¹EN esto, juntándose muchas gentes, tanto que unos á otros se hollaban, comenzó á decir á sus discípulos, primeramente: Guardaos de la levadura de los Fariseos, que es hipocresía.

¹ДАР ин миён, вақте ки ҳазорон одамон ҷамъ омаданд, ба тавре ки якдигарро фишор медоданд, Ӯ ба сухан оғоз намуда, аввал ба шогирдони Худ гуфт: «Аз хамиртуруши фарисиён, ки риёкорист, ҳазар кунед.

²Porque nada hay encubierto, que no haya de ser descubierto; ni oculto, que no haya de ser sabido.

²«Ҳеҷ чизи ниҳоне нест, ки ошкор нагардад, ва ҳеҷ чизи махфие нест, ки маълум нашавад.

³Por tanto, las cosas que dijisteis en tinieblas, á la luz serán oídas; y lo que hablasteis al oído en las cámaras, será pregonado en los terrados.

³«Бинобар ин, он чи шумо дар торикӣ гуфтаед, дар рӯшной шунида хоҳад шуд; ва он чи шумо дар хона ба гӯш гуфтаед, дар болои бомҳо эълон карда хоҳад шуд.

⁴Mas os digo, amigos míos: No temáis de los que matan el cuerpo, y después no tienen más que hacer.

⁴«Ва Ман ба шумо, эй дӯстонам, мегӯям: аз кушандагони ҷисм, ки қодир нестанд баъд аз он ятон кори дигаре бикуианд, натарсед;

⁵Mas os enseñaré á quién temáis: temed á aquel que después de haber quitado la vida, tiene poder de echar en la Gehenna: así os digo: á éste temed.

⁵«Лекин ба шумо нишон медиҳам, ки аз кӣ тарсидан лозим аст: аз Ӯ ҳаросон бошед, ки баъд аз куштан қодир аст ба дӯзаҳ андозад; оре, ба шумо мегӯям, ки аз Ӯ тарсед.

⁶¿No se venden cinco pajarillos por dos blancas? pues ni uno de ellos está olvidado delante de Dios.

⁶«Оё панҷ гунҷишк ба ду фулус фурӯхта намешавад? Ва ягонтои онҳо аз назари Худо намеафтад.

⁷Y aun los cabellos de vuestra cabeza están todos contados. No temáis pues: de más estima sois que muchos pajarillos.

⁷«Ва ҳатто ҳамаи мӯйҳои сари шумо игумурда шудааст. Пас, натарсед: шумо аз бисьёр гунҷишкон бартарӣ доред.

⁸Y os digo que todo aquel que me confesare delante de los hombres, también el Hijo del hombre le confesará delante de los ángeles de Dios;

⁸«Ва Ман ба шумо мегӯям: ҳар кӣ Маро дар назди мардум зътироф кунад, Писари Одам низ вайро дар назди фариштагони Худо зътироф хоҳад кард;

⁹Mas el que me negare delante de los hombres, será negado delante de los ángeles de Dios.

⁹«Лекин ҳар кӣ Маро дар назди мардум инкор кунад, вай дар назди фариштагони Худо инкор карда хоҳад шуд.

¹⁰Y todo aquel que dice palabra contra el Hijo del hombre, le será perdonado; mas al que blasfemare contra el Espíritu Santo, no le será perdonado.

¹⁰«Ба ҳар кӣ бар зидди Писари Одам сухане гӯяд, ба вай омурэида мешавад; лекин ҳар кй бар зидди Рӯҳулкудс куфр гӯяд, ба вай омурзида нахоҳад шуд.

¹¹Y cuando os trajeren á las sinagogas, y á los magistrados y potestades, no estéis solícitos cómo ó qué hayáis de responder, ó qué hayáis de decir;

¹¹«Ҳар гоҳ шуморо ба куништҳо ва назди сардорон ва ҳокимон баранд, андеша накунед, ки чӣ гуна ё чӣ ҷавобе бояд бидиҳед ва ё чӣ сухане бояд бигӯед;

¹²Porque el Espíritu Santo os enseñará en la misma hora lo que será necesario decir.

¹²«Зеро ки дар он соат Рӯҳулқудс шуморо таълим хоҳад дод, ки чй бояд гуфт».

¹³Y díjole uno de la compañía: Maestro, di á mi hermano que parta conmigo la herencia.

¹³Шахсе аз миёни мардум ба Ӯ гуфт: «Эй Ӯстод! Ба бародарам бигӯй, ки меросро бо ман тақсим кунад».

¹⁴Mas él le dijo: Hombre, ¿quién me puso por juez ó partidor sobre vosotros?

¹⁴Ба вай гуфт: «Эй одамизод, кӣ Маро бар шумо қозӣ ё ҳакам таъин кардааст?»

¹⁵Y díjoles: Mirad, y guardaos de toda avaricia; porque la vida del hombre no consiste en la abundancia de los bienes que posee.

¹⁵Ва ба онҳо гуфт: «Зинҳор, аз тамаъкорӣ ҳазар кунед, зеро ки ҳаёти одам ба фаровонии дороии вай вобаста нест».

¹⁶Y refirióles una parábola, diciendo: La heredad de un hombre rico había llevado mucho;

¹⁶Ва масале ба онҳо гуфт: «Киштзори як марди сарватдор ҳосили фаровоне овард;

¹⁷Y él pensaba dentro de sí, diciendo: ¿qué haré, porque no tengo donde juntar mis frutos?

¹⁷«Ва дар дили худ андеша карда, гуфт: "Чӣ кунам, модоме ки барои анбор кардани ҳосилоти худ ҷое надорам?"

¹⁸Y dijo: Esto haré: derribaré mis alfolíes, y los edificaré mayores, y allí juntaré todos mis frutos y mis bienes;

¹⁸«Ва гуфт: "Чунин мекунам: анборҳои худро вайрон карда, калонтарашро бино мекунам, ва дар он ҷо тамоми ғалладона ва тамоми дороии худро ҷамъ меоварам.

¹⁹Y diré á mi alma: Alma, muchos bienes tienes almacenados para muchos años; repósate, come, bebe, huélgate.

¹⁹"Ва ба ҷони худ мегӯям: Эй ҷони ман! Дороии бисьёре барои чандин сол дорй: фароғат кун, бихӯр, бинӯш ва димоғчоқӣ кун".

²⁰Y díjole Dios: Necio, esta noche vuelven á pedir tu alma; y lo que has prevenido, ¿de quién será?

²⁰«Вале Худо ба вай гуфт: "Эй нодон! Худи имшаб ҷонатро аз ту талаб мекунанд; пас, он чи захира кардӣ, насиби кӣ мешавад?"

²¹Así es el que hace para sí tesoro, y no es rico en Dios.

²¹«Чунин аст ҳоли касе ки барои худ ганҷҳо ғун мекунад, вале пеши Худо сарвате надорад».

²²Y dijo á sus discípulos: Por tanto os digo: No estéis afanosos de vuestra vida, qué comeréis; ni del cuerpo, qué vestiréis.

²²Ва Ӯ ба шогирдонаш гуфт: «Бинобар ин ба шумо мегӯям: барои ҳаёти худ гамҳорӣ накунед, ки чӣ бихӯред, низ барои ҷисми худ, ки чӣ бипушед:

²³La vida más es que la comida, y el cuerpo que el vestido.

²³«Ҳаёт аз хӯрок ва ҷисм аз пӯшок муҳимтар аст.

²⁴Considerad los cuervos, que ni siembran, ni siegan; que ni tienen cillero, ni alfolí; y Dios los alimenta. ¿Cuánto de más estima sois vosotros que las aves?

²⁴«Ба зоғон нигоҳ кунед: онҳо на мекоранд, на медараванд; на ганҷинае доранд, на анборе, ва Худо ба онҳо рӯзӣ мерасонад; пас шумо аз паррандагон чй кадар бештар арзанда ҳастед!

²⁵¿Y quién de vosotros podrá con afán añadir á su estatura un codo?

²⁵«Ва кист аз шумо, ки бо ғамхории худ қоматашро як зироъ баланд карда тавонад?

²⁶Pues si no podéis aun lo que es menos, ¿para qué estaréis afanosos de lo demás?

²⁶«Пас, агар шумо аз ӯҳдаи чунин кори . хурдтарин баромада натавонед, чаро ба дигараш ғамхорӣ мекунед?

²⁷Considerad los lirios, cómo crecen: no labran, ni hilan; y os digo, que ni Salomón con toda su gloria se vistió como uno de ellos.

²⁷«Ба савсанҳо назар кукед, ки чӣ гуна нашъунамо меёбанд: на меҳнат мекунанд ва на мересанд; лекин ба шумо мегӯям, ки Сулаймон ҳам бо тамоми ҷалоли худ чун яке аз онҳо либос напӯшидааст.

²⁸Y si así viste Dios á la hierba, que hoy está en el campo, y mañana es echada en el horno; ¿cuánto más á vosotros, hombres de poca fe?

²⁸«Пас, агар Худо алафи саҳроро, ки имрӯз ҳасту фардо ба танӯр андохта мешавад, чунин бипӯшонад, шуморо, эй сустимонҳо, чӣ қадар аз он беҳтар пӯшонда метавонад!

²⁹Vosotros, pues, no procuréis qué hayáis de comer, ó qué hayáis de beber: ni estéis en ansiosa perplejidad.

²⁹«Ва шумо дар чустуҷӯи он набошед, ки чӣ бихӯред ё чӣ бипӯшед, ва аз ғам осуда бошед,

³⁰Porque todas estas cosas buscan las gentes del mundo; que vuestro Padre sabe que necesitáis estas cosas.

³⁰«Чунки қавмҳои ҷаҳон дар ҷустуҷӯи ҳамаи ин чизҳо мебошакд; лекин Падари шумо медонад, ки шумо ба ин чизҳо эҳтиёҷ доред;

³¹Mas procurad el reino de Dios, y todas estas cosas os serán añadidas.

³¹«Балки Малакути Худоро биталабед, ва ҳамаи ин барои шумо илова хоҳад шуд.

³²No temáis, manada pequeña; porque al Padre ha placido daros el reino.

³²«Натарс, эй рамаи хурд! Зеро ки Падари шумо таваҷҷӯҳ намудааст, ки Малакутро ба шумо ато кунад.

³³Vended lo que poseéis, y dad limosna; haceos bolsas que no se envejecen, tesoro en los cielos que nunca falta; donde ladrón no llega, ni polilla corrompe.

³³«Дороии худро бифрӯшед ва садақа диҳед. Барои худ ҳамьёнҳои кӯҳнанашаванда, ганҷи бепоён дар осмон муҳайё созед, ки дузд ба он наздик намешавад, ва куя онро намезанад;

³⁴Porque donde está vuestro tesoro, allí también estará vuestro corazón.

³⁴«Зеро ҳар ҷо, ки ганҷи шумост, дили шумо низ дар он ҷо хоҳад буд.

³⁵Estén ceñidos vuestros lomos, y vuestras antorchas encendidas;

³⁵«Камарҳотон баста ва чароғҳотон фурӯзон бошад;

³⁶Y vosotros semejantes á hombres que esperan cuando su señor ha de volver de las bodas; para que cuando viniere, y llamare, luego le abran.

³⁶«Ва ҳудатон монанди касоне бошед, ки ба оғои худ интизорй доранд, то ки ҳангоми аз тӯи арӯсӣ омада дарро кӯфтанаш дарҳол барояш воз кунанд.

³⁷Bienaventurados aquellos siervos, á los cuales cuando el Señor viniere, hallare velando: de cierto os digo, que se ceñirá, y hará que se sienten á la mesa, y pasando les servirá.

³⁷«Хушо ҳамон ғуломоне ки оғояшон, дар вакти омаданаш, онҳоро бедор меёбад; ба ростй ба шумо мегӯям, ки вай камари худро баста, онҳоро назди суфра хоҳад шинонд ва пеш омада, ба онҳо хизмат хоҳад кард.

³⁸Y aunque venga á la segunda vigilia, y aunque venga á la tercera vigilia, y los hallare así, bienaventurados son los tales siervos.

³⁸«Ва агар дар поси дуюм ва дар поси сеюми шаб омада, онҳоро чунин ёбад, хушо он ғуломон!

³⁹Esto empero sabed, que si supiese el padre de familia á qué hora había de venir el ladrón, velaría ciertamente, y no dejaría minar su casa.

³⁹«Лекин ҳаминро шумо медонед, ки агар соҳиби хона медонист, ки дар кадом соат дузд меояд, бедор монда, намегузошт, ки ба хонааш нақб занад:

⁴⁰Vosotros pues también, estad apercibidos; porque á la hora que no pensáis, el Hijo del hombre vendrá.

⁴⁰«Пас, шумо низ тайёр бошед, зеро дар соате ки гумон надоред, Писари Одам меояд».

⁴¹Entonces Pedro le dijo: Señor, ¿dices esta parábola á nosotros, ó también á todos?

⁴¹Петрус гуфт: «Худовандо! Оё ин масалро барои мо гуфтй, ё барои ҳама?»

⁴²Y dijo el Señor: ¿Quién es el mayordomo fiel y prudente, al cual el señor pondrá sobre su familia, para que á tiempo les dé su ración?

⁴²Ҳудованд гуфт: «Кист он гумоштаи мӯътамад ва доно, ки оғояш вайро бар хизматгорони худ таъин карда бошад, то ки ба онҳо дар сари вакт хӯрок диҳад?

⁴³Bienaventurado aquel siervo, al cual, cuando el señor viniere, hallare haciendo así.

⁴³«Хушо он ғуломе ки оғояш омада, вайро машғули ҳамин кор ёбад;

⁴⁴En verdad os digo, que él le pondrá sobre todos sus bienes.

⁴⁴«Ба ростӣ ба шумо мегӯям, ки вайро бар тамоми дороии худ таъин хоҳад кард.

⁴⁵Mas si el tal siervo dijere en su corazón: Mi señor tarda en venir: y comenzare á herir á los siervos y á las criadas, y á comer y á beber y á embriagarse;

⁴⁵«Лекин агар он ғулом дар дили худ гӯяд, ки "оғои ман ба зудӣ намеояд", ва ба задани ғуломону канизон ва ба хӯрдану нӯшидану маст шудан шурӯъ кунад,

⁴⁶Vendrá el señor de aquel siervo el día que no espera, y á la hora que no sabe, y le apartará, y pondrá su parte con los infieles.

⁴⁶«Оғои он ғулом дар рӯзе ки ӯ мунтазир нест, ва дар соате ки гумон надорад, хоҳад омад, ва ӯро ду пора карда, қисматашро ба хоинон баробар хоҳад кард.

⁴⁷Porque el siervo que entendió la voluntad de su señor, y no se apercibió, ni hizo conforme á su voluntad, será azotado mucho.

⁴⁷«Ва он ғулом, ки иродаи оғои худро медонист, вале тайёр нашуд ва мувофиқи иродаи вай амал накард, шаттаи бисьёре хоҳад хӯрд;

⁴⁸Mas el que no entendió, é hizo cosas dignas de azotes, será azotado poco: porque á cualquiera que fué dado mucho, mucho será vuelto á demandar de él; y al que encomendaron mucho, más le será pedido.

⁴⁸«Аммо он ки намедонист ва корҳои сазовори ҷазо кард, камтар шатта хоҳад хӯрд. Ба ҳар касе ки бисьёр ато шуда бошад, аз вай бисьёр талаб карда мешавад; ва ба ҳар касе ки амонати бисьёр супурда шуда бошад, аз вай бисьёртар талаб мекунанд.

⁴⁹Fuego vine á meter en la tierra: ¿y qué quiero, si ya está encendido?

⁴⁹«Ман омадаам, то ки оташе бар замин фурӯд оварам, ва хеле иштиёқмандам> ки он ҳоло фурӯзон шавад!

⁵⁰Empero de bautismo me es necesario ser bautizado: y ­cómo me angustio hasta que sea cumplido!

⁵⁰«Маро таъмиде дар пеш аст, таъмиде ки бояд биёбам; ва чй қадар дар изтироб ҳастам, то даме ки ин ба амал ояд!

⁵¹¿Pensáis que he venido á la tierra á dar paz? No, os digo; mas disensión.

⁵¹«Оё шумо гумон мекунед, ки Ман омадаам, то осоиштагӣ бар замин биёрам? Не, мегӯям ба шумо, балки барои он ки ҷудой биёрам;

⁵²Porque estarán de aquí adelante cinco en una casa divididos; tres contra dos, y dos contra tres.

⁵²«Зеро ки минбаъд панҷ нафар дар як хона аз ҳам ҷудо хоханд буд: се аз ду, ва ду аз се;

⁵³El padre estará dividido contra el hijo, y el hijo contra el padre; la madre contra la hija, y la hija contra la madre; la suegra contra su nuera, y la nuera contra su suegra.

⁵³«Падар аз писар ва писар аз падар, модар аз духтар ва духтар аз модар, модаршӯ аз келин ва келин аз модаршӯ ҷудо хоҳад буд».

⁵⁴Y decía también á las gentes: Cuando veis la nube que sale del poniente, luego decís: Agua viene; y es así.

⁵⁴Ба мардум низ гуфт: «Вақте ки абри аз ғарб пайдошударо мебинед, дарҳол мегуед: "Борон хоҳад борид"; ва чунин мешавад;

⁵⁵Y cuando sopla el austro, decís: Habrá calor; y lo hay.

⁵⁵«Ва ҳангоме ки боди ҷанубй мевазад, мегӯед: 'Тармо хоҳад омад"; ва меояд.

⁵⁶Hipócritas! Sabéis examinar la faz del cielo y de la tierra; ¿y cómo no reconocéis este tiempo?

⁵⁶«Эй риёкорон! Қиёфаи замину осмонро шинохта метавонед, пас чй гуна ин замонро шинохта наметавонед?

⁵⁷¿Y por qué aun de vosotros mismos no juzgáis lo que es justo?

⁵⁷«Пас, чаро шумо аз пеши худ ҳукм намекунед, ки адолат чист?

⁵⁸Pues cuando vas al magistrado con tu adversario, procura en el camino librarte de él; porque no te arrastre al juez, y el juez te entregue al alguacil, y el alguacil te meta en la cárcel.

⁵⁸«Вақте ки ту бо даъвогари худ назди сардорон меравй, дар аснои роҳ саъю кӯшиш намо, ки аз вай халос шавй, то ки вай туро назди қозй набарад, ва козй туро ба мулозим насупорад, ва мулозим туро ба зиндон наандозад;

⁵⁹Te digo que no saldrás de allá, hasta que hayas pagado hasta el último maravedí.

⁵⁹«Ба ту мегӯям, ки то фулуси охиринро адо накунӣ, аз он ҷо берун нахоҳӣ рафт».