man sako: “Vandenys, kuriuos regėjai, kur sėdi paleistuvė, yra žmonės, minios, tautos ir kalbos.

¹⁶Na, ko nga haona kotahi tekau i kitea e koe, me te kararehe, e kino ano enei ki te wahine kairua, ka meinga ia e ratou kia moti rawa iho, kia noho tahanga, e kai ano ratou i ona kikokiko, e tahu hoki i a ia kia pau rawa i te ahi.

¹⁶Tie dešimt ragų, kuriuos matei ant žvėries­jie ims nekęsti paleistuvės, apiplėš ją ir paliks ją nuogą, ės jos kūną ir ją pačią sudegins ugnyje.

¹⁷Kua hoatu hoki e te Atua ki o ratou ngakau kia whakarite i tana i pai ai, kia kotahi ano hoki o ratou whakaaro, kia hoatu hoki e ratou to ratou rangatiratanga ki te kararehe, kia rite ra ano nga kupu a te Atua.

¹⁷Nes Dievas įkvėpė jų širdis vykdyti Jo tikslą, vykdyti vieną tikslą,­kad jie atiduotų savo karalystę žvėriui, kol išsipildys Dievo žodžiai.

¹⁸Na, ko te wahine i kite na koe, ko te pai nui ia, kei a ia nei te kingitanga i runga i nga kingi o te ao.

¹⁸Ta moteris, kurią regėjai, yra didysis miestas, valdantis žemės karalius”.