¹Bet Sauls, vēl vienmēr dvesdams draudus un nāvi pār Kunga mācekļiem, gāja pie augstā priestera

¹Tuo tarpu Saulius, tebealsuodamas grasinimais ir žudynėmis prieš Viešpaties mokinius, nuėjo pas vyriausiąjį kunigą

²Un lūdza no viņa vēstules Damaskas sinagogām, lai šīs mācības vīriešus un sievietes, kurus atradīs, saistītus vestu uz Jeruzalemi.

²ir išgavo raštus Damasko sinagogoms, kad, užtikęs to Kelio sekėjus, vyrus ir moteris, galėtų juos suiminėti ir gabenti į Jeruzalę.

³Un notika, viņam ceļojot, ka viņš tuvojās Damaskai; un piepeši gaisma no debesīm apspīdēja viņu.

³Kai keliaudamas priartėjo prie Damasko, staiga jį apšvietė iš dangaus šviesa.

⁴Un viņš, zemē nokritis, dzirdēja balsi sakām viņam: Saul, Saul, kāpēc tu mani vajā?

⁴Jis krito ant žemės ir išgirdo balsą, sakantį jam: “Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?”

⁵Viņš sacīja: Kas tu esi, Kungs? Un Viņš: Es esmu Jēzus, ko tu vajā. Grūti tev pret dzenuli spert.

⁵Jis tarė: “Kas Tu esi, Viešpatie?” Viešpats atsakė: “Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji. Sunku tau spyriotis prieš akstiną!

⁶Un viņš trīcēdams izbrīnā sacīja: Kungs, ko Tu gribi, lai es daru? Un Kungs sacīja viņam: Celies un ej pilsētā; un tur tev pateiks, kas tev jādara.

⁶Kelkis, eik į miestą, ir tau bus pasakyta, ką turi daryti”.

⁷Bet tie vīri, kas kopā ar viņu ceļoja, stāvēja kā mēmi, jo balsi viņi gan dzirdēja, bet nevienu neredzēja.

⁷Su juo keliavę vyrai stovėjo be žado: jie girdėjo balsą, tačiau nieko nematė.

⁸Tad Sauls piecēlās no zemes un, acis atvēris, nekā neredzēja. Aiz rokām vezdami, tie ieveda viņu Damaskā.

⁸Saulius atsikėlė nuo žemės, bet, atmerkęs akis, nieko nebematė. Laikydami už rankos, jie nuvedė jį į Damaską.

⁹Un viņš tur bija trīs dienas nekā neredzēdams, neēdis un nedzēris.

⁹Jis tris dienas išbuvo neregintis, nieko nevalgė ir negėrė.

¹⁰Bet Damaskā bija kāds māceklis, vārdā Ananija; un Kungs parādībā viņu uzrunāja: Ananij! Un tas sacīja: Šeit es esmu, Kungs.

¹⁰Damaske buvo vienas mokinys, vardu Ananijas. Viešpats tarė jam regėjime: “Ananijau!” Šis atsakė: “Štai aš, Viešpatie”.

¹¹Un Kungs sacīja viņam: Celies un ej uz tā saukto Taisno ielu un uzmeklē Jūdas mājā tarsieti, vārdā Sauls, jo lūk, viņš tur lūdz Dievu.

¹¹Viešpats tęsė: “Kelkis, eik į gatvę, vadinamą Tiesiąja, ir Judo namuose teiraukis tarsiečio, vardu Sauliaus. Štai, jis meldžiasi

¹²Un viņš redzēja vīrieti, vārdā Ananiju, kas ienāca un uzlika viņam rokas, lai tas atdabūtu redzi.

¹²ir regėjime pamatė vyrą, vardu Ananiją, ateinantį ir uždedantį ant jo rankas, kad praregėtų”.

¹³Bet Ananija atbildēja: Kungs, es no daudziem esmu dzirdējis par šo vīru, cik daudz ļauna viņš Taviem svētajiem darījis Jeruzalemē;

¹³Ananijas atsakė: “Viešpatie, iš daugelio esu girdėjęs apie tą vyrą, kiek daug pikto jis yra padaręs Tavo šventiesiems Jeruzalėje.

¹⁴Un te viņam ir augsto priesteru pilnvara saistīt visus, kas piesauc Tavu vārdu.

¹⁴Ir čia jis turi aukštųjų kunigų įgaliojimus suiminėti visus, kurie šaukiasi Tavo vardo”.

¹⁵Tad Kungs sacīja viņam: Ej, jo viņš man ir izredzēts trauks, lai nestu manu vārdu pagāniem, ķēniņiem un Izraēļa bērniem.

¹⁵Bet Viešpats jam tarė: “Eik, nes jis yra mano išrinktas indas, kuris neš mano vardą pagonims, karaliams ir Izraelio vaikams.

¹⁶Jo es viņam rādīšu, cik daudz tam būs jācieš mana vārda dēļ.

¹⁶Aš jam parodysiu, kiek daug jis turės iškentėti dėl mano vardo”.

¹⁷Un Ananija aizgāja un iegāja namā, un, uzlicis rokas, sacīja: Brāli, Saul, Kungs Jēzus, kas tev parādījās ceļā, pa kuru tu nāci, sūtīja mani, lai tu kļūtu redzīgs un Svētā Gara pilns.

¹⁷Ananijas nuėjo į tuos namus, uždėjo ant jo rankas ir tarė: “Broli Sauliau! Viešpats Jėzus, kuris tau pasirodė kelyje, kai keliavai, atsiuntė mane, kad tu vėl regėtum ir taptum pilnas Šventosios Dvasios”.

¹⁸Un tūdaļ no viņa acīm nokrita it kā zvīņas; un viņš kļuva redzīgs. Viņš piecēlās un tika kristīts.

¹⁸Ir bematant jam nuo akių lyg žvynai nukrito. Jis kaipmat atgavo regėjimą ir buvo pakrikštytas.

¹⁹Un viņš, pieņēmis barību, atspirga. Tad viņš dažas dienas palika pie mācekļiem, kas bija Damaskā.

¹⁹Paskui užvalgęs sustiprėjo. Pabuvęs kelias dienas su Damasko mokiniais,

²⁰Un tūdaļ viņš sinagogās sludināja par Jēzu, ka Viņš ir Dieva Dēls.

²⁰Saulius bematant pradėjo pamokslauti sinagogose, kad Kristus yra Dievo Sūnus.

²¹Bet visi, kas to dzirdēja, brīnījās un sacīja: Vai viņš nav tas, kas Jeruzalemē vajāja tos, kas piesauca šo vārdu? Un vai tāpēc viņš nav nācis šurp, lai tos saistītus vestu pie augstajiem priesteriem?

²¹Visi, kurie tai girdėjo, be galo stebėjosi ir klausinėjo: “Ar čia ne tas pats, kuris Jeruzalėje persekiojo visus, kurie šaukiasi šito vardo?! Argi jis nėra čia atvykęs jų suimti ir gabenti pas aukštuosius kunigus?!”

²²Bet Sauls atspirga arvien vairāk un ienesa sajukumu jūdos, kas dzīvoja Damaskā, apstiprinādams, ka Šis ir Kristus.

²²O Saulius vis labiau stiprėjo ir kėlė sąmyšį tarp Damaske gyvenančių žydų, įrodinėdamas, kad Jėzus yra Kristus.

²³Kad pagāja vairākas dienas, jūdi kopīgi nolēma nonāvēt viņu.

²³Praslinkus nemažai laiko, žydai nutarė jį nužudyti.

²⁴Bet Sauls uzzināja viņu viltību. Un tie sargāja vārtus dienu un nakti, lai viņu nonāvētu.

²⁴Tačiau Saulius sužinojo apie jų sąmokslą. Dieną ir naktį jie tykojo prie vartų, norėdami jį užmušti,

²⁵Bet mācekļi, paņēmuši viņu, naktī nolaida grozā pāri mūrim un izglāba to.

²⁵bet mokiniai nakčia nuleido jį per sieną ant virvių pintinėje.

²⁶Nonācis Jeruzalemē, viņš mēģināja pievienoties mācekļiem, bet visi baidījās viņa, jo neticēja, ka viņš ir māceklis.

²⁶Saulius nuvyko į Jeruzalę ir mėgino prisidėti prie mokinių, tačiau visi jo bijojo, netikėdami jį esant mokinį.

²⁷Tad Barnaba, paņēmis viņu, aizveda pie apustuļiem un izstāstīja tiem, kā viņš ceļā redzēja Kungu, ka Viņš tam runāja un kā viņš Damaskā uzticīgi sludinājis Jēzus vārdā.

²⁷Bet Barnabas, pasiėmęs jį, nusivedė pas apaštalus ir jiems papasakojo, kaip kelionėje Saulius regėjęs Viešpatį ir šis kalbėjęs su juo, ir kaip Damaske jis drąsiai pamokslavęs Jėzaus vardu.

²⁸Un viņš kopā ar tiem Jeruzalemē nāca un gāja, vaļsirdīgi sludinādams Kunga vārdā.

²⁸Taip jis liko su jais Jeruzalėje ir drąsiai kalbėjo Viešpaties Jėzaus vardu.

²⁹Un viņš runāja ar pagāniem un pārrunāja ar grieķiem, bet tie meklēja viņu nonāvēt.

²⁹Jis kalbėdavosi ir ginčydavosi su helenistais, o tie kėsinosi jį nužudyti.

³⁰Brāļi, to uzzinājuši, aizveda viņu uz Cēzareju un aizsūtīja uz Tarsu.

³⁰Tai sužinoję, broliai jį nugabeno į Cezarėją ir iš ten išsiuntė į Tarsą.

³¹Tad Baznīcai visā Jūdejā, Galilejā un Samarijā bija miers, un tā auga, dzīvodama Kunga bijībā un pilna Svētā Gara iepriecinājuma.

³¹Tuo tarpu bažnyčios visoje Judėjoje, Galilėjoje ir Samarijoje džiaugėsi ramybe, statydinosi ir augo, gyvendamos su Viešpaties baime ir guodžiamos Šventosios Dvasios.

³²Tad notika, ka Pēteris, apmeklēdams visus, nonāca pie svētajiem, kas dzīvoja Lidā.

³²Kartą Petras, lankydamas jas visas, atėjo pas šventuosius, gyvenančius Lydoje.

³³Tur viņš atrada kādu cilvēku, vārdā Aineju, kas astoņus gadus, triekas skarts, gulēja gultā.

³³Ten jis užtiko žmogų, vardu Enėją, kuris paralyžiuotas jau aštuoneri metai gulėjo patale.

³⁴Un Pēteris sacīja viņam: Ainej, Kungs Jēzus Kristus tevi dziedina; celies un apklāj savu gultu! Un tūdaļ viņš piecēlās.

³⁴Petras jam tarė: “Enėjau, Jėzus Kristus išgydo tave. Kelkis ir užklok savo patalą!” Šis bematant atsikėlė.

³⁵Un viņu redzēja visi Lidas un Saronas iedzīvotāji, kas atgriezās pie Kunga.

³⁵Visi Lydos ir Sarono gyventojai pamatė jį ir atsivertė į Viešpatį.

³⁶Bet Jopē bija kāda mācekle, vārdā Tabita, kas tulkojumā nozīmē stirna. Viņa bija bagāta labiem darbiem un dāvāja nabagiem dāvanas.

³⁶Jopėje gyveno viena mokinė, vardu Tabita, išvertus Dorkadė. Ji garsėjo gerais darbais ir gailestingumo aukomis.

³⁷Tanīs dienās notika, ka viņa saslima un nomira; un viņi to nomazgāja un nolika augštelpā.

³⁷Tomis dienomis ji susirgo ir mirė. Ją nuprausė ir paguldė aukštutiniame kambaryje.

³⁸Bet tā kā Lida bija tuvu Jopei, mācekļi, izdzirduši, ka Pēteris atrodas tur, sūtīja divus vīrus pie viņa ar lūgumu, lai tas nekavējas atnākt pie viņiem.

³⁸Kadangi Lyda netoli Jopės, mokiniai, išgirdę ten esant Petrą, pasiuntė pas jį du vyrus, prašydami, kad jis nedelsdamas pas juos atvyktų.

³⁹Tad Pēteris cēlās un aizgāja tiem līdz. Un kad viņš bija atnācis, tie uzveda viņu augštelpā; un visas atraitnes nostājās ap viņu, raudādamas un rādīdamas viņam svārkus un virsdrēbes, ko "Stirna" bija tām darinājusi.

³⁹Petras pakilęs iškeliavo su jais. Kai tik atėjo, jį nuvedė į aukštutinį kambarį. Ten jį apstojo visos našlės, verkdamos ir rodydamos jam tunikas bei viršutinius drabužius, kuriuos, tebegyvendama su jomis, buvo pasiuvusi Dorkadė.

⁴⁰Kad visi bija izraidīti ārā, Pēteris, nometies ceļos, pielūdza Dievu un, pagriezies pret mironi, sacīja: Tabita, celies augšām! Un viņa atvēra savas acis un, Pēteri ieraudzījusi, atsēdās.

⁴⁰Petras liepė visiems išeiti. Atsiklaupęs pasimeldė ir, atsisukęs į lavoną, tarė: “Tabita, kelkis!” Ši atmerkė akis ir, išvydusi Petrą, atsisėdo.

⁴¹Tad viņš, pasniedzis tai roku, to piecēla. Un viņš, saaicinājis svētos un atraitnes, rādīja tiem to dzīvu.

⁴¹Jis ištiesė jai ranką ir ją pakėlė. Tada, pašaukęs vidun šventuosius ir našles, parodė jiems ją gyvą.

⁴²Tas kļuva zināms visā Jopē, un daudzi ticēja uz Kungu.

⁴²Žinia apie tai pasklido visoje Jopėje, ir daugelis įtikėjo Viešpatį.

⁴³Un notika, ka viņš daudz dienas pavadīja Jopē pie kāda ādmiņa Sīmaņa.

⁴³Jis dar ilgesnį laiką pasiliko Jopėje pas vieną odininką, vardu Simoną.