¹Bet Cēzarejā bija kāds vīrs, vārdā Kornēlijs. Viņš bija simtnieks tā sauktajā itāliešu karaspēka daļā;

¹Cezarėjoje gyveno vyras, vardu Kornelijus, vadinamosios italų kohortos šimtininkas.

²Viņš ar visu savu namu bija reliģiozs un dievbijīgs; tas deva daudz dāvanu ļaudīm un vienmēr lūdza Dievu.

²Jis buvo dievotas ir drauge su savo namiškiais bijojo Dievo, gausiai šelpdavo žmones ir nuolat melsdavosi Dievui.

³Ap devīto dienas stundu viņš parādībā skaidri redzēja Dieva eņģeli, kas ienāca pie viņa un sacīja: Kornēlij!

³Kartą, apie devintą valandą, jis regėjime aiškiai išvydo pas jį ateinantį Dievo angelą, kuris jam tarė: “Kornelijau!”

⁴Bet viņš, to uzlūkojis un baiļu pārņemts, sacīja: Kas ir, Kungs? Bet tas viņam sacīja: Tavas lūgšanas un tavas nabagu dāvanas pacēlušās Dieva priekšā, lai tevi pieminētu.

⁴Tas, pažvelgęs į jį, išsigando ir paklausė: “Kas yra, viešpatie?” Šis jam atsakė: “Tavo maldos ir gailestingumo aukos pakilo Dievo akivaizdon, ir Jis tave prisiminė.

⁵Un tagad sūti vīrus uz Jopi un liec ataicināt zināmo Sīmani, kas tiek saukts Pēteris.

⁵Dabar siųsk vyrus į Jopę ir pasikviesk Simoną, vadinamą Petru.

⁶Viņš viesojas pie viena ādmiņa Sīmaņa, kā māja atrodas pie jūras. Viņš tev pateiks, kas tev jādara.

⁶Jis svečiuojasi pas vieną odininką, Simoną, kurio namai stovi prie jūros. Petras pasakys tau, ką turi daryti”.

⁷Kad eņģelis, kas viņam to teica, aizgāja, viņš pasauca savus divus kalpus un vienu dievbijīgu kareivi no tiem, kas bija pie viņa;

⁷Kai su juo kalbėjęs angelas pasitraukė, Kornelijus pasišaukė du tarnus ir vieną pamaldų kareivį iš nuolat šalia esančių valdinių

⁸Tiem viņš visu izstāstīja un aizsūtīja tos uz Jopi.

⁸ir, viską jiems išaiškinęs, išsiuntė į Jopę.

⁹Bet nākošajā dienā, kad tie vēl bija ceļā un tuvojās pilsētai, Pēteris ap sesto stundu uzkāpa mājas augšā lūgt Dievu.

⁹Rytojaus dieną, kai šitie keliaudami artinosi prie miesto, Petras užlipo ant plokščiastogio melstis. Buvo apie šeštą valandą.

¹⁰Un viņš izsalka un gribēja ēst. Kamēr tie sagatavoja, viņš tika garā aizrauts.

¹⁰Jis pasijuto labai išalkęs ir norėjo užkąsti. Kol jam ruošė valgį, jį ištiko dvasios pagava.

¹¹Un viņš redzēja atvērtas debesis un kādu trauku nolaižamies, it kā lielu palagu aiz četriem stūriem no debesīm nolaistu zemē;

¹¹Jis išvydo atsivėrusį dangų, iš kurio jam leidosi žemyn kažkoks padėklas, lyg didelė marška, pririšta už keturių kampų ir nuleidžiama žemėn.

¹²Tanī bija visādi četrkājaiņi un zemes rāpuļi, un debess putni.

¹²Jame buvo įvairiausių žemės keturkojų, laukinių žvėrių, roplių ir padangės paukščių.

¹³Un balss vēstīja viņam: Pēteri, celies, nokauj un ēd!

¹³Ir jam pasigirdo balsas: “Kelkis, Petrai, pjauk ir valgyk!”

¹⁴Bet Pēteris sacīja: Nē, Kungs, es nekad neesmu ēdis neko nešķīstu un netīru.

¹⁴Bet Petras atsakė: “Jokiu būdu, Viešpatie! Aš niekuomet nesu valgęs nieko sutepto ar nešvaraus”.

¹⁵Tad otrreiz balss uz viņu: Ko Dievs šķīstījis, to nesauc par nešķīstu!

¹⁵Balsas antrą kartą tarė: “Ką Dievas apvalė, tu nevadink suteptu!”

¹⁶Tas notika trīs reizes; un trauks tūdaļ tika uzņemts debesīs.

¹⁶Taip pasikartojo tris kartus, ir tuojau padėklas vėl pakilo į dangų.

¹⁷Un kamēr Pēteris sevī nodomāja, ko nozīmē redzētā parādība, lūk, Kornēlija sūtītie vīri, meklēdami Sīmaņa namu, stāvēja pie durvīm.

¹⁷Petrui tebesvarstant, ką galėtų reikšti matytas regėjimas, štai Kornelijaus pasiuntiniai, išklausinėję, kur Simono namai, sustojo prie vartų.

¹⁸Un tie sauca, jautādami: Vai te viesojas Sīmanis, kas tiek saukts Pēteris?

¹⁸Jie sušukę paklausė: “Ar čia vieši Simonas, vadinamas Petru?”

¹⁹Bet kamēr Pēteris domāja par parādību, Gars viņam sacīja: Lūk, trīs vīri tevi meklē.

¹⁹Petrui, vis tebemąstančiam apie regėjimą, Dvasia tarė: “Štai trys vyrai ieško tavęs.

²⁰Tāpēc celies, nokāp un nemaz nešaubīdamies, ej viņiem līdz, jo es tos sūtīju!

²⁰Kelkis, lipk žemyn ir keliauk su jais nė kiek nedvejodamas, nes Aš juos atsiunčiau”.

²¹Bet Pēteris, nokāpis pie vīriem, sacīja: Lūk, es esmu tas, ko jūs meklējat. Kāda iemesla dēļ jūs atnācāt?

²¹Taigi Petras nulipo žemyn pas Kornelijaus siųstus vyrus ir tarė: “Štai aš, kurio ieškote. Su kokiu reikalu atėjote?”

²²Tie sacīja: Simtnieks Kornēlijs, taisnīgs un dievbijīgs vīrs, ko godina visa jūdu tauta, saņēma pamācību no svētā eņģeļa, lai aicinātu tevi savā namā un uzklausītu tavus vārdus.

²²Tie atsakė: “Šimtininkas Kornelijus, teisus ir dievobaimingas vyras, turintis gerą vardą visoje žydų tautoje, gavo iš šventojo angelo nurodymą pakviesti tave į savo namus ir išklausyti tavo žodžių”.

²³Tad viņš ieveda tos iekšā un uzņēma mājvietā; bet nākošajā dienā viņš cēlies gāja tiem līdz; arī daži brāļi no Jopes pavadīja viņu.

²³Tada Petras paprašė juos į vidų ir svetingai priėmė. Kitą rytą iškeliavo su jais. Jį lydėjo keli broliai iš Jopės.

²⁴Otrā dienā viņš nonāca Cēzarejā. Bet Kornēlijs, saaicinājis savus radus un tuvākos draugus, gaidīja viņus.

²⁴Rytojaus dieną jie atvyko į Cezarėją. Kornelijus jų laukė, susikvietęs savo gimines ir artimiausius draugus.

²⁵Un notika, ka, Pēterim ienākot, Kornēlijs nāca viņam pretim un, nometies pie tā kājām, pagodināja viņu.

²⁵Įeinantį Petrą Kornelijus pasitiko ir, puldamas po kojų, išreiškė jam pagarbą.

²⁶Bet Pēteris pacēla viņu, sacīdams: Celies, arī es esmu cilvēks.

²⁶Bet Petras pakėlė Kornelijų, tardamas: “Kelkis! Juk ir aš esu žmogus!”

²⁷Un viņš, sarunādamies ar to, iegāja iekšā un atrada daudz atnācēju.

²⁷Paskui, kalbėdamasis su juo, įėjo vidun ir, radęs daug susirinkusių,

²⁸Un viņš tiem sacīja: Jūs zināt, ka jūdu cilvēkiem nav atļauts biedroties un satikties ar svešinieku; bet man Dievs atklāja, ka nevienu cilvēku nevajag uzskatīt par nešķīstu vai netīru.

²⁸prabilo: “Jūs žinote, kad žydui nevalia bendrauti ar užeiti pas svetimtautį. Bet Dievas parodė man, jog negalima jokio žmogaus laikyti suteptu ar netyru.

²⁹Tāpēc uzaicināts es atnācu bez šaubīšanās. Es jautāju, kādā iemesla dēļ jūs mani aicinājāt?

²⁹Štai kodėl pakviestas aš nesipriešindamas atvykau. Taigi klausiu dabar, kokiu reikalu mane pakvietėte?”

³⁰Tad Kornēlijs sacīja: Pirms četrām dienām ap šo laiku, devītajā stundā, es lūdzu Dievu savā namā un, lūk, nostājās manā priekšā vīrs spožās drēbēs un sacīja:

³⁰Kornelijus atsakė: “Kaip tik dabar sukanka lygiai keturios dienos, kai aš savo namuose pasninkavau ir meldžiausi devintą valandą. Ir štai prieš mane stojo spindinčiais drabužiais vyras

³¹Kornēlij, tava lūgšana uzklausīta, un Dievs tavas labdarības dāvanas atminējies sava vaiga priekšā.

³¹ir prabilo: ‘Kornelijau, tavo maldos išklausytos, ir Dievas prisiminė tavo gailestingumo aukas.

³²Tāpēc sūti uz Jopi un liec ataicināt Sīmani, kas tiek saukts Pēteris; viņš viesojas ādmiņa Sīmaņa namā pie jūras.

³²Tad siųsk pasiuntinius į Jopę ir pasikviesk Simoną, vadinamą Petru. Jis yra apsistojęs odininko Simono namuose prie jūros. Atėjęs jis tau viską pasakys’.

³³Tad es tūdaļ sūtīju pie tevis, un labi tu darīji atnākdams. Tagad mēs visi stāvam tavā priekšā, lai uzklausītu visu, ko Kungs tev pavēlējis.

³³Taigi aš iš karto pasiunčiau pas tave, o tu gerai padarei, čia atvykdamas. Dabar mes visi esame susirinkę Dievo akivaizdoje, kad išgirstume visa, ką Dievas tau pavedė”.

³⁴Bet Pēteris, atvēris savu muti, sacīja: Patiesi, es atzīstu ka Dievs nešķiro personas (5.Moz.10,17; Īj.34,19; Gudr.6,8; Rom.2,11; Gal.2,6; Ef.6,9; Kol.3,25; 1.Pēt.1,17)

³⁴Tada, atvėręs lūpas, Petras pasakė: “Iš tiesų dabar suprantu, kad Dievas neatsižvelgia į asmenis.

³⁵Bet ikvienā tautā tas, kas Viņa bīstas un taisnīgi dzīvo, ir Viņam patīkams.

³⁵Jam priimtinas kiekvienos tautos žmogus, kuris Jo bijo ir teisiai gyvena.

³⁶Dievs sūtīja vārdu Izraēļa bērniem, pasludinādams mieru caur Jēzu Kristu. (Viņš ir Kungs pār visiem.)

³⁶Jis pasiuntė savo žodį Izraelio vaikams ir per Jėzų Kristų paskelbė taikos Evangeliją. Jis yra visų Viešpats.

³⁷Jūs zināt, kādi notikumi norisinājās visā Jūdejā, sākot ar Galileju, pēc kristības, ko sludināja Jānis.

³⁷Jūs žinote, kas yra įvykę visoje Judėjoje, pradedant nuo Galilėjos, po Jono skelbtojo krikšto,­

³⁸Kā Dievs ar Svēto Garu un spēku svaidīja Nācarieti Jēzu, kas staigāja, labu darīdams un dziedinādams visus velna nomāktos, jo Dievs bija ar Viņu.

³⁸kaip Dievas patepė Šventąja Dvasia ir jėga Jėzų iš Nazareto, ir Jis vaikščiojo, darydamas gera ir gydydamas visus velnio pavergtuosius, nes Dievas buvo su Juo.

³⁹Mēs esam liecinieki visam tam, ko Viņš darīja Jūdu zemē un Jeruzalemē. Viņu tie nonāvēja, piesitot krustā.

³⁹Mes esame liudytojai visko, ką Jis yra padaręs žydų šalyje ir Jeruzalėje. Jį nužudė, pakabindami ant medžio.

⁴⁰Dievs Viņu uzmodināja trešajā dienā un atļāva Viņam parādīties.

⁴⁰Tačiau trečią dieną Dievas Jį prikėlė ir leido Jam pasirodyti,

⁴¹Ne visai tautai, bet Dieva izredzētajiem lieciniekiem, mums, kas kopā ar Viņu ēdām un dzērām pēc augšāmcelšanās no miroņiem.

⁴¹beje, ne visai tautai, o Dievo iš anksto išrinktiems liudytojams, būtent mums, kurie su Juo valgėme ir gėrėme, Jam prisikėlus iš numirusių.

⁴²Viņš mums pavēlēja sludināt tautai un apliecināt, ka Viņš ir Dieva ieceltais soģis pār dzīvajiem un mirušajiem.

⁴²Jis mums įsakė skelbti žmonėms ir liudyti, kad Jis yra Dievo paskirtasis gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas.

⁴³Par Viņu liecina visi pravieši, ka visi, kas uz Viņu tic, Viņa vārdā saņem grēku piedošanu.

⁴³Apie Jį visi pranašai liudija, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, gauna Jo vardu nuodėmių atleidimą”.

⁴⁴Kamēr Pēteris šos vārdus runāja, nāca Svētais Gars pār visiem, kas vārdos klausījās.

⁴⁴Petrui dar tebekalbant šiuos dalykus, Šventoji Dvasia nužengė ant visų, kurie klausėsi žodžio.

⁴⁵Un apgraizītie ticīgie, kas atnāca kopā ar Pēteri, bija pārsteigti, ka Svētā Gara žēlastība tika izlieta arī uz pagāniem.

⁴⁵Su Petru atvykę žydų kilmės tikintieji labai stebėjosi, kad ir pagonims buvo išlieta Šventosios Dvasios dovana.

⁴⁶Jo tie dzirdēja viņus valodās runājam un Dievu augsti teicam.

⁴⁶Jie girdėjo juos kalbant kalbomis ir aukštinant Dievą.

⁴⁷Tad Pēteris sacīja: Kas var liegt ūdeni viņu kristīšanai, kas, tāpat kā mēs, saņēmuši Svēto Garu?

⁴⁷Tuomet Petras tarė: “Ar kas galėtų uždrausti pasikrikštyti jiems vandeniu­šiems, kurie, kaip ir mes, gavo Šventąją Dvasią?”

⁴⁸Un viņš pavēlēja tos kristīt Kunga Jēzus vārdā. Tad tie lūdza viņu dažas dienas palikt pie tiem.

⁴⁸Ir jis liepė juos pakrikštyti Viešpaties vardu. Po to jie prašė jį pasilikti dar kelias dienas.