¹Nonācis šinī apgabalā, Fēsts pēc trim dienām devās no Cēzarejas uz Jeruzalemi.

¹Atvykęs į provinciją, Festas po trijų dienų nukeliavo iš Cezarėjos į Jeruzalę.

²Augstie priesteri un ievērojamākie jūdi apsūdzēja viņam Pāvilu un griezās pie viņa,

²Ten į jį kreipėsi vyriausiasis kunigas ir žydų didikai, kaltindami Paulių, įkalbinėjo

³Izlūgdamies labvēlību pret to, lai viņš pavēlētu vest to uz Jeruzalemi, jo tiem bija slepens nodoms ceļā viņu nonāvēt.

³ir prašė malonės atsiųsti jį į Jeruzalę, klastingai galvodami kelyje jį nužudyti.

⁴Tad Fēsts atbildēja, ka Pāvils tiek apsargāts Cēzarejā, bet viņš pats drīzumā došoties ceļā.

⁴Bet Festas atsakė, kad Paulius turįs būti saugomas Cezarėjoje. Be to, jis pats ketinąs netrukus ten grįžti.

⁵Viņš sacīja: Kas no jums var, lai nāk līdz un, ja šis vīrs noziedzies, lai apsūdz viņu!

⁵“Tegul jūsų įgaliotiniai,­tęsė jis,­keliauja kartu ir, jei tas vyras kuo nors nusikaltęs, tekaltina jį”.

⁶Palicis ar tiem ne vairāk kā astoņas vai desmit dienas, viņš atgriezās Cēzarejā un otrā dienā, noturēdams tiesas sēdi, lika atvest Pāvilu.

⁶Pabuvęs tarp jų daugiau kaip dešimt dienų, jis sugrįžo į Cezarėją. Kitą dieną, atsisėdęs į teismo krasę, liepė atvesti Paulių.

⁷Kad viņš bija atvests, no Jeruzalemes atnākušie jūdi nostājās ap viņu, celdami daudz un smagas apsūdzības, kuras tie nevarēja pierādīt.

⁷Vos tik pasirodžiusį apstojo jį iš Jeruzalės atvykę žydai, primesdami daug sunkių kaltinimų, kurių neįstengė įrodyti.

⁸Pāvils aizstāvējās: Es neesmu grēkojis ne pret jūdu likumu, ne pret svētnīcu, ne pret ķeizaru.

⁸Paulius gynėsi: “Aš nieku nenusikaltęs nei žydų Įstatymui, nei šventyklai, nei ciesoriui”.

⁹Tad Fēsts, gribēdams parādīt jūdiem labvēlību, atbildēja Pāvilam, sacīdams: Vai tu gribi iet uz Jeruzalemi, lai tur tevi tiesātu manā priekšā par šīm lietām?

⁹Norėdamas parodyti palankumą žydams, Festas paklausė Paulių: “Ar nori keliauti į Jeruzalę ir ten mano akivaizdoje būti teisiamas dėl šių dalykų?”

¹⁰Bet Pāvils sacīja: Es stāvu ķeizara tiesas priekšā, tur pienākas mani tiesāt. Jūdiem neesmu ļaunu darījis, kā tu to vēl labāk zini.

¹⁰Paulius atsakė: “Aš stoviu prieš ciesoriaus teismą ir ten privalau būti teisiamas. Žydams aš nepadariau nieko pikto, kaip tu pats puikiai žinai.

¹¹Ja es esmu darījis netaisnību vai kaut ko tādu, par ko būtu nāvi pelnījis, tad es neatsakos mirt. Bet ja nekā tāda nav, par ko viņi mani apsūdz, neviens nevar mani tiem nodot. Es pārsūdzu ķeizaram.

¹¹Jei esu nusikaltęs ir padaręs ką nors verta mirties, neatsisakau mirti. Bet jeigu jų metami kaltinimai nepagrįsti, niekas negali jiems manęs išduoti. Aš šaukiuosi ciesoriaus!”

¹²Tad Fēsts, apspriedies ar augsto tiesu, atbildēja: Tu parsūdzēji ķeizaram? Pie ķeizara tu iesi!

¹²Tada Festas, pasitaręs su savo taryba, paskelbė: “Šaukiesi ciesoriaus­eisi pas ciesorių!”

¹³Kad dažas dienas bija pagājušas, ķēniņš Agripa un Berenīke ieradās Cēzarejā apsveikt Fēstu.

¹³Praslinkus kelioms dienoms, karalius Agripa ir Berenikė atvyko į Cezarėją Festo pasveikinti.

¹⁴Kad tie vairākas dienas tur uzturējās, Fēsts izstāstīja ķēniņam par Pāvilu, sacīdams: Fēlikss atstājis cietumā kādu vīru.

¹⁴Jiems ten būnant nemažai dienų, Festas supažindino karalių su Pauliaus byla ir papasakojo: “Feliksas paliko įkalintą vieną vyrą.

¹⁵To augstie priesteri un jūdu vecākie apsūdzēja man, kad biju Jeruzalemē, lūgdami, lai viņu notiesā.

¹⁵Kai buvau Jeruzalėje, aukštieji kunigai ir žydų vyresnieji kreipėsi į mane, kaltindami jį ir reikalaudami pasmerkti.

¹⁶Es tiem atbildēju, ka romiešiem nav paraduma notiesāt kādu cilvēku, pirms apsūdzētajam nav stājušies pretim sūdzētāji un tas nav dabūjis iespēju aizstāvēties un pierādīt savu nevainību.

¹⁶Aš jiems atsakiau, kad romėnai neturi papročio pasmerkti kokį nors žmogų, nedavę kaltinamajam galimybės stoti savo kaltintojų akivaizdoje ir gintis nuo kaltinimų.

¹⁷Kad tie bija sanākuši, es bez vilcināšanās nākošajā dienā, tiesas krēslā sēdēdams, pavēlēju šo vīru atvest.

¹⁷Jiems čia atvykus, aš nedelsdamas rytojaus dieną atsisėdau į teismo krasę ir liepiau atvesti tą vyrą.

¹⁸Kad uzstājās apsūdzētāji, tie neuzrādīja nevienu vainu, kurā es varētu saskatīt kādu ļaunumu.

¹⁸Prieš jį atsistoję kaltintojai nenurodė jokio nusikaltimo, kokio buvau tikėjęsis.

¹⁹Bet tie cēla apsūdzību pret to par viņu pašu reliģiju un par kādu Jēzu, kas miris, bet Pāvils apgalvo, ka Viņš dzīvo.

¹⁹Jie vien tik ginčijosi ir jam prikaišiojo dėl kai kurių savo religijos klausimų ir dėl kažkokio mirusio Jėzaus, kurį Paulius tvirtino esant gyvą.

²⁰Šādus jautājumus nepārzinādams, es sacīju, vai viņš negrib iet uz Jeruzalemi, lai tie viņu tur tiesātu.

²⁰Dvejodamas, kaip išspręsti tokius klausimus, paklausiau, ar jis nenorėtų vykti į Jeruzalę ir ten būti dėl šito teisiamas.

²¹Bet kad Pāvils pārsūdzēja, lai viņu atstāj ķeizara spriedumam, es pavēlēju viņu apsargāt, kamēr to sūtīšu pie ķeizara.

²¹Bet Paulius pareikalavo, kad jo byla būtų perduota Augusto žiniai. Todėl įsakiau jį toliau kalinti, kol išsiųsiu pas ciesorių”.

²²Tad Agripa sacīja Fēstam: Es pats arī vēlētos dzirdēt šo cilvēku. Tas atbildēja: Rīt tu viņu dzirdēsi.

²²Agripa tarė Festui: “Aš ir pats norėčiau pasiklausyti to žmogaus”. Anas atsakė: “Galėsi rytoj pasiklausyti”.

²³Nākošajā dienā, kad lielā greznumā ieradās Agripa un Berenīke un kopā ar virsniekiem un pilsētas dižciltīgajiem vīriem iegāja tiesas telpās, Fēsts pavēlēja atvest Pāvilu.

²³Rytojaus dieną, kai Agripa ir Berenikė atėjo su didele iškilme ir įžengė į salę kartu su tribūnais ir miesto didžiūnais, Festui įsakius, buvo atvestas Paulius.

²⁴Un Fēsts sacīja: Ķēniņ Agripa un visi vīri, kas līdz ar mums šeit esat! Jūs redzat to, kura dēļ Jeruzalemē man uzmācās viss jūdu vairums, lūgdami un kliegdami: Šis nedrīkst ilgāk dzīvot.

²⁴Festas prabilo: “Karaliau Agripa ir visi čia esantys vyrai! Jūs matote žmogų, dėl kurio visa daugybė žydų kreipėsi į mane Jeruzalėje ir čia, šaukdami, kad jo negalima palikti gyvo.

²⁵Bet es pārliecinājos, ka viņš nav nekā nodarījis, par ko būtu nāvi pelnījis. Kad viņš pats pārsūdzēja ķeizaram, es nolēmu viņu sūtīt turp.

²⁵Bet aš nustačiau, kad jis nėra padaręs nieko, kas būtų baustina mirtimi. Jam šaukiantis Augusto, nusprendžiau jį ten pasiųsti.

²⁶Bet man nav nekā noteikta, ko par viņu kungam rakstīt. Tāpēc es viņu atvedu pie jums un sevišķi pie tevis, ķēniņ Agripa, lai pēc nopratināšanas man būtu ko rakstīt.

²⁶Tačiau nežinau nieko tikro, ką turėčiau parašyti valdovui. Todėl iškviečiau jį jūsų akivaizdon, ypač tavo, karaliau Agripa, kad, jį apklausęs, žinočiau, ką turiu parašyti.

²⁷Jo, man šķiet, būtu neprātīgi sūtīt cietumnieku, neminot viņa vainas.

²⁷Mat, man rodos, neprotinga siųsti kalinį, nenurodant kaltinimų”.