1Job progovori i reče:
1Jobas atsakydamas tarė:
2"Kako dobro znadeš pomoći nemoćnom i mišicu iznemoglu poduprijeti!
2“Kaip tu padėjai bejėgiui ir parėmei nusilpusio ranką!
3Kako dobar savjet daješ neukome; baš si preveliku mudrost pokazao.
3Koks geras ir išmintingas buvo tavo patarimas!
4Kome li si ove uputio riječi i koji duh je iz tebe govorio?"
4Kam tu kalbėjai šiuos žodžius? Kokia dvasia atėjo iš tavęs?
5Pred Bogom mrtvi pod zemljom dolje strepe, vode morske dršću i nemani njine.
5Prieš Jį dreba mirusieji, vandenys ir jų gyventojai.
6Pred njegovim okom otkriven zja Šeol i bezdan smrti nema vela na sebi.
6Mirusiųjų pasaulis yra atviras Jam ir pražūtis neuždengta.
7On povrh praznine Sjever razapinje, on drži zemlju o ništa obješenu.
7Jis ištiesia šiaurę ant tuštumos ir žemę pakabina ant nieko.
8On zatvara vodu u svoje oblake, a oblaci se pod njome ne prodiru.
8Jis surenka vandenis į tamsius debesis, tačiau debesys neplyšta.
9On zastire puno lice mjesečevo razastirući svoj oblak preko njega.
9Jis uždengia savo sosto veidą ir ištiesia savo debesį ant jo.
10On je na vodi označio kružnicu gdje prestaje svjetlost i tmine počinju.
10Vandens paviršiuje Jis nubrėžė ribą ir atskyrė šviesą nuo tamsos.
11Svodu se nebeskom potresu stupovi i premru od straha kada on zaprijeti.
11Dangaus kolonos svyruoja ir dreba, kai Jis grūmoja.
12Svojom je snagom on ukrotio more i neman Rahaba smrvio mudrošću.
12Savo galia Jis sujaudina jūrą, savo išmintimi nutildo jos išdidumą.
13Nebesa je svojim razbistrio dahom, a ruka mu je brzu zmiju probola.
13Savo dvasia Jis papuošė dangus, Jo ranka padarė gyvatę.
14Sve to samo djelić je djela njegovih, od kojih tek slabu jeku mi čujemo. Ali tko će shvatit' grom njegove moći?"
14Čia tik Jo kelių pašaliai; mes girdime tik Jo šnibždesį. O Jo galybės griaustinį kas supras?”