¹¶ He pono taku korero i roto i a te karaiti, kahore aku teka, a e whakaae ana toku hinengaro ki ahau i roto i te Wairua Tapu,

¹Sakau tiesą Kristuje, nemeluoju,­tai liudija ir mano sąžinė Šventojoje Dvasioje,

²He nui atu toku pouri, mau tonu te mamae o toku ngakau.

²kad man labai sunku ir nuolat liūdi mano širdis.

³He pai hoki ki ahau me i kanga ahau, me i motuhia i a te Karaiti, he whakaaro ki oku teina, ara ki oku whanaunga o te wahi ki te kikokiko:

³Man mieliau būtų pačiam būti prakeiktam ir atskirtam nuo Kristaus vietoj savo brolių, tautiečių pagal kūną,

⁴No Iharaira nei ratou; no ratou nei te whakatamarikitanga, te kororia, nga kawenata, te homaitanga o te ture, te karakia ki te Atua, me nga kupu whakaari;

⁴kurie yra izraelitai, turintys įsūnystę, šlovę, sandoras, įstatymą, tarnavimą Dievui ir pažadus.

⁵No ratou nei nga matua, no ratou ano a te Karaiti i te wahi ki te kikokiko, ko ia nei kei runga ake i nga mea katoa, ko te Atua e whakapaingia ana ake ake. Amine.

⁵Iš jų­tėvai, ir iš jų kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus­visiems viešpataujantis Dievas, palaimintas per amžius. Amen!

⁶¶ Ehara ia i te mea kua taka te kupu a te Atua. Ko te hunga hoki o Iharaira, ehara i te mea no Iharaira katoa:

⁶Netiesa, kad gali neišsipildyti Dievo žodis. Ne visi, kilę iš Izraelio, priklauso Izraeliui.

⁷Ahakoa he uri no Aperahama, ehara ratou katoa i te tamariki: engari, Kei a Ihaka te whakaingoatanga mo ou uri.

⁷Ir ne visi Abraomo palikuonys yra jo vaikai, bet kaip pasakyta: “Iš Izaoko tau bus pašaukti palikuonys”.

⁸Ara, ehara i te mea ko nga tamariki a te kikokiko nga tamariki a te Atua, engari ko nga tamariki a te kupu whakaari, ko ratou ka kiia he uri.

⁸Tai reiškia, kad ne vaikai pagal kūną yra Dievo vaikai, bet vaikai pagal pažadą laikomi palikuonimis.

⁹He kupu whakaari hoki tenei, Kia taka tenei wa ka haere mai ahau, a ka whanau he tama ma Hera.

⁹O pažado žodis toks: “Apie tą laiką Aš ateisiu, ir Sara turės sūnų”.

¹⁰Na ehara i te mea ko tenei anake; i a Ripeka ano ia kua hapu i tetahi, ara i a Ihaka, i to matou matua;

¹⁰Ir ne tik tai, bet taip pat ir Rebekai, pradėjusiai iš vieno, mūsų tėvo Izaoko

¹¹I nga tama hoki kahore ano i whanau noa, kahore ano hoki i mahi i te pai, i te kino ranei, he mea kia u ai ta te Atua i whakatakoto ai mo te whiriwhiringa, ehara i nga mahi, engari na te kaikaranga;

¹¹(dar jos dvyniams negimus ir jiems dar nepadarius nei gero, nei blogo,­kad Dievo nutarimas įvyktų pagal pasirinkimą, ne dėl darbų, bet šaukiančiojo valia),

¹²Ka korerotia ki a ia, Ko te tuakana hei pononga ma te teina:

¹²buvo pasakyta: “Vyresnysis tarnaus jaunesniajam”,

¹³Ko te mea ia i tuhituhia, Kua aroha ahau ki a Hakopa, kua kino ki a Ehau.

¹³kaip ir parašyta: “Jokūbą pamilau, o Ezavo nekenčiau”.

¹⁴¶ Ka pehea ai i kona ta tatou korero? He tikanga he koia kei te Atua? Kahore rapea.

¹⁴Ką gi pasakysime? Gal Dievas neteisingai daro? Jokiu būdu!

¹⁵I mea hoki ia ki a Mohi, E tohu ahau i taku e tohu ai, e atawhai ahau ki taku e atawhai ai.

¹⁵Jis Mozei kalba: “Aš pasigailėsiu to, kurio norėsiu pasigailėti, ir būsiu gailestingas tam, kuriam norėsiu gailestingas būti”.

¹⁶No reira, ehara i te mea na te hiahia o te tangata, na te oma ranei o te tangata, engari na te Atua, ko ia e tohu nei.

¹⁶Taigi viskas priklauso ne nuo to, kuris trokšta ar kuris bėga, bet nuo gailestingojo Dievo.

¹⁷E mea nei hoki te karaipiture ki a Parao, Mo konei pu ano koe i whakaarahia ai e ahau, kia ai koe hei whakakite i toku kaha, kia korerotia hoki toku ingoa ki te whenua katoa.

¹⁷Juk Raštas faraonui sako: “Aš iškėliau tave, kad parodyčiau savo jėgą tau ir kad mano vardas būtų skelbiamas visoje žemėje”.

¹⁸Na kona, e tohungia ana e ia, ko tana e pai ai, ko tana hoki e pai ai e whakapakeketia ana e ia.

¹⁸Vadinasi, ko Jis nori, to pasigaili, ir kurį nori, tą užkietina.

¹⁹Na, tera koe e mea mai ki ahau, he aha ia i riri tonu ai? ko wai hoki e whakakeke ana ki tana i pai ai?

¹⁹Gal man pasakysi: “O už ką tada Jis kaltina? Kas gi galėtų atsispirti Jo valiai?”

²⁰Ha, e te tangata nei, ko wai koe hei whakahoki kupu ki te Atua? Ma te mea hanga koia e mea ki tona kaihanga, He aha ahau i hanga ai e koe kia penei?

²⁰Ak, žmogau! Kas gi, tiesą sakant, tu toks esi, kad drįsti prieštarauti Dievui? Argi dirbinys klausia meistro: “Kodėl mane tokį padarei?”

²¹He teka ianei kei te kaihanga riri te tikanga mo te paru, kia hanga tetahi wahi o taua mea kotahi i pokepokea hei oko rangatira, tetahi wahi hei mea ware?

²¹Ar puodžius neturi galios moliui, kad iš to paties minkalo pagamintų vieną indą garbingam panaudojimui, o kitą negarbingam?

²²He aha hoki, mehemea, i tona whakaaro kia whakakitea tona riri, a kia whakaputaina tona kaha, ka whakaririka te Atua i runga i te manawanui ki nga oko o te riri, e rite rawa nei mo te whakangaro?

²²O jeigu Dievas, norėdamas parodyti savo rūstybę ir apreikšti savo jėgą, didžiu kantrumu pakentė pražūčiai nužiestus rūstybės indus,

²³Kia whakakitea ano hoki e ia nga rawa o tona kororia ki nga oko o te mahi tohu, kua rite noa ake nei i a ia mo te kororia,

²³kad apreikštų ir savo šlovės turtus gailestingumo indams, kuriuos iš anksto paruošė šlovei,­

²⁴Ara ki a tatou, i karangatia e ia, ehara i te mea no nga Hurai anake, engari no nga tauiwi ano hoki?

²⁴ir mus pašaukė ne tik iš žydų, bet ir iš pagonių?

²⁵¶ Ko tana kupu ano tena i ta Hohea, Ka kiia e ahau tera ko toku iwi, ehara nei i te iwi noku; a he wahine e arohaina ana te wahine kihai i arohaina.

²⁵Jis kalba per Ozėją: “Ne savo tautą pavadinsiu savąja tauta ir nemylimą­mylima.

²⁶A tenei ake, i te wahi i korerotia ai ki a ratou, Ehara koutou i te iwi noku; ko reira ratou kiia ai he tama na te Atua ora.

²⁶Ir toje vietoje, kur jiems buvo sakyta: ‘Jūs ne manoji tauta’, ten jie bus vadinami gyvojo Dievo vaikais”.

²⁷Ko ta Ihaia karanga hoki mo Iharaira, Ahakoa i rite te tokomaha o nga tama a Iharaira ki te onepu o te moana, ko te toenga kau e ora:

²⁷O Izaijas šaukia apie Izraelį: “Nors Izraelio vaikų skaičius būtų kaip jūros smiltys, tik likutis bus išgelbėtas.

²⁸Ma te Ariki hoki e whakatutuki tana kupu ki runga i te whenua, mana e whakaoti, mana e poro tata.

²⁸Nes Jis pabaigs darbą, greitai įvykdydamas teisumą, skubiai Viešpats atliks darbą žemėje”.

²⁹A, e ki ra a Ihaia i mua ra, Me kahore te toe i te Atua o nga mano he whanau mo tatou, kua pera tatou me Horoma, kua rite ano hoki ki Komora.

²⁹Izaijas nusakė iš anksto: “Jei kareivijų Viešpats nebūtų mums palikuonių palikęs, būtume tapę kaip Sodoma, būtume į Gomorą panašūs”.

³⁰¶ Na, kia pehea ta tatou korero? Ko nga tauiwi, kihai nei i whai i te tika, kua tae ratou ki te tika, ara ki te tika, na te whakapono.

³⁰Tai ką gi pasakysime? Kad pagonys, kurie neieškojo teisumo, gavo teisumą, būtent teisumą iš tikėjimo.

³¹Ko Iharaira ia, whai ana i tetahi ture o te tika, kihai ratou i tae ki taua ture.

³¹O Izraelis, ieškojęs teisumo įstatyme, nepasiekė teisumo įstatymo.

³²Na te aha? Na te mea kihai ratou i whai i runga i te whakapono, engari ano na runga i nga mahi. I tutuki hoki o ratou waewae ki te kamaka tutukitanga;

³²Kodėl? Todėl, kad ieškojo jo ne tikėjimu, bet įstatymo darbais. Jie užkliuvo už suklupimo akmens,

³³Ko te mea hoki ia i tuhituhia, nana, ka whakatakotoria e ahau ki Hiona he kamaka tutukitanga, he kohatu whakahinga: na, ko te tangata e whakapono ana ki a ia, e kore e meinga kia whakama.

³³kaip parašyta: “Štai dedu Sione suklupimo akmenį, papiktinimo uolą; bet kas Juo tiki, nebus sugėdintas”.