¹Y VINIERON de la otra parte de la mar á la provincia de los Gadarenos.

¹ПАС ба он канори баҳр ба сарзамини ҷадариён расиданд.

²Y salido él del barco, luego le salió al encuentro, de los sepulcros, un hombre con un espíritu inmundo,

²Чун аз қаиқ берун омад, дарҳол касе ки рӯҳи палид дошт, аз миени гӯрҳо баромада, бо Ӯ рӯ ба рӯ шуд,

³Que tenía domicilio en los sepulcros, y ni aun con cadenas le podía alguien atar;

³Ки бошишгоҳи вай мағоки гӯр буд, ва ҳеҷ кас наметавонист бо занҷир ҳам вайро бибандад;

⁴Porque muchas veces había sido atado con grillos y cadenas, mas las cadenas habían sido hechas pedazos por él, y los grillos desmenuzados; y nadie le podía domar.

⁴Зеро ки борҳо вайро бо завлона ва занҷирҳо баста буданд, лекин занҷирҳоро канда ва завлонаҳоро шикаста буд, ва ҳеҷ кас наметавонист вайро ром кунад;

⁵Y siempre, de día y de noche, andaba dando voces en los montes y en los sepulcros, é hiriéndose con las piedras.

⁵Ва ҳамеша, рӯзу шаб, дар кӯҳҳо ва дар миёни гӯрҳо фарьёд мекашид ва худро бо сангҳо мезад.

⁶Y como vió á Jesús de lejos, corrió, y le adoró.

⁶Чун Исоро аз дур дид, давон-давон омада, ба Ӯ сачда кард.

⁷Y clamando á gran voz, dijo: ¿Qué tienes conmigo, Jesús, Hijo del Dios Altísimo? Te conjuro por Dios que no me atormentes.

⁷Ва бо овози баланд фарьёд зада, гуфт: «Туро бо ман чӣ кор аст, эй Исо, Писари Худои Таоло? Туро ба Худо қасам медиҳам, ки маро азоб надиҳй!»

⁸Porque le decía: Sal de este hombre, espíritu inmundo.

⁸Зеро ки ба вай гуфта буд: «Эй рӯҳи палид, аз ин шахс берун шав».

⁹Y le preguntó: ¿Cómo te llamas? Y respondió diciendo: Legión me llamo; porque somos muchos.

⁹Ва аз вай пурсид: «Номи ту чист?» Вай ҷавоб дод: «Номи ман легион аст, чунки мо бисьёрем».

¹⁰Y le rogaba mucho que no le enviase fuera de aquella provincia.

¹⁰Ва аз Ӯ бисьёр илтимос мекарданд, ки онҳоро аз он сарзамин берун накунад.

¹¹Y estaba allí cerca del monte una grande manada de puercos paciendo.

¹¹Ва дар чарогоҳи он кӯҳҳо галаи бузурги хукҳо мечарид.

¹²Y le rogaron todos los demonios, diciendo: Envíanos á los puercos para que entremos en ellos.

¹²Ва ҳамаи девҳо аз Ӯ илтимос карда, гуфтанд: «Моро ба хукҳо равона кун, то дар онҳо дохил шавем».

¹³Y luego Jesús se lo permitió. Y saliendo aquellos espíritus inmundos, entraron en los puercos, y la manada cayó por un despeñadero en la mar; los cuales eran como dos mil; y en la mar se ahogaron.

¹³Исо дарҳол ба онҳо иҷозат дод, Ва арвоҳи палид берун шуда, ба хукҳо даромаданд ва он гала аз баландӣ якбора ба баҳр ҷаст, ва онҳо қариб ду ҳазор буданд ва дар баҳр ғарқ шуданд.

¹⁴Y los que apacentaban los puercos huyeron, y dieron aviso en la ciudad y en los campos. Y salieron para ver qué era aquello que había acontecido.

¹⁴Ва хукбонҳо давида рафтанду дар шаҳр ва дар деҳот бнро нақл карданд. Ва мардум барои дидани он моҷаро берун шитофтанд.

¹⁵Y vienen á Jesús, y ven al que había sido atormentado del demonio, y que había tenido la legión, sentado y vestido, y en su juicio cabal; y tuvieron miedo.

¹⁵Ва назди Исо омада, он девонаро нишаста диданд, ки дар вай легион буд, ва либос пӯшидааст ва ақлаш солим гаштааст; ва ҳаросон шуданд.

¹⁶Y les contaron los que lo habían visto, cómo había acontecido al que había tenido el demonio, y lo de los puercos.

¹⁶Касоне ки дида буданд, саргузашти девонаро, ва он чиро, ки ба хукон рӯй дод, ба онҳо нақл карданд.

¹⁷Y comenzaron á rogarle que se fuese de los términos de ellos.

¹⁷Ва аз Ӯ илтимос карданд, ки аз худуди онҳо берун равад.

¹⁸Y entrando él en el barco, le rogaba el que había sido fatigado del demonio, para estar con él.

¹⁸Ва чун ба қаиқ савор шуд, он ки девона буд, аз Ӯ иҷозат пурсид, ки бо Ӯ бошад.

¹⁹Mas Jesús no le permitió, sino le dijo: Vete á tu casa, á los tuyos, y cuéntales cuán grandes cosas el Señor ha hecho contigo, y cómo ha tenido misericordia de ti.

¹⁹Аммо Исо иҷозат надод, балки ба вай гуфт: «Ба хона назди хешу табори худ бирав ва хабар деҳ аз он чи, ки Худованд бо ту кардааст, ва чй гуна ба ту раҳм намудааст».

²⁰Y se fué, y comenzó á publicar en Decápolis cuan grandes cosas Jesús había hecho con él: y todos se maravillaban.

²⁰Пас вай равона шуда, он чиро, ки Исо бо вай карда буд, дар Декалолис мавъиза кардан гирифт. Ва ҳама дар тааҷҷуб мемонданд.

²¹Y pasando otra vez Jesús en un barco á la otra parte, se juntó á él gran compañía; y estaba junto á la mar.

²¹Чун Исо боз бо қаиқ ба он сӯи баҳр гузашт,мардуми бисьёре назди Ӯ ҷамъ омаданд, ва Ӯ дар канори баҳр буд.

²²Y vino uno de los príncipes de la sinagoga, llamado Jairo; y luego que le vió, se postró á sus pies,

²²Ва инак яке аз сардорони куништ омад, ки Ёир ном дошт, ва чун Ӯро дид, пеши пояш афтод

²³Y le rogaba mucho, diciendo: Mi hija está á la muerte: ven y pondrás las manos sobre ella para que sea salva, y vivirá.

²³Ва аз Ӯ хеле илтимос карда, гуфт: «Духтари ман дар ҳолати назъ аст; биё ва даст бар вай гузор, то шифо ёбад ва зиндагӣ кунад».

²⁴Y fué con él, y le seguía gran compañía, y le apretaban.

²⁴Пас бо вай равона шуд, ва мардуми бисьёре аз паи Ӯ рафта, Ӯро фишор медоданд.

²⁵Y una mujer que estaba con flujo de sangre doce años hacía,

²⁵Як зане ки дувоздаҳ сол боз гирифтори хунравй буд,

²⁶Y había sufrido mucho de muchos médicos, y había gastado todo lo que tenía, y nada había aprovechado, antes le iba peor,

²⁶Ва азоби бисьёре аз табибони зиёд кашида ва ҳамаи дороии худро сарф карда, ҳеҷ фоидае надида буд, балки аҳволаш торафт бадтар мешуд, -

²⁷Como oyó hablar de Jesús, llegó por detrás entre la compañía, y tocó su vestido.

²⁷Чун овозаи Исоро шунид, дар миёни он гурӯҳ аз қафо омада, либоси Ӯро ламс намуд;

²⁸Porque decía: Si tocare tan solamente su vestido, seré salva.

²⁸Зеро гуфт: «Агар лоақал либоси Ӯро ламс кунам, шифо меёбамк

²⁹Y luego la fuente de su sangre se secó; y sintió en el cuerpo que estaba sana de aquel azote.

²⁹Ва дарҳол чашмаи хуни вай хушк шуд, ва дар ҷисми худ ҳис кард, ки аз касалӣ шифо ёфтааст.

³⁰Y luego Jesús, conociendo en sí mismo la virtud que había salido de él, volviéndose á la compañía, dijo: ¿Quién ha tocado mis vestidos?

³⁰Дар айни замон Исо дар Худ ҳис кард, ки куввае аз Ӯ берун рафт, ва ба мардум муроҷиат карда, гуфт: «Кист, ки либоси Маро ламс кард?»

³¹Y le dijeron sus discípulos: Ves que la multitud te aprieta, y dices: ¿Quién me ha tocado?

³¹Шогирдонаш ба Ӯ гуфтанд: «Мебинй, ки мардум Туро фишор медиҳанд, ва мегӯӣ: "Кист, ки Маро ламс кард?"»

³²Y él miraba alrededor para ver á la que había hecho esto.

³²Аммо Ӯ ба гирду пеш менигарист, то он занро, ки ин тавр амал кардааст, бубинад.

³³Entonces la mujer, temiendo y temblando, sabiendo lo que en sí había sido hecho, vino y se postró delante de él, y le dijo toda la verdad.

³³Он зан, чун донист, ки ба вай чӣ ҳодиса рӯй дод, тарсону ларзон омада, пеши Ӯ афтод ва тамоми ҳақиқатро ба Ӯ гуфт.

³⁴Y él le dijo: Hija, tu fe te ha hecho salva: ve en paz, y queda sana de tu azote.

³⁴Ӯ ба вай гуфт: «Духтарам! Имонат туро шифо бахшид; ба саломатӣ бирав ва аз касалии худ дар амон бош».

³⁵Hablando aún él, vinieron de casa del príncipe de la sinagoga, diciendo: Tu hija es muerta; ¿para qué fatigas más al Maestro?

³⁵Ӯ ҳанӯз сухан мегуфт, ки аз хонаи сардори куништ омада гуфтанд: «Духтарат мурд; боз барои чӣ Ӯстодро заҳмат медиҳӣ?»

³⁶Mas luego Jesús, oyendo esta razón que se decía, dijo al príncipe de la sinagoga: No temas, cree solamente.

³⁶Аммо Исо ин суханонро шунида, ба сардори куништ гуфт: «Натарс, фақат имон овару бас».

³⁷Y no permitió que alguno viniese tras él sino Pedro, y Jacobo, y Juan hermano de Jacobo.

³⁷Ва, ҷуз Петрус, Яъкуб ва Юҳанно бародари Яъқуб, касеро иҷозат надод, ки аз паяш равад.

³⁸Y vino á casa del príncipe de la sinagoga, y vió el alboroto, los que lloraban y gemían mucho.

³⁸Чун ба хонаи сардори куништ расид, азодоронро дар ҳолати изтироб дид, ки гирья ва навҳаи бисьёр мекарданд.

³⁹Y entrando, les dice: ¿Por qué alborotáis y lloráis? La muchacha no es muerta, mas duerme.

³⁹Ва даромадан замон ба онҳо гуфт: «Чаро дар изтироб афтодаед вагирья мекунед? Духтар намурдааст, балки хуфтааст».

⁴⁰Y hacían burla de él: mas él, echados fuera todos, toma al padre y á la madre de la muchacha, y á los que estaban con él, y entra donde la muchacha estaba.

⁴⁰Ва онҳо бар Ӯ хандиданд, лекин Ӯ ҳамаро берун карда, бо падару модари духтар ва бо рафиқонаш ба ҳуҷрае ки духтар хобида буд, даромад.

⁴¹Y tomando la mano de la muchacha, le dice: Talitha cumi; que es, si lo interpretares: Muchacha, á ti digo, levántate.

⁴¹Ва дасти духтарро гирифта, гуфт: «Талитоқуми», ки маънояш ин аст: «Эй духтар, туро мегӯям, бархез».

⁴²Y luego la muchacha se levantó, y andaba; porque tenía doce años. Y se espantaron de grande espanto.

⁴²Дарҳол духтар бархоста, равон шуд, зеро ки дувоздаҳсола буд. Онҳо хеле дар ҳайрат монданд.

⁴³Mas él les mandó mucho que nadie lo supiese, y dijo que le diesen de comer.

⁴³Ва Ӯ онҳоро сахт таъкид карда, фармуд, ки касе аз ин огоҳ нашавад, ва гуфт, то хӯроке ба вай диҳанд.