¹And Solomon allied himself by marriage with Pharaoh king of Egypt, and took Pharaoh's daughter, and brought her into the city of David, until he had ended building his own house, and the house of Jehovah, and the wall of Jerusalem round about.

¹Saliamonas susigiminiavo su faraonu, Egipto karaliumi. Jis vedė jo dukterį ir parsivežė ją į Dovydo miestą. Ji čia gyveno, kol Saliamonas baigė statyti sau namus, Viešpaties namus ir sieną apie Jeruzalę.

²Only, the people sacrificed on the high places; for there was no house built to the name of Jehovah, until those days.

²Tačiau žmonės vis dar aukojo aukštumose, nes nebuvo pastatyti namai Viešpaties vardui.

³And Solomon loved Jehovah, walking in the statutes of David his father; only, he sacrificed and burned incense on the high places.

³Saliamonas mylėjo Viešpatį, laikydamasis savo tėvo Dovydo nurodymų, tačiau ir jis aukojo bei degino smilkalus aukštumose.

⁴And the king went to Gibeon to sacrifice there; for that was the great high place: a thousand burnt-offerings did Solomon offer up upon that altar.

⁴Karalius nuėjo į Gibeoną aukoti, nes tai buvo garsi aukštuma. Jis aukojo ant to aukuro tūkstantį deginamųjų aukų.

⁵In Gibeon Jehovah appeared to Solomon in a dream by night; and God said, Ask what I shall give thee.

⁵Gibeone Viešpats pasirodė Saliamonui naktį sapne ir tarė: “Prašyk, ką Aš tau galėčiau duoti”.

⁶And Solomon said, Thou hast shewn unto thy servant David my father great loving-kindness, according as he walked before thee in truth, and in righteousness, and in uprightness of heart with thee; and thou hast kept for him this great loving-kindness, that thou hast given him a son who sits upon his throne, as it is this day.

⁶Saliamonas atsakė: “Tu parodei savo tarnui, mano tėvui Dovydui, didelį gailestingumą, nes jis vaikščiojo prieš Tave tiesoje, teisume ir širdies tyrume. Tu parodei jam savo gerumą, duodamas jam sūnų, kuris sėdėtų jo soste, kaip tai yra šiandien.

⁷And now, Jehovah my God, thou hast made thy servant king instead of David my father; and I am but a little child: I know not to go out and to come in.

⁷Viešpatie, mano Dieve, Tu padarei savo tarną karaliumi mano tėvo Dovydo vietoje, nors aš dar labai jaunas ir nežinau, kaip įeiti ir kaip išeiti.

⁸And thy servant is in the midst of thy people which thou hast chosen, a great people, that cannot be numbered nor counted for multitude.

⁸Tavo tarnas yra vidury Tavo tautos, kurią Tu išsirinkai, didelės tautos, kurios neįmanoma suskaičiuoti nei aprėpti dėl daugumo.

⁹Give therefore to thy servant an understanding heart, to judge thy people, to discern between good and bad; for who is able to judge this thy numerous people?

⁹Duok savo tarnui išmintingą širdį, kad galėčiau teisti Tavo tautą ir skirti gera nuo blogo. Kas galėtų valdyti tokią didelę Tavo tautą?”

¹⁰And the word pleased the Lord, that Solomon had asked this thing.

¹⁰Viešpačiui patiko toks Saliamono prašymas.

¹¹And God said to him, Because thou hast asked this thing, and hast not asked for thyself long life, neither hast asked riches for thyself, nor hast asked the life of thine enemies, but hast asked for thyself discernment to understand judgment;

¹¹Dievas jam tarė: “Kadangi prašei išminties teisingai nuspręsti, o ne ilgo amžiaus sau, turtų sau ar savo priešų gyvybės,

¹²behold, I have done according to thy word: behold, I have given thee a wise and an understanding heart, so that there hath been none like unto thee before thee, neither after thee shall any arise like unto thee.

¹²tai padariau pagal tavo prašymą: Aš daviau tau išmintingą ir sumanią širdį, kad panašaus į tave nebuvo iki tavęs ir po tavęs nebus tokio, kaip tu.

¹³And I have also given thee that which thou hast not asked, both riches and glory; so that there shall not be any among the kings like unto thee all thy days.

¹³Taip pat daviau tau, ir ko neprašei­turtų ir garbės; niekas tau neprilygs tarp karalių per visas tavo dienas.

¹⁴And if thou wilt walk in my ways, to keep my statutes and my commandments, as thy father David did walk, then I will prolong thy days.

¹⁴Ir jei vaikščiosi mano keliais, laikydamasis mano nuostatų ir įsakymų, kaip tavo tėvas Dovydas, Aš prailginsiu tavo dienas”.

¹⁵And Solomon awoke, and behold, it was a dream. And he came to Jerusalem, and stood before the ark of the covenant of Jehovah, and offered up burnt-offerings, and offered peace-offerings, and made a feast to all his servants.

¹⁵Saliamonas pabudo ir suprato, kad tai buvo sapnas. Po to jis sugrįžo į Jeruzalę ir priešais Viešpaties Sandoros skrynią aukojo deginamąsias bei padėkos aukas. Jis iškėlė puotą visiems savo tarnams.

¹⁶Then came two women, harlots, to the king, and stood before him.

¹⁶Kartą dvi paleistuvės atėjo pas karalių ir stojo jo akivaizdon.

¹⁷And the first woman said, Ah, my lord! I and this woman abode in one house; and I was delivered of a child with her in the house.

¹⁷Viena moteris sakė: “Mano valdove! Aš ir šita moteris gyvename vienuose namuose; aš pagimdžiau sūnų, būdama su ja tuose namuose.

¹⁸And it came to pass the third day after I was delivered, that this woman was delivered also; and we were together; no stranger was with us in the house, only we two were in the house.

¹⁸O po trijų dienų ir ji pagimdė. Mes buvome vienos ir nieko iš pašalinių nebuvo su mumis, tik mes dvi.

¹⁹And this woman's child died in the night; because she had lain upon it.

¹⁹Šitos moters sūnus naktį mirė, nes ji nugulė jį.

²⁰And she arose at midnight, and took my son from beside me, while thy handmaid slept, and laid it in her bosom, and laid her dead son in my bosom.

²⁰Vidurnaktį atsikėlus ji paėmė mano sūnų, kai aš miegojau, nuo mano pašonės ir pasiguldė jį prie savęs, o savo mirusį sūnų paguldė prie manęs.

²¹And when I rose in the morning to give my child suck, behold, it was dead; and I considered it in the morning, and behold, it was not my son, whom I bore.

²¹Rytą atsikėlusi norėjau maitinti savo sūnų, bet pamačiau, kad jis miręs. Gerai įsižiūrėjusi, pažinau, kad tai nebuvo mano sūnus”.

²²And the other woman said, No, for the living is my son, and the dead is thy son. And this one said, No, but the dead is thy son, and the living is my son. Thus they spoke before the king.

²²Antroji moteris tarė: “Netiesa, mano sūnus yra gyvas, o tavo sūnus miręs”. Bet šita atsakė: “Ne, tavo sūnus miręs, o mano sūnus gyvas”. Taip jos kalbėjo karaliaus akivaizdoje.

²³Then said the king, The one says, This that is living is my son, and thy son is the dead; and the other says, No, for thy son is the dead, and my son is the living.

²³Karalius tarė: “Viena sako: ‘Mano sūnus yra gyvas, o tavo sūnus miręs’, ir antroji tvirtina: ‘Tavo sūnus yra miręs, o mano sūnus gyvas’ ”.

²⁴And the king said, Bring me a sword. And they brought a sword before the king.

²⁴Ir karalius pasakė: “Atneškite kardą”. Ir atnešė kardą karaliui.

²⁵And the king said, Divide the living child in two, and give half to the one, and half to the other.

²⁵Ir karalius pasakė: “Padalykite gyvąjį kūdikį ir duokite vieną pusę vienai, o kitą pusę kitai”.

²⁶Then spoke the woman whose was the living child to the king, for her bowels yearned over her son, and she said, Ah, my lord! give her the living child, and in no wise put it to death. But the other said, Let it be neither mine nor thine; divide it.

²⁶Tuomet moteris, kurios sūnus buvo gyvas, gailėdamasi jo, tarė karaliui: “Mano valdove! Atiduok jai gyvąjį kūdikį ir nežudyk jo!” O antroji sakė: “Gerai, nebus nei man, nei tau. Padalykite jį!”

²⁷And the king answered and said, Give this one the living child, and in no wise put it to death: she is its mother.

²⁷Tada karalius atsakė: “Atiduokite gyvąjį kūdikį jai ir jokiu būdu jo nežudykite. Ji yra jo motina”.

²⁸And all Israel heard of the judgment which the king had judged; and they feared the king, for they saw that the wisdom of God was in him, to do justice.

²⁸Visas Izraelis, išgirdęs tą karaliaus sprendimą, ėmė bijoti karaliaus, nes jie matė, kad Dievo išmintis buvo jame, kad jis teistų.