¹HABIENDO muchos tentado á poner en orden la historia de las cosas que entre nosotros han sido ciertísimas,

¹АЗБАСКИ бисьёр касон ба тартиб додани нақли воқеаҳое шурӯъ кардаанд, ки рӯй доданошон дар миёни мо пурра маълум аст,

²Como nos lo enseñaron los que desde el principio lo vieron por sus ojos, y fueron ministros de la palabra;

²Чунон ки аз ибтидо ба василаи шоҳидон ва ходимони Калом ба мо расондаанд, -

³Me ha parecido también á mí, después de haber entendido todas las cosas desde el principio con diligencia, escribírtelas por orden, oh muy buen Teófilo,

³Ман низ салоҳ донистам, ки ҳама чизро аз худи аввал бодиққат тадқиқ намуда, пай дар ҳам барои ту, эй Теофилуси мӯҳтарам, бинависам,

⁴Para que conozcas la verdad de las cosas en las cuales has sido enseñado.

⁴То ки ту боэътимодии таълимотеро, ки дар он тарбият ёфтаӣ, бидонӣ.

⁵HUBO en los días de Herodes, rey de Judea, un sacerdote llamado Zacarías, de la suerte de Abías; y su mujer, de las hijas de Aarón, llamada Elisabet.

⁵Дар айёми Ҳиродус, подшоҳи Яҳудо, Закарье ном коҳине аз навбати Абиё буд, ва зани ӯ аз духтарони Ҳорун буда, Элисобаъ ном дошт.

⁶Y eran ambos justos delante de Dios, andando sin reprensión en todos los mandamientos y estatutos del Señor.

⁶Ҳар дуи онҳо пеши Худо одил буданд ва аз рӯи тамоми аҳком ва фароизи Худованд бекаму кост рафтор мекарданд.

⁷Y no tenían hijo, porque Elisabet era estéril, y ambos eran avanzados en días.

⁷Онҳо фарзанд надоштанд, зеро ки Элисобаъ нозой буд, ва ҳар ду ба гщронсолагй расида буданд.

⁸Y aconteció que ejerciendo Zacarías el sacerdocio delante de Dios por el orden de su vez,

⁸Боре, вақте ки ӯ бо навбати худ пеши Худо каҳонат мекард,

⁹Conforme á la costumbre del sacerdocio, salió en suerte á poner el incienso, entrando en el templo del Señor.

⁹Мувофиқи таомули каҳонат, куръа ба номи ӯ баромад, ки ба маъбади Худованд даромада, бухур кунад;

¹⁰Y toda la multitud del pueblo estaba fuera orando á la hora del incienso.

¹⁰Ва дар вақги буҳур карданаш тамоми ҷамоат дар берун дуо мегуфтанд.

¹¹Y se le apareció el ángel del Señor puesto en pie á la derecha del altar del incienso.

¹¹Баногоҳ фариштаи Худованд бар ӯ зоҳир гардида, дар тарафи рости қурбонгоҳи бухур истод.

¹²Y se turbó Zacarías viéndo le, y cayó temor sobre él.

¹²Закарьё аз ин рӯъё музтариб шуда, ба ҳарос афтод.

¹³Mas el ángel le dijo: Zacarías, no temas; porque tu oración ha sido oída, y tu mujer Elisabet te parirá un hijo, y llamarás su nombre Juan.

¹³Аммо фаришта ба ӯ гуфт: «Эӣ Закарьё, натарс, зеро ки дуои ту мустаҷоб шудааст, ва зани ту Элисобаъ ба ту писаре хоҳад зоид, ва ӯро Яҳьё хоҳӣ номид.

¹⁴Y tendrás gozo y alegría, y muchos se gozarán de su nacimiento.

¹⁴«Ва туро шодмонӣ ва хурсандй насиб хоҳад шуд, ва бисьёр касон ба таваллуди ӯ шодӣ хоҳанд кард;

¹⁵Porque será grande delante de Dios, y no beberá vino ni sidra; y será lleno del Espíritu Santo, aun desde el seno de su madre.

¹⁵«Зеро ки ӯ дар назари Худованд бузург хоҳад буд, ва шароб ва арақ нахоҳад нӯшид, ва аз шиками модари худ аз Рӯҳулқудс пур хоҳад буд,

¹⁶Y á muchos de los hijos de Israel convertirá al Señor Dios de ellos.

¹⁶«Ва бисьёр касонро аз банӣИсроил ба Худованд Худои онҳо руҷӯъ хоҳад кунонд.

¹⁷Porque él irá delante de él con el espíritu y virtud de Elías, para convertir los corazones de los padres á los hijos, y los rebeldes á la prudencia de los justos, para aparejar al Señor un pueblo apercibido.

¹⁷«Ва пешопеши Ӯ бо рӯҳ ва қувваи Ильёс қадам хоҳад зад, го ки дилҳои падаронро ба фарзандон ва номутеонро ба ҳикмати одилон баргардонад ва халқи дурусте барои Худованд муҳайё созад».

¹⁸Y dijo Zacarías al ángel: ¿En qué conoceré esto? porque yo soy viejo, y mi mujer avanzada en días.

¹⁸Закарьё ба фаришта гуфт: «Инро аз рӯи чй бидонам? Зеро ки ман гщр ҳастам, зани ман низ ба пиронсолагй расидааст».

¹⁹Y respondiendo el ángel le dijo: Yo soy Gabriel, que estoy delante de Dios; y soy enviado á hablarte, y á darte estas buenas nuevas.

¹⁹Фаришта дар ҷавоби ӯ гуфт: «Ман Ҷаброил ҳастам, ки ба ҳузури Худо меистам, ва фиристода шудаам барои он ки бо ту сухан ронам ва ин муждаро ба ту бирасонам.

²⁰Y he aquí estarás mudo y no podrás hablar, hasta el día que esto sea hecho, por cuanto no creíste á mis palabras, las cuales se cumplirán á su tiempo.

²⁰«Ва инак, забонат лол нгуда, то рӯзи ба амал омадани ин ту имконияти гап задан нахоҳӣ дошт, аз барои он ки басуханони ман, ки дар вақти худ ба иҷро хоҳанд расид, имон наовардӣ».

²¹Y el pueblo estaba esperando á Zacarías, y se maravillaban de que él se detuviese en el templo.

²¹Дар ин миён ҷамоат мунтазири Закарье буданд ва тааҷҷуб менамуданд, ки ӯ дар маъбад даранг мекунад.

²²Y saliendo, no les podía hablar: y entendieron que había visto visión en el templo: y él les hablaba por señas, y quedó mudo.

²²Ва ҳангоме ки берун омад, ба онҳо гал заданатавонист, ва онҳо фаҳмиданд, ки ӯ дар маъбад рӯъее дидааст; ва ӯ ба онҳо имову ишора мекард, ва забонаш лол шуда буд.

²³Y fué, que cumplidos los días de su oficio, se vino á su casa.

²³Вақте ки рӯзҳои ҳизматаш ба анҷом расқгь ба хонаи худ рафт.

²⁴Y después de aquellos días concibió su mujer Elisabet, y se encubrió por cinco meses, diciendo:

²⁴Ва баъд аз он рӯзҳо зани ӯ, Элисобаъ, ҳомила шуда, панҷ моҳ худро аз ҳама пинҳон дошт, ва гуфт:

²⁵Porque el Señor me ha hecho así en los días en que miró para quitar mi afrenta entre los hombres.

²⁵«Дар ин рӯзҳо Худованд назар карда, ба ман чунин амал кард, то ки нанги маро аз миёни мардум бардорад».

²⁶Y al sexto mes, el ángel Gabriel fué enviado de Dios á una ciudad de Galilea, llamada Nazaret,

²⁶Ва дар моҳи шашум Ҷаброили фаришта аз ҷониди Худо ба Носира ном шаҳри Ҷалил фиристода шуд

²⁷A una virgen desposada con un varón que se llamaba José, de la casa de David: y el nombre de la virgen era María.

²⁷Назди бокирае ки номзади Юсуф ном марде аз ҳонадони Довуд буд; ва номи он бокира Марьям буд.

²⁸Y entrando el ángel á donde estaba, dijo, ­Salve, muy favorecida! el Señor es contigo: bendita tú entre las mujeres.

²⁸Ва фаришта назди вай даромада, гуфт: «Салом бар Ту, эй пурфайз! Худованд бо туст; ту дар миёни занон муборак ҳастй».

²⁹Mas ella, cuando le vió, se turbó de sus palabras, y pensaba qué salutación fuese ésta.

²⁹Аммо ваи ӯро дида, аз суханонаш музтариб шуд ва дар дили худ гуфт, ки ин чй саломе бошад.

³⁰Entonces el ángel le dijo: María, no temas, porque has hallado gracia cerca de Dios.

³⁰Ва фаришта ба вай гуфт: «Эй Марьям, натарс, зеро ки ту назди Худо файз ёфтаӣ;

³¹Y he aquí, concebirás en tu seno, y parirás un hijo, y llamarás su nombre JESUS.

³¹«Ва инак, ҳомила шуда, Писаре ҳоҳӣ зоид, ва Ӯро Исо ҳоҳӣ номид;

³²Este será grande, y será llamado Hijo del Altísimo: y le dará el Señor Dios el trono de David su padre:

³²«Ва Ӯ бузург ҳоҳад буд ва Писари Ҳаққи Таоло номида ҳоҳад шуд; ва Худованд Худо тахти падараш Довудро ба Ӯ хоҳад дод;

³³Y reinará en la casa de Jacob por siempre; y de su reino no habrá fin.

³³«Ва ӯ бар ҳонадони Яъқуб то абад салтанат хоҳад ронд, ва салтанати Ӯ интихо нахоҳад дошт».

³⁴Entonces María dijo al ángel: ¿Cómo será esto? porque no conozco varón.

³⁴Марьям ба фаришта гуфт: «Ин чӣ гуна мешавад, дар сурате ки ман бокира ҳастам?»

³⁵Y respondiendo el ángel le dijo: El Espíritu Santo vendrá sobre ti, y la virtud del Altísimo te hará sombra; por lo cual también lo Santo que nacerá, será llamado Hijo de Dios.

³⁵Фаришта дар ҷавоби вай гуфт: «Рӯҳулкудс бар ту хоҳад омад, ва қуввати Ҳаққи Таоло бар ту соя ҳоҳад афканд; бинобар ин он мавлуди Муқаддас ҳам Писари Худо номида ҳоҳад шуд;

³⁶Y he aquí, Elisabet tu parienta, también ella ha concebido hijo en su vejez; y este es el sexto mes á ella que es llamada la estéril:

³⁶«Инак, ҳеши ту, Элисобаъ, ки ӯро нозой меноманд, ӯ низ дар пирии ҳуд писаре дар шикам дорад, ва ҳоло моҳи шашуми ӯст;

³⁷Porque ninguna cosa es imposible para Dios.

³⁷«Зеро ки назди Худо ҳеҷ каломе бе оқибат намемонад».

³⁸Entonces María dijo: He aquí la sierva del Señor; hágase á mí conforme á tu palabra. Y el ángel partió de ella.

³⁸Маръям гуфт: «Инак, канизи Худованд ҳастам; бигзор бо ман аз рӯи каломи ту бшпавад». Ва фаришта аз пеши вай рафт.

³⁹En aquellos días levantándose María, fué á la montaña con priesa, á una ciudad de Judá;

³⁹Дар он рӯзҳо Марьям роҳсипор шуда, бо шитоб ба шаҳре рафт, ки дар кӯҳистони Яҳудо воқеъ аст,

⁴⁰Y entró en casa de Zacarías, y saludó á Elisabet.

⁴⁰Ва ба ҳонаи Закарьё даромада, ба Элисобаъ салом гуфт.

⁴¹Y aconteció, que como oyó Elisabet la salutación de María, la criatura saltó en su vientre; y Elisabet fué llena del Espíritu Santo,

⁴¹Ва чун Элисобаъ саломи Марьямро шунид, бача дар шикамаш ба ҷунбиш омад; ва Элисобаъ аз Рӯҳулқудс пур шуд,

⁴²Y exclamó á gran voz, y dijo. Bendita tú entre las mujeres, y bendito el fruto de tu vientre.

⁴²Ва бо овози баланд хитоб намуда, гуфт: «Ту дар миёни занон муборак ҳастӣ, ва муборак аст самараи шиками ту!

⁴³¿Y de dónde esto á mí, que la madre de mi Señor venga á mí?

⁴³«Ва ин ба ман аз куҷост, ки модари Худованди ман назди ман омадааст?

⁴⁴Porque he aquí, como llegó la voz de tu salutación á mis oídos, la criatura saltó de alegría en mi vientre.

⁴⁴«Зеро ки чун садои саломи ту ба гӯшам расид, бача аз шодй дар шикамам ба чунбиш омад;

⁴⁵Y bienaventurada la que creyó, porque se cumplirán las cosas que le fueron dichas de parte del Señor.

⁴⁵«Ва хушо вай, ки имон овардааст, ки он чи аз ҷониби Худованд ба вай гуфта шудааст, ба амал хоҳад омад».

⁴⁶Entonces María dijo: engrandece mi alma al Señor;

⁴⁶Ва Марьям гуфт: «Чони ман Худовандро ситоиш мекунад,

⁴⁷Y mi espíritu se alegró en Dios mi Salvador,

⁴⁷«Ва рӯҳи ман аз Худои Наҷотдиҳандаи ман ба ваҷд омад,

⁴⁸Porque ha mirado á la bajeza de su criada; Porque he aquí, desde ahora me dirán bienaventurada todas las generaciones.

⁴⁸«Ки Ӯ бар фурӯтании канизи Худ назар кардааст; зеро ки минбаъд ҳамаи наслҳо маро ҳушбахт хоҳанд хонд;

⁴⁹Porque me ha hecho grandes cosas el Poderoso; Y santo es su nombre.

⁴⁹«Зеро ки он Қодир чизи бузурге барои ман ба амал овард, ва исми Ӯ муқаддас аст,

⁵⁰Y su misericordia de generación á generación A los que le temen.

⁵⁰«Ва марҳамати Ӯ насл ба насл барои касонест, ки аз Ӯ метарсанд;

⁵¹Hizo valentía con su brazo: Esparció los soberbios del pensamiento de su corazón.

⁵¹«Қуввати бозуи Худро зоҳир сохт; онҳоеро, ки аз андешаҳои дилашон мағрур буданд, пароканда кард;

⁵²Quitó los poderosos de los tronos, Y levantó á los humildes.

⁵²«Зӯроваронро аз тахтҳо вожгун сохт ва фурӯтанонро сарафроз гардонд;

⁵³A los hambrientos hinchió de bienes; Y á los ricos envió vacíos.

⁵³«Гуруснагонро аз неъматҳо лур кард, ва сарватдоронро тиҳидаст фиристод;

⁵⁴Recibió á Israel su siervo, Acordandose de la misericordia.

⁵⁴«Бандаи Худ Исроилро дастгирӣ кард, ба хотираи марҳамати Худ, -

⁵⁵Como habló á nuestros padres A Abraham y á su simiente para siempre.

⁵⁵«Чунон ки ба падарони мо гуфта буд, - ба Иброҳим ва насли ӯ то абад».

⁵⁶Y se quedó María con ella como tres meses: después se volvió á su casa.

⁵⁶Ва Марьям қариб се моҳнаэди ӯ монд ва баъд бахонаи худ баргашт.

⁵⁷Y á Elisabet se le cumplió el tiempo de parir, y parió un hijo.

⁵⁷Чун вақти зоидани Элнсобаъ расид, ӯ писаре зоид.

⁵⁸Y oyeron los vecinos y los parientes que Dios había hecho con ella grande misericordia, y se alegraron con ella.

⁵⁸Ва ҳамсояҳо ва хешу табори ӯ шуниданд, ки Худованд марҳамати Худро ба ӯ афзун кардааст, ва бо ӯ шод шуданд.

⁵⁹Y aconteció, que al octavo día vinieron para circuncidar al niño; y le llamaban del nombre de su padre, Zacarías.

⁵⁹Ва дар рӯзи ҳащтум омаданд, ки кӯдакро хатна кунанд, ва мехостанд ӯро, аз рӯи номи падараш, Закарьё ном монанд.

⁶⁰Y respondiendo su madre, dijo: No; sino Juan será llamado.

⁶⁰Лекин модараш дар ҷавоб гуфт: «Не, балки ӯ Яҳьё номида хоҳад шуд».

⁶¹Y le dijeron: ¿Por qué? nadie hay en tu parentela que se llame de este nombre.

⁶¹Ба вай гуфтанд: «Дар авлоди ту касе нест, ки чунин ном дошта бошад».

⁶²Y hablaron por señas á su padre, cómo le quería llamar.

⁶²Ва бо имову ишорат аз падараш пурсиданд, ки ӯро чӣ ном ниҳодан мехоҳад.

⁶³Y demandando la tablilla, escribió, diciendo: Juan es su nombre. Y todos se maravillaron.

⁶³Ӯ тахтачае талабида, бар он навишт: «Нолш ӯ Яҳьёст». Ва ҳама мутааҷҷиб шуданд.

⁶⁴Y luego fué abierta su boca y su lengua, y habló bendiciendo á Dios.

⁶⁴Дарҳол даҳон ва забони ӯ кушода шуд, ва ӯ ба сухан даромада, Худоро ҳамду сано хонд.

⁶⁵Y fué un temor sobre todos los vecinos de ellos; y en todas las montañas de Judea fueron divulgadas todas estas cosas.

⁶⁵Ва ҳамаи ҳамсояҳои онҳо ба ҳарос афтоданд; ватамоми ин воқеаро дар сар то сари кӯҳистони Яҳудо нақл мекарданд.

⁶⁶Y todos los que las oían, las conservaban en su corazón, diciendo: ¿Quién será este niño? Y la mano del Señor estaba con él.

⁶⁶Ва ҳар кӣ мешунавид, инро дар дили худ ҷо дода, мегуфт: «Ин кӯдак кӣ хоҳад шуд?» Ва дасти Худованд бо ӯ буд.

⁶⁷Y Zacarías su padre fué lleno de Espíritu Santo, y profetizó, diciendo:

⁶⁷Падари ӯ, Закарье, аз Рӯҳулқудс пур шуд ва нубувват намуда, гуфт:

⁶⁸Bendito el Señor Dios de Israel, Que ha visitado y hecho redención á su pueblo,

⁶⁸«Муборак аст Худованд Худои Исроил, ки қавми Худро парасторӣ намуда, ба вай халосй ато фармудааст,

⁶⁹Y nos alzó un cuerno de salvación En la casa de David su siervo,

⁶⁹«Ва барои мо дар хонадони бандаи Худ Довуд шохи наҷот барпо кардааст,

⁷⁰Como habló por boca de sus santos profetas que fueron desde el principio:

⁷⁰«Чунон ки аз қадим бо забони анбиёи муқаддаси Худ гуфтааст,

⁷¹Salvación de nuestros enemigos, y de mano de todos los que nos aborrecieron;

⁷¹«Ки моро аз душманони мо ва аз дасти ҳамаи онҳое ки аз мо нафрат доранд, наҷот хоҳад дод;

⁷²Para hacer misericordia con nuestros padres, Y acordándose de su santo pacto;

⁷²«Ба падарони мо марҳамат намуда, аҳди муқаддаси Худро,

⁷³Del juramento que juró á Abraham nuestro padre, Que nos había de dar,

⁷³«Қасамеро, ки Ӯба падари мо Иброҳим ёд карда буд, ба хотир хоҳад овард,

⁷⁴Que sin temor librados de nuestros enemigos, Le serviríamos

⁷⁴«Ва ба мо имконият хоҳад дод, ки аз дасти душманони худ халос шуда, бе тарсу бим

⁷⁵En santidad y en justicia delante de él, todos los días nuestros.

⁷⁵«Ба Ӯ бо қудсият ва адолат хизмат кунем, дар ҳолате ки тамоми айёми умри худ пеши Ӯ бошем.

⁷⁶Y tú, niño, profeta del Altísimo serás llamado; Porque irás ante la faz del Señor, para aparejar sus caminos;

⁷⁶«Ва ту, эй кӯдак, набии Ҳаққи Таоло хонда хоҳӣ шуд, зеро ки пешопеши Худованд қадам хоҳй зад, то ки роҳҳои Ӯро муҳайё кунӣ.

⁷⁷Dando conocimiento de salud á su pueblo, Para remisión de sus pecados,

⁷⁷«Ва ба қавми Ӯ бифаҳмонӣ, ки наҷот дар омурзиши гуноҳхои онҳост,

⁷⁸Por las entrañas de misericordia de nuestro Dios, Con que nos visitó de lo alto el Oriente,

⁷⁸«Аз умқи марҳамати Худои мо, ки бо онморо Найири Толеъ аз олами боло парасторӣ намуд,

⁷⁹Para dar luz á los que habitan en tinieblas y en sombra de muerte; Para encaminar nuestros pies por camino de paz.

⁷⁹«То ки касони дар торикӣ ва сояи марг нишастаро мунаввар созад ва пойҳои моро ба роҳи осоиштагӣ равона кунад».

⁸⁰Y el niño crecía, y se fortalecía en espíritu: y estuvo en los desiertos hasta el día que se mostró á Israel.

⁸⁰Ва кӯдак калон шуда, рӯҳаш қавӣ мегашт, ва то рӯзе ки бар Исроил зохир гардид, дар биёбонҳо буд.