1 Ger afonydd Babilon yr oeddem yn eistedd ac yn wylo wrth inni gofio am Seion.
1Prie Babilono upių sėdėjome ir verkėme, atsimindami Sioną.
2 Ar yr helyg yno bu inni grogi ein telynau,
2Ten ant gluosnių šakų pakabinome savo arfas.
3 oherwydd yno gofynnodd y rhai a'n caethiwai am g�n, a'r rhai a'n hanrheithiai am ddifyrrwch. "Canwch inni," meddent, "rai o ganeuon Seion."
3Nes mūsų trėmėjai mums liepė giedoti, kurie mus apiplėšė, ragino džiūgauti: “Pagiedokite mums Siono giesmių!”
4 Sut y medrwn ganu c�n yr ARGLWYDD mewn tir estron?
4Kaip giedosime Viešpaties giesmę svetimoje šalyje?
5 Os anghofiaf di, Jerwsalem, bydded fy neheulaw'n ddiffrwyth;
5Jeigu, Jeruzale, tave užmirščiau, mano dešinė tepamiršta mane!
6 bydded i'm tafod lynu wrth daflod fy ngenau os na chofiaf di, os na osodaf Jerwsalem yn uwch na'm llawenydd pennaf.
6Tepridžiūna prie gomurio mano liežuvis, jei tavęs neatsiminčiau, jeigu tu man brangesnė nebūtum už visus džiaugsmus, Jeruzale!
7 O ARGLWYDD, dal yn erbyn pobl Edom ddydd gofid Jerwsalem, am iddynt ddweud, "I lawr � hi, i lawr � hi hyd at ei sylfeini."
7Viešpatie, atsimink Jeruzalės dieną prieš Edomo žmones. Jie sakė: “Griaukite, griaukite ją iki pamatų!”
8 O ferch Babilon, a ddistrywir, gwyn ei fyd y sawl sy'n talu'n �l i ti am y cyfan a wnaethost i ni.
8O Babilone, tu naikintojau, laimingas bus, kas tau už mums padarytą skriaudą atmokės!
9 Gwyn ei fyd y sawl sy'n cipio dy blant ac yn eu dryllio yn erbyn y graig.
9Laimingas, kas, pagriebęs kūdikius tavo, į kietą uolą sudaužys!