1Agripa sacīja Pāvilam: Tev atļauts runāt par sevi. Tad Pāvils izstiepa roku un iesāka aizstāvēšanos.
1Tada Agripa tarė Pauliui: “Tau leidžiama paaiškinti savo bylą”. Paulius, pamojęs ranka, pradėjo gynimosi kalbą:
2Es jūtos laimīgs, ķēniņ Agripa, ka es šodien varu aizstāvēties tavā priekšā pret visu, par ko jūdi mani apsūdz.
2“Karaliau Agripa! Esu laimingas, galėdamas šiandien tavo akivaizdoje gintis nuo viso to, kuo esu žydų kaltinamas,
3Jo vairāk tāpēc, ka tu zini visas jūdu paražas un strīdus jautājumus; tāpēc es tevi lūdzu pacietīgi mani uzkausīt.
3juo labiau, kad tau žinomi visi žydų papročiai ir ginčijami klausimai. Todėl prašau kantriai manęs išklausyti.
4Manu dzīvi no pat jaunības, kāda tā bijusi no sākuma manas tautas vidū Jeruzalemē, zina visi jūdi.
4Visi žydai žino apie mano gyvenimą nuo jaunystės, kuris nuo pradžių prabėgo mano tautoje, Jeruzalėje.
5Viņi pazīst mani no sākuma (ja tie gribētu liecināt), ka es esmu dzīvojis pēc mūsu reliģijas visstingrākā novirziena, būdams farizejs.
5Jie pažįsta mane nuo seno ir, jei norėtų, galėtų paliudyti, kad aš, būdamas fariziejus, gyvenau, laikydamasis griežčiausios mūsų religijos krypties.
6Un tagad es stāvu tiesas priekšā par cerību uz apsolījumu, ko Dievs devis mūsu tēviem;
6Dabar aš čia stoviu ir esu teisiamas už tai, kad viliuosi pažadu, kurį Dievas yra davęs mūsų tėvams.
7To mūsu divpadsmit ciltis, dienām un naktīm kalpodamas, cer sasniegt. Šīs cerības dēļ, ķēniņ, jūdi mani apsūdz.
7Jo išsipildant tikisi sulaukti mūsų dvylika giminių, uoliai tarnaudamos Dievui dieną ir naktį. Dėl šitos vilties, karaliau Agripa, aš ir esu žydų kaltinamas.
8Kāpēc jums šķiet neticami, ka Dievs uzmodina mirušos?
8Kodėl jums atrodo neįtikėtina, kad Dievas prikelia numirusius?
9Arī es domāju, ka man vajag Nācarieša Jēzus vārdam daudz pretoties.
9Tiesa, ir aš maniau, kad privalau visais būdais kovoti su Jėzaus Nazariečio vardu.
10To es arī darīju Jeruzalemē. Saņēmis pilnvaras no augstajiem priesteriem, es daudzus no svētajiem ieslēdzu cietumos un viņu nonāvēšanai devu savu piekrišanu.
10Aš taip ir dariau Jeruzalėje. Gavęs iš aukštųjų kunigų įgaliojimus, daugybę šventųjų uždariau į kalėjimus, o kai jie buvo žudomi, pritardavau.
11Visās sinagogās, daudzkārt tos sodīdams, es piespiedu zaimot un, pārāk pret tiem trakodams, vajāju tos pat svešās pilsētās.
11Visose sinagogose dažnai juos bausdavau, versdavau piktžodžiauti ir, be saiko prieš juos įtūžęs, persekiojau net svetimuose miestuose.
12Ar augsto priesteru pilnvaru un atļauju iedams šinī nolūkā uz Damasku,
12Tais pačiais tikslais keliavau į Damaską, turėdamas aukštųjų kunigų įgaliojimus ir leidimą.
13Ceļā dienas vidū, ķēniņ, es redzēju gaismu no debesīm, kas bija spožāka par sauli, apspīdam mani un tos, kas bija kopā ar mani.
13Kelyje vidurdienį, karaliau, aš staiga išvydau, kaip mane ir keliavusius su manimi apšvietė šviesa iš dangaus, skaistesnė už saulę.
14Kad mēs visi nokritām zemē, es dzrdēju balsi ebreju valodā man sakām: Saul, Saul, kāpēc tu mani vajā? Grūti tev spert dzenulim pretim.
14Mes visi parpuolėme žemėn, ir aš išgirdau balsą, kuris man sakė hebrajiškai: ‘Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji? Sunku tau spyriotis prieš akstiną!’
15Tad es sacīju: Kungs, kas Tu esi? Kungs teica: Es esmu Jēzus, ko tu vajā.
15Aš paklausiau: ‘Kas Tu esi, Viešpatie?’ Jis atsakė: ‘Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji.
16Bet celies un nostājies uz savām kājām, jo es tāpēc tev parādījos, lai ieceltu tevi par kalpu un liecinieku tam, ko es tev atklāšu,
16Kelkis ir stokis ant kojų! Aš tau apsireiškiau, kad paskirčiau tave tarnu bei liudytoju tų dalykų, kuriuos matei ir kuriuos tau dar apreikšiu.
17Izraudzīdamies tevi no tautas un pagāniem, pie kuriem es tevi tagad sūtu
17Aš tave gelbėsiu nuo tautiečių ir pagonių, pas kuriuos tave dabar siunčiu,
18Atvērt viņu acis, lai tie no tumsas atgrieztos gaismā un no sātana varas pie Dieva, lai tie ticībā uz mani saņemtu grēku piedošanu un mantojumu svēto pulkā.
18kad atvertum jų akis ir jie iš tamsybių gręžtųsi į šviesą, nuo šėtono valdžiosį Dievą ir, tikėdami mane, gautų nuodėmių atleidimą bei paveldėjimą su pašventintaisiais’.
19Tāpēc, ķēniņ Agripa, es šai debesu parādībai nebiju nepaklausīgs,
19Todėl, karaliau Agripa, nebuvau nepaklusnus dangiškam regėjimui
20Bet es sludināju vispirms tiem, kas Damaskā un Jeruzalemē, un visā jūdu zemē, kā arī pagāniem, lai nožēlo grēkus un atgriežas pie Dieva, un dara darbus, kas ir grēku nožēlas cienīgi.
20ir iš pradžių Damaske ir Jeruzalėje, o paskui visame Judėjos krašte ir pagonijoje skelbiau, kad žmonės atgailautų, gręžtųsi į Dievą ir imtųsi atgailos vertų darbų.
21Šī iemesla dēļ, kad biju svētnīcā, jūdi mani sagrāba un mēģināja nonāvēt.
21Už tai žydai sugriebė mane šventykloje ir mėgino užmušti.
22Bet Dieva palīdzības sargāts, es stāvu līdz šai dienai kā liecinieks maziem un lieliem, neko citu nesacīdams, kā vien to, ko pravieši un Mozus runājuši par to, kas notiks.
22Bet, Dievui padedant, iki šios dienos tebeliudiju mažam ir dideliam, neskelbdamas nieko viršaus, o tik tai, ką skelbė įvyksiant pranašai ir Mozė,
23Ka Kristum jācieš, ka Viņš pirmais no miroņiem augšāmcelsies, lai sludinātu gaismu savai tautai un pagāniem.
23būtent, kad Kristus kentės, jog pirmutinis prisikels iš numirusių ir paskelbs šviesą tautai ir pagonims”.
24Kad viņš tā runāja un aizstāvējās, Fēsts sacīja skaļā balsī: Neprātīgais Pāvil, daudzās mācības noved tevi līdz ārprātam!
24Jam tai kalbant, Festas garsiai sušuko: “Pauliau, tu iš galvos kraustaisi! Iš didelio rašto išėjai iš krašto”.
25Tad Pāvils sacīja: Viscienīgākais Fēst, es neesmu ārprātīgs, bet es runāju patiesus un pādomātus vārdus,
25Paulius atsiliepė: “Ne, nesikraustau iš galvos, prakilnusis Festai, bet skelbiu tiesos ir sveiko proto žodžius.
26Jo to visu zina arī ķēniņš, uz kuru es vaļsirdīgi runāju. Es domāju, ka nekas no tā viņam nav apslēpts, jo tas nav noticis kādā nebūt kaktā.
26Šiuos dalykus žino karalius, kuriam taip atvirai kalbu. Esu tikras, kad iš viso to jam nieko nėra nežinomo, nes šitai dėjosi ne kur nors užkampyje.
27Ķēniņ Agripa, vai tu tici pravoešiem? Es zinu, ka tu tici.
27Karaliau Agripa, ar tiki pranašais? Žinau, kad tiki”.
28Tad Agripa sacīja Pāvilam: Tu gandrīz mani pārliecini kļūt par kristīgo.
28Agripa atsakė: “Ko gero įtikinsi mane krikščionimi tapti...”
29Un Pāvils sacīja: Lai Dievs dod, ka ne tikai gandrīz, bet pilnīgi nevien tu, bet arī visi, kas dzird, šodien kļūtu tādi, kāds es esmu, tikai bez šīm važām.
29Paulius tarė: “Meldžiu Dievą, kad ar per trumpą, ar per ilgą laiką ne tik tu, bet ir visi, šiandien girdėję mane kalbant, taptų tokie, kaip aš, tik be šitų pančių!”
30Tad piecēlās ķēniņš un zemes pārvaldnieks, un Berenīke, un tie, kas kopā ar viņiem sēdēja.
30Jam tai pasakius, pakilo karalius, valdytojas, Berenikė ir visi sėdėję su jais.
31Aizgājuši tie sarunājās savā starpā, sacīdami: Šis cilvēks neko tādu nav darījis, ar ko būtu pelnījis nāvi vai važas.
31Išeidami jie tarpusavyje kalbėjosi: “Šitas žmogus nepadarė nieko baustino mirtimi ar kalėjimu”.
32Bet Agripa sacīja Fēstam: Šo cilvēku varētu atbrīvot, ja viņš nebūtu pārsūdzējis ķeizaram.
32Agripa Festui pareiškė: “Būtų galima paleisti šitą žmogų, jeigu jis nebūtų šaukęsis ciesoriaus”.