1After this Job opened his mouth, and cursed the day of his birth.
1Pagaliau Jobas atvėrė burną ir prakeikė savo dieną.
2Job answered:
2Jobas prabilo ir tarė:
3“Let the day perish in which I was born, the night which said, ‘There is a boy conceived.’
3“Tegul pražūna diena, kurią gimiau, ir naktis, kurią buvau pradėtas.
4Let that day be darkness. Don’t let God from above seek for it, neither let the light shine on it.
4Tegul ta diena tampa tamsybe. Dieve, neprisimink jos ir neduok jai šviesos.
5Let darkness and the shadow of death claim it for their own. Let a cloud dwell on it. Let all that makes black the day terrify it.
5Te tamsa ir mirties šešėlis apgaubia ją, te debesis aptemdo ją ir juoduma tepadaro ją baisią.
6As for that night, let thick darkness seize on it. Let it not rejoice among the days of the year. Let it not come into the number of the months.
6Ta naktis tegul būna tamsi; tegul ji bus išbraukta iš metų ir mėnesių dienų skaičiaus.
7Behold, let that night be barren. Let no joyful voice come therein.
7Ta naktis tegul būna apleista ir tenesigirdi joje džiaugsmingo balso.
8Let them curse it who curse the day, who are ready to rouse up leviathan.
8Tegul prakeikia tą dieną tie, kurie gali pažadinti leviataną.
9Let the stars of its twilight be dark. Let it look for light, but have none, neither let it see the eyelids of the morning,
9Tegul aptemsta aušros žvaigždės ir nepasirodo laukiama šviesa, akys teneišvysta aušros spindulių.
10because it didn’t shut up the doors of my mother’s womb, nor did it hide trouble from my eyes.
10Nes ji neužvėrė mano motinos įsčių ir nepaslėpė vargo nuo manęs.
11“Why didn’t I die from the womb? Why didn’t I give up the spirit when my mother bore me?
11Kodėl nemiriau gimdamas ir kodėl neatidaviau dvasios, išeidamas iš pilvo?
12Why did the knees receive me? Or why the breast, that I should nurse?
12Kodėl mane laikė ant kelių ir maitino krūtimi?
13For now should I have lain down and been quiet. I should have slept, then I would have been at rest,
13Tada gulėčiau ramus ir tylus ir miegočiau, ir ilsėčiausi
14with kings and counselors of the earth, who built up waste places for themselves;
14kartu su žemės karaliais ir patarėjais, kurie atstatė sau apleistas vietas,
15or with princes who had gold, who filled their houses with silver:
15arba su kunigaikščiais, kurie turėjo aukso ir pripildė savo namus sidabro,
16or as a hidden untimely birth I had not been, as infants who never saw light.
16arba kaip paslėptas nelaiku gimęs kūdikis, neregėjęs šviesos.
17There the wicked cease from troubling. There the weary are at rest.
17Ten piktadariai nebesiaučia ir pavargusieji ilsisi.
18There the prisoners are at ease together. They don’t hear the voice of the taskmaster.
18Ten belaisviai ilsisi kartu ir nebegirdi prižiūrėtojo balso.
19The small and the great are there. The servant is free from his master.
19Didelis ir mažas yra ten, vergas ten yra laisvas nuo savo valdovo.
20“Why is light given to him who is in misery, life to the bitter in soul,
20Kodėl šviesa duodama tam, kuris kenčia, ir gyvybė apkartusiai sielai?
21Who long for death, but it doesn’t come; and dig for it more than for hidden treasures,
21Laukiantieji mirties jos nesulaukia; jie jos ieško labiau negu paslėptų turtų.
22who rejoice exceedingly, and are glad, when they can find the grave?
22Jie džiaugiasi ir yra labai patenkinti, kai suranda sau kapą.
23Why is light given to a man whose way is hidden, whom God has hedged in?
23Kodėl duota šviesa žmogui, kurio kelias paslėptas ir kurį Dievas spaudžia iš visų pusių?
24For my sighing comes before I eat. My groanings are poured out like water.
24Mano dūsavimai kyla prieš valgant, o aimanos liejasi kaip tekantis vanduo.
25For the thing which I fear comes on me, That which I am afraid of comes to me.
25Tai, ko labai bijojau, užgriuvo mane, ir tai, dėl ko nuogąstavau, ištiko mane.
26I am not at ease, neither am I quiet, neither have I rest; but trouble comes.”
26Aš nebuvau saugus ir neturėjau poilsio, aš nenurimdavau, tačiau bėda atėjo”.