¹Jednoga dana dođu opet sinovi Božji da stanu pred Jahvu, a među njima pristupi i Satan.

¹Vieną dieną Dievo sūnūs vėl susirinko Viešpaties akivaizdoje; šėtonas atėjo su jais ir stojo prieš Dievą.

²Jahve tad upita Satana: "Odakle dolaziš?" - "Evo prođoh zemljom i obiđoh je", odgovori on.

²Viešpats paklausė jo: “Iš kur ateini?” Šėtonas atsakė Viešpačiui: “Aš vaikštinėjau po visą žemę”.

³Nato će Jahve: "Nisi li zapazio slugu moga Joba? Njemu na zemlji nema ravna. Čovjek je to neporočan i pravedan: boji se Boga i kloni zla! On je još postojan u neporočnosti, pa si me uzalud izazvao da ga upropastim."

³Viešpats klausė šėtoną: “Ar atkreipei dėmesį į mano tarną Jobą? Juk žemėje nėra jam lygaus. Jis yra tobulas ir teisus, bijo Dievo ir vengia pikto. Jis ir toliau lieka man ištikimas, nors tu mane sukurstei prieš jį, kad be priežasties jam kenkčiau”.

⁴A Satan odvrati: "Koža za kožu! Sve što čovjek ima dat će za život.

⁴Šėtonas atsakė Viešpačiui: “Oda už odą, bet žmogus viską atiduos, kad liktų gyvas.

⁵Ali pruži ruku, dotakni se kosti njegove i mesa: u lice će te prokleti!"

⁵Bet ištiesk savo ranką ir paliesk jo kaulus ir kūną, ir jis keiks Tave į akis”.

⁶"Neka ti bude! - reče Jahve Satanu. - U tvojoj je ruci; život mu samo sačuvaj!"

⁶Viešpats tarė šėtonui: “Jis tavo rankose. Tik nepaliesk jo gyvybės”.

⁷I Satan ode ispred lica Jahvina. On udari Joba zlim prištem od tabana do tjemena.

⁷Šėtonas pasišalino iš Viešpaties akivaizdos ir ištiko Jobą skaudžiomis votimis nuo kojų padų iki viršugalvio.

⁸Job uze crijep da se struže njime i sjede u pepeo.

⁸Jis sėdėjo pelenuose ir, paėmęs šukę, gramdė pūlius.

⁹Tada mu njegova žena reče: "Zar si još postojan u neporočnosti? Prokuni Boga i umri!"

⁹Jo žmona jam tarė: “Ar tu vis dar laikaisi savo ištikimybės? Prakeik Dievą ir mirk”.

¹⁰Job joj odgovori: "Brbljaš kao luđakinja! Kad od Boga primamo dobro, zar da onda i zlo ne primimo?" U svemu tome Job nije sagriješio svojim usnama.

¹⁰Jobas jai atsakė: “Tu kalbi kaip viena iš kvailų moterų. Argi priimtume gera iš Dievo rankos, o pikta nepriimtume?” Visu tuo Jobas nenusidėjo savo lūpomis.

¹¹U to čuše tri Jobova prijatelja za sve nevolje koje ga zadesiše; svaki se zaputi iz svoga kraja - Elifaz iz Temana, Bildad iz Šuaha, Sofar iz Naama - i odlučiše da odu zajedno ožaliti ga i utješiti.

¹¹Trys Jobo draugai: temanas Elifazas, šuachas Bildadas ir naamatietis Cofaras, išgirdę apie Jobo nelaimę, susitarė ir atėjo gedėti su juo ir jį paguosti.

¹²A kad su izdaleka upravili oči na njega, nisu ga prepoznali. Tad udariše u plač; svaki razdrije svoju haljinu i prosu prah po glavi.

¹²Pamatę jį iš tolo, nepažino jo. Jie perplėšė savo apsiaustus, balsiai verkė ir mėtė dulkes virš savo galvų link dangaus.

¹³Potom sjedoše kraj njega na zemlju i ostadoše tako sedam dana i sedam noći. Nijedan mu ne progovori ni riječi, jer vidješe da je velika njegova bol.

¹³Septynias dienas ir septynias naktis jie sėdėjo su juo ant žemės; nė vienas nepratarė žodžio, nes jie matė, kad jo kančia labai didelė.