¹Dávidé.

¹Palaimintas Viešpats, mano stiprybė, kuris moko mano rankas kariauti ir mano pirštus kovoti.

²Jóltevõm és megoltalmazóm, mentõváram és szabadítóm nékem; paizsom, és az, a kiben én bízom: õ veti alám népemet.

²Jis yra mano gerumas, mano tvirtovė, mano aukštas bokštas, mano išlaisvintojas, mano skydas; Juo aš pasitikiu, Jis pavergia man tautas.

³Uram! Micsoda az ember, hogy tudsz felõle, és az embernek fia, hogy gondod van reá?

³Viešpatie, kas yra žmogus, kad apie jį žinai, ir žmogaus sūnus, kad kreipi į jį savo dėmesį.

⁴Olyan az ember, mint a lehellet; napjai, mint az átfutó árnyék.

⁴Žmogus panašus į vėjo dvelksmą; jo dienos kaip praslenkantis šešėlis.

⁵Uram, hajlítsd meg egeidet és szállja alá; illesd meg a hegyeket, hogy füstölögjenek!

⁵Viešpatie, palenk dangų ir nuženk. Paliesk kalnus, ir jie ims rūkti.

⁶Lövelj villámot és hányd szerte õket; bocsásd ki nyilaidat és vedd el eszöket.

⁶Pasiųsk žaibus ir juos išsklaidyk, laidyk strėles ir sunaikink juos.

⁷Nyújtsd le kezeidet a magasból; ragadj ki és ments meg engem a nagy vizekbõl, az idegen-fiak kezébõl;

⁷Ištiesk ranką iš aukštybės, ištrauk ir gelbėk mane iš didelio tvano, iš svetimšalių rankos.

⁸A kiknek szájok hazugságot beszél, s jobb kezök a hamisság jobb keze.

⁸Jų burna kalba tuštybę, jie melagingai priesaikai dešinę kelia.

⁹Isten! Új éneket éneklek néked; tízhúrú hangszerrel zengedezlek téged;

⁹Dieve, aš naują giesmę Tau giedosiu, psalteriu ir dešimčiastygiu jai pritarsiu.

¹⁰Ki segítséget ád a királyoknak, [s] megmenti Dávidot, az õ szolgáját a gonosz szablyától.

¹⁰Tu gelbsti karalius, Tu išlaisvinai Dovydą, savo tarną, nuo žiauraus kardo.

¹¹Ragadj ki és ments meg engem az idegen-fiak kezébõl, a kiknek szájok hazugságot beszél, s jobbkezök a hamisság jobbkeze.

¹¹Ištrauk ir gelbėk mane iš svetimšalių rankos. Jų burna kalba tuštybę, jie dešinę melagingai priesaikai kelia.

¹²Hogy fiaink olyanok legyenek, mint a plánták, nagyokká nõve ifjú korukban; leányaink, mint a templom mintájára kifaragott oszlopok.

¹²Tegu mūsų sūnūs savo jaunystėje auga kaip vešlūs žolynai, o mūsų dukterys tebūna dailios tartum kolonos, išdrožinėtos puošniuose rūmuose.

¹³Legyenek telve tárházaink, eledelt eledelre szolgáltassanak; juhaink százszorosodjanak, ezerszeresedjenek a mi legelõinken.

¹³Mūsų klėtys tebūna prikrautos visokių gėrybių. Kaimenės mūsų avių tegul tūkstančiais veda, pilnos ganyklos tegul prisipildo.

¹⁴Ökreink megrakodva legyenek; sem betörés, sem kirohanás, sem kiáltozás ne legyen a mi utczáinkon.

¹⁴Tegu mūsų jaučiai būna stiprūs darbe, tenebūna jie pagrobti ar nuklydę, tegu mūsų gatvėse nesigirdi skundų.

¹⁵Boldog nép az, a melynek így van dolga; boldog nép az, a melynek az Úr az õ Istene.

¹⁵Laiminga tauta, kuri taip gyvena; laiminga tauta, kurios Dievas yra Viešpats!