1Job nastavi svoju besjedu i reče:
1Jobas tęsė savo palyginimą:
2"Živoga mi Boga što mi pravdu krati i Svesilnog koji dušu mi zagorča:
2“Gyvas Dievas, kuris nedaro man teisybės, ir Visagalis, kuris apkartino mano sielą.
3sve dok duha moga bude još u meni, dok mi dah Božji u nosnicama bude,
3Kol aš kvėpuoju ir Dievo kvapas yra mano šnervėse,
4usne moje neće izustiti zloću niti će laž kakva doći na moj jezik.
4mano lūpos nekalbės netiesos ir mano liežuvis neapgaudinės.
5Daleko od mene da vam dadem pravo, nedužnost svoju do zadnjeg daha branim.
5Taip nebus, kad aš pateisinčiau jus. Savo nekaltumo neatsisakysiu iki mirties.
6Pravde svoje ja se držim, ne puštam je; zbog mojih me dana srce korit' neće.
6Teisumo tvirtai laikausi ir nepaleisiu; mano širdis man nepriekaištaus, kol gyvensiu.
7Neka mi dušmana kob opakog snađe, a mog protivnika udes bezbožnikov!
7Te mano priešas bus kaip nedorėlis, tas, kuris puola mane, kaip neteisusis.
8Čemu se nadati može kad vapije i kada uzdiže k Bogu dušu svoju?
8Ar yra veidmainiui kokia viltis, nors jis ir daug turi, kai Dievas atima jo sielą?
9Hoće li čuti Bog njegove krikove kada se na njega obori nevolja?
9Ar Dievas išklausys jo šauksmą, kai nelaimės užgrius jį?
10Zar će se radovat' on u Svesilnome, zar će Boga svakog časa zazivati?
10Ar jis linksminsis Visagalyje ir nuolat šauksis Dievo?
11Ali Božju ruku ja ću vam pokazat' i neću vam sakrit namjere Svesilnog.
11Aš jus pamokysiu apie Dievo ranką, Visagalio kelių aš neslėpsiu.
12Eto, sve ste sami mogli to vidjeti, što se onda u ispraznosti gubite?"
12Jūs patys tai regėjote; kodėl jūs tad taip tuščiai kalbate?
13"Ovu sudbu Bog dosuđuje opakom, ovo baštini silnik od Svemogućeg.
13Štai nedorėlio dalis nuo Dievo ir prispaudėjų paveldėjimas iš Visagalio:
14Ima li sinova mnogo, mač ih čeka, a porod mu neće imat' dosta kruha.
14jei jo vaikų padaugėja, jie skirti kardui; jo palikuonys nepasisotina duona.
15Smrt će sahranit' preživjele njegove i udovice ih oplakivat neće.
15Kurie išliks po jo, tuos mirtis nuves į kapą ir našlės jų neapraudos.
16Ako i srebra k'o praha nagomila, ako i nakupi haljina k'o blata,
16Nors jis turi sidabro kaip smėlio ir drabužių kaip molio,
17nek' ih skuplja, odjenut će ih pravednik, ljudi će nedužni podijeliti srebro.
17bet jo rūbus teisusis vilkės, o sidabrą padalins nekaltasis.
18Od paučine je kuću sagradio, kolibicu kakvu sebi diže čuvar:
18Jis stato namus kaip kandis, kaip sargas būdelę pasidaro.
19bogat je legao, al' po posljednji put; kad oči otvori, ničeg više nema.
19Jis atsigula turtingas, o pabudęs ir atvėręs akis nieko nebeturi.
20Usred bijela dana strava ga spopada, noću ga oluja zgrabi i odnese.
20Išgąstis užklumpa jį kaip vanduo ir audra naktį nuneša jį.
21Istočni ga vjetar digne i odvuče, daleko ga baca od njegova mjesta.
21Rytų vėjas jį pakelia ir viesulas išplėšia jį iš jo vietos,
22Bez milosti njime vitla on posvuda, dok mu ovaj kuša umaći iz ruke.
22svaido be pasigailėjimo, nors jis labai stengiasi pabėgti nuo jo.
23Rukama plješću nad njegovom propašću i zvižde na njega kamo god došao.
23Žmonės plos savo rankomis dėl jo ir švilpdami išlydės jį”.