1But it happened that when Sanballat heard that we were building the wall, he was angry, and took great indignation, and mocked the Jews.
1Sanbalatas, išgirdęs, kad statoma siena, labai pyko ir tyčiojosi iš žydų,
2He spoke before his brothers and the army of Samaria, and said, “What are these feeble Jews doing? Will they fortify themselves? Will they sacrifice? Will they finish in a day? Will they revive the stones out of the heaps of rubbish, since they are burned?”
2kalbėdamas su savo broliais ir Samarijos kariuomene: “Ką tie bejėgiai žydai daro? Bene jie Jeruzalę atstatys? Ar jie aukos? Ar jie užbaigs darbą vieną dieną? Ar jie iš sudegusių griuvėsių padarys tinkamus statybai akmenis?”
3Now Tobiah the Ammonite was by him, and he said, “What they are building, if a fox climbed up it, he would break down their stone wall.”
3O amonitas Tobija, stovėdamas šalia jo, sakė: “Tegul stato! Kai lapė užlips, sugrius jų akmeninė siena”.
4“Hear, our God; for we are despised; and turn back their reproach on their own head, give them up for a spoil in a land of captivity;
4Dieve, ar girdi, kaip mes esame niekinami? Nukreipk jų priekaištus ant jų galvų, atiduok juos į priešų nelaisvę.
5don’t cover their iniquity, and don’t let their sin be blotted out from before you; for they have insulted the builders.”
5Neatleisk jiems nuodėmių ir nepamiršk jų nusikaltimų, nes jie įžeidė dirbančius.
6So we built the wall; and all the wall was joined together to half its height: for the people had a mind to work.
6Mes statėme sieną ir pusę jos jau pastatėme, nes žmonės noriai dirbo.
7But it happened that when Sanballat, Tobiah, the Arabians, the Ammonites, and the Ashdodites heard that the repairing of the walls of Jerusalem went forward, and that the breaches began to be filled, then they were very angry;
7Sanbalatas, Tobija, arabai, amonitai ir ašdodiečiai, išgirdę, kad Jeruzalės sienos atstatomos ir spragos užtaisomos, labai supyko
8and they conspired all of them together to come and fight against Jerusalem, and to cause confusion therein.
8ir nutarė kartu kovoti prieš Jeruzalę bei trukdyti darbą.
9But we made our prayer to our God, and set a watch against them day and night, because of them.
9Mes meldėme Dievą ir pastatėme sargybinius budėti dieną ir naktį.
10Judah said, “The strength of the bearers of burdens is fading, and there is much rubbish; so that we are not able to build the wall.”
10Judas sakė: “Nešikų jėgos senka, o griuvėsių dar daug. Mes neįstengsime atstatyti sienų”.
11Our adversaries said, “They shall not know, neither see, until we come into their midst, and kill them, and cause the work to cease.”
11O mūsų priešai kalbėjo: “Jie nesužinos ir nepastebės mūsų, kai mes, atsiradę tarp jų, išžudysime juos ir sustabdysime darbą”.
12It happened that when the Jews who lived by them came, they said to us ten times from all places, “Wherever you turn, they will attack us.”
12Jų kaimynystėje gyveną žydai ateidavo ir dešimt kartų sakė mums, kad jie ateis iš visų pusių prieš mus.
13Therefore set I in the lowest parts of the space behind the wall, in the open places, I set the people after their families with their swords, their spears, and their bows.
13Žemesnėse ir atvirose vietose už sienos aš pastačiau žmones, ginkluotus kardais, ietimis ir lankais.
14I looked, and rose up, and said to the nobles, and to the rulers, and to the rest of the people, “Don’t be afraid of them! Remember the Lord, who is great and awesome, and fight for your brothers, your sons, and your daughters, your wives, and your houses.”
14Apžiūrėjęs tariau kilmingiesiems, viršininkams ir visiems žmonėms: “Nebijokite jų! Atsiminkite Viešpatį, didingą ir baisų, ir kovokite už savo brolius, sūnus, dukteris, žmonas ir savo namus”.
15It happened, when our enemies heard that it was known to us, and God had brought their counsel to nothing, that we returned all of us to the wall, everyone to his work.
15Mūsų priešai išgirdo, kad tai mums žinoma, ir Dievas pavertė niekais jų planus; o mes visi grįžome prie statybos, kiekvienas prie savo darbo.
16It happened from that time forth, that half of my servants worked in the work, and half of them held the spears, the shields, and the bows, and the coats of mail; and the rulers were behind all the house of Judah.
16Nuo tos dienos pusė mano tarnų dirbo darbą, o kita pusė ėjo sargybą, apsiginklavę ietimis, skydais, lankais ir šarvais; vyresnieji buvo sustoję už visų žydų.
17They all built the wall and those who bore burdens loaded themselves; everyone with one of his hands worked in the work, and with the other held his weapon;
17Tie, kurie statė sieną, taip pat ir naštų nešėjai buvo ginkluoti; viena ranka dirbo, o kitoje rankoje laikė ginklą.
18and the builders, everyone wore his sword at his side, and so built. He who sounded the trumpet was by me.
18Kiekvienas darbininkas nešiojo prisijuosęs kardą, o trimitininkas stovėjo šalia manęs.
19I said to the nobles, and to the rulers and to the rest of the people, “The work is great and large, and we are separated on the wall, one far from another.
19Aš pranešiau kilmingiesiems, viršininkams ir visiems žmonėms: “Darbas yra didelis ir platus. Mes pasiskirstę ant sienos toli vienas nuo kito.
20Wherever you hear the sound of the trumpet, rally there to us. Our God will fight for us.”
20Išgirdę trimito garsą, tuojau susirinkite prie mūsų. Mūsų Dievas kariaus už mus!”
21So we worked in the work: and half of them held the spears from the rising of the morning until the stars appeared.
21Taip mes dirbome, o pusė iš jų laikė rankose ietį nuo aušros iki sutemų.
22Likewise at the same time said I to the people, “Let everyone with his servant lodge within Jerusalem, that in the night they may be a guard to us, and may labor in the day.”
22Tuo metu aš įsakiau žmonėms: “Kiekvienas su savo tarnu tegul nakvoja Jeruzalėje, kad naktį jie eitų sargybą, o dieną dirbtų”.
23So neither I, nor my brothers, nor my servants, nor the men of the guard who followed me, none of us took off our clothes. Everyone took his weapon to the water.
23Nei aš pats, nei mano broliai, nei mano tarnai, nei sargybiniai, lydėję mane, nenusivilkdavo savo drabužių; nusivilkdavo kiekvienas tik tada, kai reikėdavo apsiprausti.