¹DESPUÉS llegó á Derbe, y á Listra: y he aquí, estaba allí un discípulo llamado Timoteo, hijo de una mujer Judía fiel, mas de padre Griego.

¹БА Дарба ва Лустра омад. Ва инак, Тимотиюс ном шогирде дар он ҷо буд, ки модараш яҳудизани имондор, лекин падараш юнонй буд,

²De éste daban buen testimonio los hermanos que estaban en Listra y en Iconio.

²Ва бародарони сокини Лустра ва Иқуния ӯро таъриф мекарданд.

³Este quiso Pablo que fuese con él; y tomándole, le circuncidó por causa de los Judíos que estaban en aquellos lugares; porque todos sabían que su padre era Griego.

³Павлус майл дошт ӯро ҳамроҳи худ бибарад, ва ӯро гирифта, ба ҳотири яҳудиёне ки дар он ноҳия буданд, хатиа кард, зеро ки ҳама падарашро мешинохтанд, ки вай юнонй буд.

⁴Y como pasaban por las ciudades, les daban que guardasen los decretos que habían sido determinados por los apóstoles y los ancianos que estaban en Jerusalem.

⁴Онҳо дар ҳар шаҳре ки мегаштанд, дастурҳоеро, ки ҳаввориён ва пирон дар Ерусалим қарор дода буданд, ба онҳо месупурданд, то ки аз рӯи он дастурҳо амал кунанд.

⁵Así que, las iglesias eran confirmadas en fe, y eran aumentadas en número cada día.

⁵Калисоҳо дар имон мустаҳкам мешуданд, ва шумораашон рӯз ба рӯз меафзуд.

⁶Y pasando á Phrygia y la provincia de Galacia, les fué prohibido por el Espíritu Santo hablar la palabra en Asia.

⁶Вақте ки аз Фриҷия ва кишвари Ғалотия мегузаштанд, Рӯҳулкудс онҳоро нагузошт, ки каломро дар вилояти Осиё мавъиза намоянд.

⁷Y como vinieron á Misia, tentaron de ir á Bithynia; mas el Espíritu no les dejó.

⁷Ба Мисия расида, аз он ҷо ба Битуния рафтанй шуданд, Лекин Рӯҳ ба онҳо иҷозат надод.

⁸Y pasando á Misia, descendieron á Troas.

⁸Он гоҳ аз Мисия гузашта, ба Трӯос фуромаданд.

⁹Y fué mostrada á Pablo de noche una visión: Un varón Macedonio se puso delante, rogándole, y diciendo: Pasa á Macedonia, y ayúdanos.

⁹Ҳамон шаб ба Павлус рӯъёе аён шуд, ки инак шаҳсе аз аҳли Мақдуния назди ӯ истода буд ва илтимос карда, мегуфт: «Ба Мақдуния омада, ба мо мадад расон».

¹⁰Y como vió la visión, luego procuramos partir á Macedonia, dando por cierto que Dios nos llamaba para que les anunciásemos el evangelio.

¹⁰Ҳамин ки ӯ ин рӯъёро дид, мо дарҳол ба Мақдуния рафтанй шудем, зеро яқин донистем,ки Худованд моро даъват намудааст, ки дар он ҷо башорат диҳем.

¹¹Partidos pues de Troas, vinimos camino derecho á Samotracia, y el día siguiente á Neápolis;

¹¹Аз Трӯос бо киштй рафта, рост ба Сомӯтрокй расидем ва рӯзи дигар ба Ниёпӯлис равона шудем;

¹²Y de allí á Filipos, que es la primera ciudad de la parte de Macedonia, y una colonia; y estuvimos en aquella ciudad algunos días.

¹²Аз он ҷо ба Филиппй рафтем, ки шаҳри аввали вилояти Мақдуния, қасабаи муҳоҷирнищин буд; дар он шаҳр якчанд рӯз истодем.

¹³Y un día de sábado salimos de la puerta junto al río, donde solía ser la oración; y sentándonos, hablamos á las mujeres que se habían juntado.

¹³Рӯзи шанбе аз шаҳр берун шуда, дар соҳили дарьё, ки он ҷо одатан ибодатгоҳ буд, нишастем ва бо заноне ки дар он ҷо ҷамъ омада буданд, гуфтугӯ кардем.

¹⁴Entonces una mujer llamada Lidia, que vendía púrpura en la ciudad de Tiatira, temerosa de Dios, estaba oyendo; el corazón de la cual abrió el Señor para que estuviese atenta á lo que Pablo decía.

¹⁴Лидия ном занаки худопарасти арғувонфурӯш, ки аз шаҳри Тиётира буд, гуфтугӯи моро гӯш мекард; Худованд дили ӯро кушода буд, то ки суханони Павлусро бишнавад.

¹⁵Y cuando fué bautizada, y su familia, nos rogó, diciendo: Si habéis juzgado que yo sea fiel al Señor, entrad en mi casa, y posad: y constriñónos.

¹⁵Вақте ки ӯ ва аҳли байташ таъмид гирифтанд, хоҳиш карда, гуфт: «Агар шумо якин дониста бошед, ки ман ба Худованд имон овардаам, ба хонаи ман омада, иқомат кунед». Ӯ он қадар исрор кард, ки мо розӣ шудем.

¹⁶Y aconteció, que yendo nosotros á la oración, una muchacha que tenía espíritu pitónico, nos salió al encuentro, la cual daba grande ganancia á sus amos adivinando.

¹⁶Як рӯз, ки мо ба ибодатгоҳ мерафтем, ба мо канизе вохӯрд, ки рӯҳи ғайбгӯй дошт ва аз ғайбгӯй ба оғоёни худ даромади калоне меовард.

¹⁷Esta, siguiendo á Pablo y á nosotros, daba voces, diciendo: Estos hombres son siervos del Dios Alto, los cuales os anuncian el camino de salud.

¹⁷Вай аз қафон мо ва Павлус омада, фарьёд зад, ки ин одамон бандагони Худои Таолоянд ва роҳи наҷотро ба мо ҳабар медиҳанд.

¹⁸Y esto hacía por muchos días; mas desagradando á Pablo, se volvió y dijo al espíritu: Te mando en el nombre de Jesucristo, que salgas de ella. Y salió en la misma hora.

¹⁸Азбаски чандин рӯз вай ҳамин тавр рафтор кард, Павлус дарғазаб шуд ва ба вай рӯ гардонда, ба он рӯҳ гуфт: «Ба исми Исои Масеҳ туро амр мефармоям, ки аз вай берун баро». Ва дарҳол аз вай берун омад.

¹⁹Y viendo sus amos que había salido la esperanza de su ganancia, prendieron á Pablo y á Silas, y los trajeron al foro, al magistrado;

¹⁹Чун оғоёни вай диданд, ки умеди даромадашон аз даст рафт, Павлус ва Силоро дастгир карда, ба майдони шаҳр назди сардорон кашида бурданд;

²⁰Y presentándolos á los magistrados, dijeron: Estos hombres, siendo Judíos, alborotan nuestra ciudad,

²⁰Вақте ки онҳоро назди волиён оварданд, гуфтанд: «Ин одамон, ки яҳудӣ ҳастанд, шаҳри моро ба шӯр овардаанд

²¹Y predican ritos, los cuales no nos es lícito recibir ni hacer, pues somos Romanos.

²¹«Ва расму таомулеро мавъиза мекунанд, ки қабул кардан ва ба ҷо овардани он ба мо, румиён, чоиз нест».

²²Y agolpóse el pueblo contra ellos: y los magistrados rompiéndoles sus ropas, les mandaron azotar con varas.

²²Мардум низ бар онҳо қиём карданд, ва волиён ҷомаҳои онҳоро канда партофта, фармуданд, ки онҳоро калтаккорӣ кунанд;

²³Y después que los hubieron herido de muchos azotes, los echaron en la cárcel, mandando al carcelero que los guardase con diligencia:

²³Пас аз задани шаттаи бисьёр, онҳоро дар зиндон андохтанд ва ба зиндонбон амр фармуданд, ки онҳоро дурустакак нигаҳбонӣ кунад;

²⁴El cual, recibido este mandamiento, los metió en la cárcel de más adentro; y les apretó los pies en el cepo.

²⁴Чун вай ин тавр амре гирифт, онҳоро дар зиндони дохилӣ маҳбус кард ва ба пойҳошон кунда зад.

²⁵Mas á media noche, orando Pablo y Silas, cantaban himnos á Dios: y los que estaban presos los oían.

²⁵Дар қарибии нисфи шаб Павлус ва Сило дуо гуфта, Худоро ҳамду сано мехонданд, ва бандиён онҳоро мешуниданд.

²⁶Entonces fué hecho de repente un gran terremoto, de tal manera que los cimientos de la cárcel se movían; y luego todas las puertas se abrieron, y las prisiones de todos soltaron.

²⁶Ногаҳон заминҷунбии азиме рӯй дод, то ба ҳадде ки таҳкурсии зиндон ба ларза даромад; дарҳол ҳамаи дарҳо кушода шуд, ва ҳама завлонаҳо ба замин афтод.

²⁷Y despertado el carcelero, como vió abiertas las puertas de la cárcel, sacando la espada se quería matar, pensando que los presos se habían huído.

²⁷Зиндонбон бедор шуда, дарҳои зиндонро кушода дид ва шамшери худро кашида, мехост худро бикушад, ба гумони он ки бандиён гуреҳта рафтаанд.

²⁸Mas Pablo clamó á gran voz, diciendo: No te hagas ningún mal; que todos estamos aquí.

²⁸Аммо Павлус бо овози баланд гуфт: «Ба худ осебе нарасон, зеро ки ҳамаи мо дар ин ҷо ҳастем».

²⁹El entonces pidiendo luz, entró dentro, y temblando, derribóse á los pies de Pablo y de Silas;

²⁹Зиндонбон чароғе талаб карда, ба дарун давида даромад ва ларзон шуда, пеши пои Павлус ва Сило афтод;

³⁰Y sacándolos fuera, le dice: Señores, ¿qué es menester que yo haga para ser salvo?

³⁰Сонй онҳоро берун оварда, гуфт: «Эй оғоён! Чӣ бояд бикунам, то ки наҷот ёбам?»

³¹Y ellos dijeron: Cree en el Señor Jesucristo, y serás salvo tú, y tu casa.

³¹Гуфтанд: «Ба Исои Масеҳи Худованд имон овар, ва ту бо аҳли байти худ наҷот хоҳӣ ёфт».

³²Y le hablaron la palabra del Señor, y á todos los que estan en su casa.

³²Он гоҳ каломи Худовандро ба вай ва тамоми аҳли байташ мавъиза карданд.

³³Y tomándolos en aquella misma hora de la noche, les lavó los azotes; y se bautizó luego él, y todos los suyos.

³³Дар ҳамон соати шаб зиндонбон онҳоро берун оварда, захмҳошонро шуст, ва фавран худаш ва тамоми аҳли байташ таъмид гирифтанд,

³⁴Y llevándolos á su casa, les puso la mesa: y se gozó de que con toda su casa había creído á Dios.

³⁴Ва онҳоро ба хонаи худ оварда, дар пешашон хӯрок монд, ва бо тамоми аҳли байти худ шод шуд, ки ба Худо имон овард.

³⁵Y como fué, día, los magistrados enviaron los alguaciles, diciendo: Deja ir á aquellos hombres.

³⁵Вақте ки субҳ дамид, волиён мулозимонро фиристоданд, ки бигӯянд: «Он шахсонро ҷавоб деҳ».

³⁶Y el carcelero hizo saber estas palabras á Pablo: Los magistrados han enviado á decir que seás sueltos: así que ahora salid, é id en paz.

³⁶Зиндонбон инро ба Павлус хабар дода, гуфт: «Волиён кас фиристодаанд, ки шуморо ҷавоб диҳам; пас, берун омада, ба саломатӣ биравед».

³⁷Entonces Pablo les dijo: Azotados públicamente sin ser condenados, siendo hombres Romanos, nos echaron en la cárcel; y ¿ahora nos echan encubiertamente? No, de cierto, sino vengan ellos y sáquennos.

³⁷Вале Павлус ба онҳо гуфт: «Моро, ки румӣ ҳастем, бе муҳокима дар пеши назари тамоми мардум калтаккорӣ карда, дар зиндон андохтанд, ва акнун мехоҳанд пинҳонй ҷавоб диҳанд? Не, бигзор ҳудашон омада, моро берун оваранд».

³⁸Y los alguaciles volvieron á decir á los magistrados estas palabras: y tuvieron miedo, oído que eran Romanos.

³⁸Мулозимон ин суханонро ба волиён расонданд, ва чун шуниданд, ки румй ҳастанд, ба ҳарос афтоданд

³⁹Y viniendo, les rogaron; y sacándolos, les pidieron que se saliesen de la ciudad.

³⁹Ва омада, аз онҳо узр пурсиданд ва берун оварда, хоҳиш карданд, ки аз шаҳр бираванд.

⁴⁰Entonces salidos de la cárcel, entraron en casa de Lidia; y habiendo visto á los hermanos, los consolaron, y se salieron.

⁴⁰Онҳо аз зиндон берун омада, ба хонаи Лидия шитофтанд ва бо бародарон вохӯрда ва онҳоро насиҳат карда, равона шуданд.