¹DE manera que como Jesús entendió que los Fariseos habían oído que Jesús hacía y bautizaba más discípulos que Juan,

¹ЧӮН Исои Худованд дарьёфт, ки ба гуши фарисиён овозае расидааст, ки Ӯ, назар ба Яҳьё, бештар шогирд пайдо мекунад ва таъмид медиҳад, -

²(Aunque Jesús no bautizaba, sino sus discípulos),

²Гарчанде ки Худи Исо не, балки шогирдонаш таъмид медоданд, -

³Dejó á Judea, y fuése otra vez á Galilea.

³Яҳудоро тарк карда, боз ба Ҷалил рафт.

⁴Y era menester que pasase por Samaria.

⁴Ва Ӯро лозим буд аз Сомария гузашта равад.

⁵Vino, pues, á una ciudad de Samaria que se llamaba Sichâr, junto á la heredad que Jacob dió á José su hijo.

⁵Пас ба яке аз шаҳрҳои Сомария омад, ки Суҳар ном дошта, дар наздикии қитъаи замине буд, ки Яъқуб ба писари худ Юсуф дода буд;

⁶Y estaba allí la fuente de Jacob. Pues Jesús, cansado del camino, así se sentó á la fuente. Era como la hora de sexta.

⁶Ва дар он ҷо чоҳи Яъқуб буд, ва Исо аз сафар монда шуда, бар сари он чоҳ нишаст, ва тақрибан соати шашум буд,

⁷Vino una mujer de Samaria á sacar agua: y Jesús le dice: Dame de beber.

⁷Ки зане аз сомариён барои об кашидан омад. Исо ба вай гуфт: «Ба Ман барои нӯпшдан об деҳ».

⁸(Porque sus discípulos habían ido á la ciudad á comprar de comer.)

⁸Зеро ки шогирдонаш барои харидани хӯрок ба шаҳр рафта буданд.

⁹Y la mujer Samaritana le dice: ¿Cómo tú, siendo Judío, me pides á mí de beber, que soy mujer Samaritana? porque los Judíos no se tratan con los Samaritanos.

⁹Зани сомарӣ ба Ӯ гуфт: «Чй тавр Ту, ки яҳудӣ ҳастй, аз ман об мехоҳӣ, дар сурате ки ман зани сомариам? Зеро ки яҳудиён бо сомариён муошират надоранд».

¹⁰Respondió Jesús y díjole: Si conocieses el don de Dios, y quién es el que te dice: Dame de beber: tú pedirías de él, y él te daría agua viva.

¹⁰Исо дар ҷавоби вай гуфт: «Агар атои Худоро медонистӣ, ва кист, ки ба ту мегӯяд: "Ба Ман барои нӯшидан об деҳ", холо худат аз Ӯ хоҳиш мекардй, ва Ӯ ба ту оби ҳает медод».

¹¹La mujer le dice: Señor, no tienes con qué sacar la, y el pozo es hondo: ¿de dónde, pues, tienes el agua viva?

¹¹Зан ба Ӯ гуфт: «Эй оғо! Ту зарфе надорӣ, ки обкашӣ, ва ҷоҳ чукур аст: пас, аз куҷо оби ҳаёт дорй?

¹²¿Eres tú mayor que nuestro padre Jacob, que nos dió este pozo, del cual él bebió, y sus hijos, y sus ganados?

¹²«Магар Ту аз падари мо Яъқуб бузургтар хастӣ, ки ин чоҳро ба мо дод, ва худаш ва фарзандонаш ва чорвояш аз он менӯшиданд?»

¹³Respondió Jesús y díjole: Cualquiera que bebiere de esta agua, volverá á tener sed;

¹³Исо дар ҷавоби вай гуфт: «Ҳар кӣ аз ин об нӯшад, боз ташна монад;'

¹⁴Mas el que bebiere del agua que yo le daré, para siempre no tendrá sed: mas el agua que yo le daré, será en él una fuente de agua que salte para vida eterna.

¹⁴«Лекин ҳар кӣ аз обе ки Ман ба вай медиҳам, нӯшад, абадан ташна намонад, балки обе ки Ман ба вай медиҳам, дар вай чашмаи обе гардад, ки то ҳаёти ҷовидонй меҷӯшад».

¹⁵La mujer le dice: Señor, dame esta agua, para que no tenga sed, ni venga acá á sacar la.

¹⁵Зан ба Ӯ гуфт: «Эй ого! Ба ман аз он об деҳ, то ки дигар ташна намонам ва ба ин ҷо барои об кашидан наоям».

¹⁶Jesús le dice: Ve, llama á tu marido, y ven acá.

¹⁶Исо ба вай гуфт: «Бирав ва шавҳаратро бихон ва ба' ин ҷо биё».

¹⁷Respondió la mujer, y dijo: No tengo marido. Dícele Jesús: Bien has dicho, No tengo marido;

¹⁷Зан дар ҷавоб гуфт: «Ман шавҳар надорам». Исо ба вай гуфт: «Ту рост гуфтӣ, ки шавҳар надорӣ;

¹⁸Porque cinco maridos has tenido: y el que ahora tienes no es tu marido; esto has dicho con verdad.

¹⁸«Зеро ки панҷ шавҳар доштӣ, ва касе ки алҳол дорӣ, шавҳари ту нест; ин суханат рост аст».

¹⁹Dícele la mujer: Señor, paréceme que tú eres profeta.

¹⁹Зан ба Ӯ гуфт: «Эй оғо! Мебинам, ки Ту набӣ ҳастй;

²⁰Nuestros padres adoraron en este monte, y vosotros decís que en Jerusalem es el lugar donde es necesario adorar.

²⁰^Падарони мо дар болои ин кӯҳ парастиш мекарданд, вале шумо мегӯед, ки ҷое ки дар он бояд парастиш кард, дар Ерусалим мебошад».

²¹Dícele Jesús: Mujer, créeme, que la hora viene, cuando ni en este monte, ni en Jerusalem adoraréis al Padre.

²¹Исо ба вай гуфт: «Эй зан! Ба Ман бовар кун, соате мерасад, ки на дар болои ин кӯҳ ва на дар Ерусалим Падарро парастиш хоҳед кард;

²²Vosotros adoráis lo que no sabéis; nosotros adoramos lo que sabemos: porque la salud viene de los Judíos.

²²«Шумо он чиро, ки намедонед, парастиш мекунед, вале мо он чиро, ки медонем, парастиш мекунем, зеро ки наҷот аз яҳудиён аст;

²³Mas la hora viene, y ahora es, cuando los verdaderos adoradores adorarán al Padre en espíritu y en verdad; porque también el Padre tales adoradores busca que adoren.

²³«Лекин соате мерасад, ва аллакай расидааст, ки парастандагони ҳақиқӣ Падарро ба рӯҳ ва ростӣ парастиш хоҳанд кард, зеро ки Падар толиби ин гуна парастандагони Худ мебошад:

²⁴Dios es Espíritu; y los que le adoran, en espíritu y en verdad es necesario que adoren.

²⁴«Худо рӯҳ аст, ва онҳое ки Ӯро парастиш мекунанд, бояд ба рӯҳ ва ростӣ парастиш кунанд».

²⁵Dícele la mujer: Sé que el Mesías ha de venir, el cual se dice el Cristo: cuando él viniere nos declarará todas las cosas.

²⁵Зан баӮгуфт: «Медонам, ки Христос, яъне Масеҳ меояд: чун Ӯ ояд, аз ҳар чиз ба мо хабар хоҳад дод».

²⁶Dícele Jesús: Yo soy, que hablo contigo.

²⁶Исо ба вай гуфт: «Ман, ки бо ту сухан мегӯям, Ҳамонам».

²⁷Y en esto vinieron sus discípulos, y maravilláronse de que hablaba con mujer; mas ninguno dijo: ¿Qué preguntas? ó, ¿Qué hablas con ella?

²⁷Дар ҳамин вақт шогирдонаш омада, тааҷҷуб карданд, ки Ӯ бо зане гуфтугӯ мекунад; лекин ҳеҷ кас нагуфт, ки: "Чӣ металабӣ?" ё ки: "Барои чй бо вай ҳарф мезанӣ?"

²⁸Entonces la mujer dejó su cántaro, y fué á la ciudad, y dijo á aquellos hombres:

²⁸Зан кӯзаи худро монда, ба шаҳр рафт ва ба мардум гуфт:

²⁹Venid, ved un hombre que me ha dicho todo lo que he hecho: ¿si quizás es éste el Cristo?

²⁹«Биёед ва Касеро бубинед, ки ҳар он чи кардаам, ба ман гуфт, оё Ӯ Масеҳ нест?»

³⁰Entonces salieron de la ciudad, y vinieron á él.

³⁰Онҳо аз шаҳр берун шуда, назди Ӯ меомаданд.

³¹Entre tanto los discípulos le rogaban, diciendo: Rabbí, come.

³¹Дар ин миён шогирдон аз Ӯ илтимос карда, гуфтанд: «Эӣ Ӯстод! Бихӯр!»

³²Y él les dijo: Yo tengo una comida que comer, que vosotros no sabéis.

³²Ба онҳо гуфт: «Ман ғизое дорам, ки бихӯрам, ва шумо онро намедонед».

³³Entonces los discípulos decían el uno al otro: ¿Si le habrá traído alguien de comer?

³³Шогирдон ба якдигар гуфтанд: «Магар касе ба Ӯ хӯрданӣ овардааст?»

³⁴Díceles Jesús: Mi comida es que haga la voluntad del que me envió, y que acabe su obra.

³⁴Исо ба онҳо гуфт: «Ғизои Ман он аст, ки иродаи Фиристандаи Худро ба ҷо оварам ва кори Ӯро ба анҷом расонам.

³⁵¿No decís vosotros: Aun hay cuatro meses hasta que llegue la siega? He aquí os digo: Alzad vuestros ojos, y mirad las regiones, porque ya están blancas para la siega.

³⁵«Оё шумо намегӯед, ки боз чор моҳ мондааст, ва дарав фаро хоҳад расид? Инак, Ман ба шумо мегӯям: чашмони худро боло карда, киштзорро бубинед, ки барои дарав сафед шудааст.

³⁶Y el que siega, recibe salario, y allega fruto para vida eterna; para que el que siembra también goce, y el que siega.

³⁶«Даравгар музди худро мегирад ва маҳсулеро барои ҳаёти ҷовидонӣ ҷамъ мекунад, то ки коранда ва даравгар бо ҳам шодй кунанд,

³⁷Porque en esto es el dicho verdadero: Que uno es el que siembra, y otro es el que siega.

³⁷«Зеро ки дар ин маврид чунин сухан ҳаққонист, ки: "Яке мекорад ва дигаре дарав мекунад".

³⁸Yo os he enviado á segar lo que vosotros no labrasteis: otros labraron, y vosotros habéis entrado en sus labores.

³⁸«Ман шуморо барои даравидани маҳсуле фиристодам, ки барои он шумо меҳнат накардаед: дигарон меҳнат кардаанд, ва шумо дар меҳнати онҳо дохил шудаед».

³⁹Y muchos de los Samaritanos de aquella ciudad creyeron en él por la palabra de la mujer, que daba testimonio, diciendo: Que me dijo todo lo que he hecho.

³⁹Ва аз рӯи каломи он зан, ки шаҳодат дода буд: «Ҳар он чи кардаам, Ӯ ба ман гуфт», аз он шаҳр бксьёр сомариён ба Ӯ имон оварданд.

⁴⁰Viniendo pues los Samaritanos á él, rogáronle que se quedase allí: y se quedó allí dos días.

⁴⁰Бинобар ин, чун сомариён пеши Ӯ омаданд, аз Ӯ хохиш карданд, ки назди онҳо бимонад; ва Ӯ ду рӯз назди онҳо монд.

⁴¹Y creyeron muchos más por la palabra de él.

⁴¹Ва боз бисьбре аз рӯи каломи Ӯ имои оварданд.

⁴²Y decían á la mujer: Ya no creemos por tu dicho; porque nosotros mismos hemos oído, y sabemos que verdaderamente éste es el Salvador del mundo, el Cristo.

⁴²Ва ба он зан гуфганд: «Пас аз ин имони мо аз рӯи сухани ту нест, зеро ки худамон шунидем ва донистем, ки Ӯ дар ҳақиқат Наҷотдиҳандаи олам аст, яъне Масеҳ аст».

⁴³Y dos días después, salió de allí, y fuése á Galilea.

⁴³Пас аз ду рӯз Ӯ аз он ҷо берун омада, ба Ҷалил равона шуд;

⁴⁴Porque el mismo Jesús dió testimonio de que el profeta en su tierra no tiene honra.

⁴⁴Зеро Худи Исо шаҳодат додааст, ки пайгамбар дар зодгоҳи худ беқадр аст.

⁴⁵Y como vino á Galilea, los Galileos le recibieron, vistas todas las cosas que había hecho en Jerusalem en el día de la fiesta: porque también ellos habían ido á la fiesta.

⁴⁵Чун Ӯба Ҷалил омад, аҳли ҶалилӮро пазируфтанд, зеро ҳар он чи дар Ерусалим дар ид карда буд, дидабуданд, чунки онҳо низ ба ид рафта буданд.

⁴⁶Vino pues Jesús otra vez á Caná de Galilea, donde había hecho el vino del agua. Y había en Capernaum uno del rey, cuyo hijo estaba enfermo.

⁴⁶Ва Исо бори дигар ба Қонои Ҷалил омад, ки дар он ҷо обро шароб гардонда буд. Ва шахсе аз дарбориён буд, ки писараш дар Кафарнаҳум бемор буд.

⁴⁷Este, como oyó que Jesús venía de Judea á Galilea, fué á él, y rogábale que descendiese, y sanase á su hijo, porque se comenzaba á morir.

⁴⁷Чун шунид, ки Исо аз Яҳудо ба Ҷалил омадааст, назди Ӯ рафта, илтимос кард, ки омада, писарашро шифо диҳад, ки вай дар дами марг аст.

⁴⁸Entonces Jesús le dijo: Si no viereis señales y milagros no creeréis.

⁴⁸Исо ба вай гуфт: «Агар аломот ва мӯъҷизот набинед, имон намеоваред».

⁴⁹El del rey le dijo: Señor, desciende antes que mi hijo muera.

⁴⁹Дарборӣ ба Ӯ гуфт: «Эй оғо! Пеш аз он ки писарам бимирад, биё».

⁵⁰Dícele Jesús: Ve, tu hijo vive. Y el hombre creyó á la palabra que Jesús le dijo, y se fué.

⁵⁰Исо ба вай гуфт: «Бирав, ки пиеарат зинда аст». Вай ба сухане ки Исо гуфт, имон оварда, равона шуд.

⁵¹Y cuando ya él descendía, los siervos le salieron á recibir, y le dieron nuevas, diciendo: Tu hijo vive.

⁵¹Ва ҳангоме ки мерафт, навкаронаш вайро пешвоз гирифтанд ва мужда дода, гуфтанд: «Писарат зинда аст».

⁵²Entonces él les preguntó á qué hora comenzó á estar mejor. Y dijéronle: Ayer á las siete le dejó la fiebre.

⁵²Аз онҳо пурсид: «Дар кадом соат аҳволаш беҳтар шуд?» Ба вай гуфтанд: «Дирӯз дар соати ҳафтум табларза вайро тарк кард».

⁵³El padre entonces entendió, que aquella hora era cuando Jesús le dijo: Tu hijo vive; y creyó él y toda su casa.

⁵³Ва падар донист, ки ин ҳамон соате буд, ки Исо ба вай гуфт: «Писарат зинда аст». Ва худаш ва тамоми аҳли байташ имон оварданд.

⁵⁴Esta segunda señal volvió Jesús á hacer, cuando vino de Judea á Galilea.

⁵⁴Ин мӯъҷизаи дуюм буд, ки Исо баъд аз омаданаш аз Яҳудо ба Ҷалил нишон дод.