1Imekkasen n tebzert akk-d yir imdanen țțasen-d ɣer Sidna Ɛisa iwakken a s-slen.
1Prie Jėzaus artindavosi visi muitininkai ir nusidėjėliai Jo pasiklausyti.
2Ifariziyen d lɛulama n ccariɛa iɣaḍ-iten lḥal qqaṛen wway garasen : « argaz-agi yesṭerḥib s imednuben yerna yețɣimi yid-sen ɣer lmakla ».
2Fariziejai ir Rašto žinovai murmėjo, sakydami: “Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo”.
3Dɣa Sidna Ɛisa yewwi-yasen-d lemtel-agi :
3Tada Jis pasakė jiems palyginimą:
4Anwa deg-wen ma yesɛa meyya wulli tṛuḥ-as yiwet deg-sent, ur yețțaǧa ara di lexla țesɛa uțesɛin nniḍen akken ad iṛuḥ a d-inadi ɣef tin i s-iɛeṛqen alamma yufa-ț ?
4“Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kol suranda?
5M'ara ț-yaf, a ț-id-ibibb ɣef tuyat-is s lfeṛḥ.
5Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių
6M'ara d-yaweḍ ɣer wexxam, ad issiwel i imdukkal-is d lǧiran-is, a sen-yini : feṛḥet yid-i, atan ufiɣ tixsi-nni i yi-iɛeṛqen.
6ir, sugrįžęs namo, susikviečia draugus bei kaimynus, sakydamas: ‘Džiaukitės drauge su manimi, radau savo avį, kuri buvo pražuvusi!’
7S wakka nniɣ-awen : ad yili lfeṛḥ d ameqqran deg igenni ɣef yiwen umednub i d-yuɣalen ɣer webrid wala ɣef țesɛa uțesɛin nniḍen ur neɛṛiq ara.
7Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atgailos.
8Neɣ anta tameṭṭut ma tesɛa ɛecṛa n twiztin tṛuḥ-as yiwet, ur tceɛɛel ara taftilt, ur tberrez ara axxam akken aț-țqelleb fell-as alamma tufa-ț ?
8Arba kuri moteris, turėdama dešimtį drachmų ir vieną pametusi, neužsidega žiburio, nešluoja namų ir rūpestingai neieško, kol suranda?
9Mi ț-tufa aț-țessiwel i tmeddukal-is ț-țǧiratin-is a sent-tini : ufiɣ tawizeț-nni i yi-ṛuḥen ! Feṛḥemt yid-i !
9Radusi susivadina drauges bei kaimynes ir sako: ‘Džiaukitės su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi’.
10S wakka a wen-d-iniɣ : yețțili lfeṛḥ d ameqqran ɣer lmalayekkat ɣef yiwen umednub i d-yuɣalen ɣer webrid.
10Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio”.
11Yenna-yasen daɣen : Yiwen wergaz yesɛa sin warrac.
11Jis kalbėjo toliau: “Vienas žmogus turėjo du sūnus.
12Ameẓyan deg-sen yenna i baba-s : a baba, efk-iyi-d amur i yi-d-iṣaḥen deg wayla-k. Dɣa baba-s yefka-yas amur-is.
12Kartą jaunesnysis tarė tėvui: ‘Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį’. Tėvas padalijo sūnums turtą.
13Mi Ɛeddan kra n wussan, ikker ameẓyan-nni ijmeɛ-ed akk amur-is, izzenz-it, ibeddel tamurt, iṛuḥ ɣer yiwet n tmurt ibeɛden. Dinna yewwi-t zzhu, yesṛuḥ ayen akk yesɛa.
13Praėjus kelioms dienoms, jaunesnysis sūnus, pasiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, iššvaistė savo turtą.
14Mi i gṣeṛṛef akk idrimen is, yeɣli-d laẓ d ameqqran di tmurt nni, ula d nețța yuɣal yelluẓ.
14Kai viską išleido, toje šalyje kilo didelis badas, ir jis pradėjo stokoti.
15Yufa lxedma ɣer yiwen umezdaɣ n tmurt nni, iceggeɛ-it ad yeks taqeḍɛit n yilfan.
15Tada apsistojo pas vieną tos šalies gyventoją. Tas jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti.
16Acḥal imenna ad yečč ulamma d axeṛṛub-nni i tețțen yilfan-nni, meɛna yiwen ur as-d-yefki.
16Jis geidė prikimšti pilvą bent ankštimis, kurias ėdė kiaulės, bet ir tų niekas jam neduodavo.
17Ihi yebda yețxemmim deg iman-is yenna : « acḥal n ixeddamen yellan ɣer baba ṛwan aɣṛum, nekk yenɣa-yi laẓ dagi.
17Tada susiprotėjęs jis tarė: ‘Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado!
18Ad kkreɣ kan ad uɣaleɣ ɣer baba, a s-iniɣ : a baba ɛuṣaɣ Ṛebbi erniɣ-k keččini ;
18Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau.
19ur uklaleɣ ara ad iliɣ d mmi-k, ḥseb-iyi am yiwen seg ixeddamen-ik »
19Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!’
20Ikker iṛuḥ ɣer baba-s. Akken qṛib ad yaweḍ ɣer wexxam, baba-s iɛqel-it-id si lebɛid, iɣaḍ-it, yuzzel-ed ɣuṛ-es. Yeṭṭef-it ger iɣallen-is isellem fell-as.
20Jis pakilo ir iškeliavo pas tėvą. Jam dar toli esant, tėvas jį pamatė ir, apimtas gailesčio, pribėgo, puolė ant kaklo ir meiliai pabučiavo.
21Mmi-s yenna-yas : « a baba, ɛuṣaɣ Ṛebbi rniɣ-k keččini, ur uklaleɣ ara a yi-tḥesbeḍ d mmi-k ».
21O sūnus jam tarė: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau, nebesu vertas vadintis tavo sūnumi’.
22Lameɛna baba-s ikker yenna i iqeddacen-is : « ɣiwlet awit-ed abeṛnus-nni n leḥrir selset-as-t, qnet-as taxatemt i uḍaḍ-is ternum-as isebbaḍen i iḍaṛṛen-is.
22Bet tėvas įsakė savo tarnams: ‘Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas!
23Awit-ed agenduz-nni yeṭṭuqten tezlum-t a t-nečč, a nexdem tameɣṛa ;
23Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Valgysim ir linksminsimės!
24axaṭer mmi-nni i ḥesbeɣ yemmut yuɣal-ed idder, yella yeɛṛeq tura iban-ed ». Dɣa bdan tameɣṛa.
24Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado’. Ir jie pradėjo linksmintis.
25Mmi-s amenzu yella di lexla. Mi d-yuɣal, akken qṛib a d-yaweḍ ɣer wexxam, yesla i ccna d ccḍeḥ.
25O vyresnysis jo sūnus buvo laukuose. Kai grįždamas prisiartino prie namų, išgirdo muziką ir šokius.
26Yessawel i yiwen seg iqeddacen, isteqsa-t ɣef wayen yedṛan.
26Pasišaukęs vieną iš tarnų, jis paklausė, kas čia dedasi.
27Aqeddac nni yenna-yas : « d gma-k i d-yuɣalen, baba-k ifṛeḥ aṭas imi i d-yuɣal di lehna, yezla-yas agenduz-nni yeṭṭuqten.
27Tas jam atsakė: ‘Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas papjovė nupenėtą veršį, nes sulaukė jo sveiko’.
28Mi gesla i yimeslayen-nni, yerfa yugi ad ikcem ɣer wexxam. Baba-s yeffeɣ a t-iḥellel iwakken ad ikcem,
28Tada šis supyko ir nenorėjo eiti vidun. Tėvas išėjęs ėmė jį kviesti.
29lameɛna nețța yenna-yas : « acḥal iseggasen nekk qeddceɣ fell-ak, ula d yiwen webrid ur ɛuṣaɣ awal-ik, leɛmeṛ ur iyi-tefkiḍ ula d yiwen yiɣid a t-zluɣ iwakken ad feṛḥeɣ d imdukkal-iw.
29O jis atsakė tėvui: ‘Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nedavei nė ožiuko pasilinksminti su draugais.
30ma d mmi-k-agi i gesṛuḥen ayen akk yesɛa ɣef yir tilawin, i nețța tezliḍ agenduz-nni yeṭṭuqten ! »
30Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavo turtą su kekšėmis, tu tuojau papjovei jam nupenėtą veršį’.
31Ikker baba-s yenna-yas : A mmi, kečč kull ass tețțiliḍ yid-i, ayen akk sɛiɣ d ayla-k.
31Tėvas atsakė: ‘Sūnau, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo.
32Lameɛna ilaq-aɣ a nefṛeḥ axaṭer gma-k i ḥesbeɣ yemmut atan yuɣal-ed idder, yella ijaḥ, tura iban-ed.
32Bet reikėjo džiaugtis ir linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado!’ ”