1Ak jūs, neprātīgie galatieši, kas jūs apmājis nepaklausīt patiesībai, jo jūsu acu priekšā ir attēlots Jēzus Kristus, it kā Viņš starp jums būtu krustā sists.
1O neprotingi galatai! Kas jus, kuriems akivaizdžiai buvo nupieštas Jėzus Kristus tarsi pas jus nukryžiuotas, apkerėjo, kad nepaklustumėte tiesai?
2Vienīgi to es gribētu no jums dabūt zināt: vai jūs Garu saņēmāt ar likuma darbiem vai ar ticības atzīšanu?
2Noriu jus paklausti tiktai vieno dalyko: ar jūs gavote Dvasią įstatymo darbais, ar klausydami tikėjimo?
3Vai jūs esat tik neprātīgi, ka iesākuši ar Garu, tagad miesā gribat pabeigt?
3Nejaugi jūs tokie neprotingi, kad, pradėję Dvasia, dabar užbaigsite kūnu?
4Vai tik daudz jūs veltīgi esat cietuši? Taču ne veltīgi!
4Ar tiek daug iškentėjote veltui? Jei iš tiesų būtų veltui!
5Vai tas, kas devis jums Garu un dara jūsos brīnumus, dara to likuma darbu dēļ, vai ticības dēļ, ko pieņēmāt?
5Ar Tas, kuris jums teikia Dvasią ir pas jus daro stebuklus, tai daro per įstatymo darbus, ar dėl tikėjimo klausymo?
6Ir rakstīts: Ābrahams ticēja Dievam, un viņam to pieskaitīja attaisnošanai.
6Taip “Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu”.
7Tātad atzīstiet, ka tie, kas ticībā dzīvo, ir Ābrahama bērni.
7Todėl supraskite, kad Abraomo sūnūs yra tie, kurie tiki.
8Bet Raksti, paredzēdami, ka Dievs ticībā attaisno tautas, Ābrahamam ir iepriekš pasludinājuši: Tevī tiks svētītas visas tautas.
8Ir Raštas, numatydamas, kad Dievas tikėjimu išteisins pagonis, iš anksto paskelbė Abraomui Evangeliją: “Tavyje bus palaimintos visos tautos”.
9Tātad ticīgie tiks svētīti līdz ar ticīgo Ābrahamu.
9Taip tikintys susilaukia palaiminimo kartu su tikinčiuoju Abraomu.
10Jo visi, kas balstās uz likuma darbiem, ir zem lāsta. Jo ir rakstīts: Lai nolādēts katrs, kas nepastāv un nedara visu to, kas rakstīts likuma grāmatā.
10Visi, kurie remiasi įstatymo darbais, yra prakeikimo galioje, nes parašyta: “Prakeiktas kiekvienas, kuris nuolatos nesilaiko visko, kas įstatymo knygoje parašyta, ir to nevykdo”.
11Bet ka likums nevienu Dieva priekšā neattaisno, par to teikts: Taisnīgais dzīvo no ticības.
11Kad įstatymu niekas neišteisinamas Dievo akyse, aišku, nes “teisusis gyvens tikėjimu”.
12Bet likums nav no ticības, bet kas ko dara, tas tanī dzīvo. (3 Moz 18,5)
12O įstatymas nėra kilęs iš tikėjimo, bet “kas juos vykdo, tas gyvens jais”.
13Kristus mūs atpirka no likuma lāsta, pats mūsu dēļ palikdams par lāstu, jo rakstīts: Lai nolādēts katrs, kas pakārts pie koka,
13Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu, nes parašyta: “Prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant medžio”,
14Lai Ābrahama svētība, nāktu pār tautām Kristū Jēzū, tā ka ticībā mēs saņemam Gara apsolījumu.
14kad Abraomo palaiminimas Jėzuje Kristuje atitektų pagonims ir mes tikėjimu gautume pažadėtąją Dvasią.
15Brāļi, (runājot cilvēcīgi) taču apstiprinātu cilvēka testamentu neviens neatceļ un nepapildina.
15Broliai, kalbu, kaip įprasta žmonėms: net žmogaus testamento, kuris patvirtintas, niekas neatmeta ir nepapildo.
16Ābrahamam un viņa pēcnācējam ir doti solījumi. Nav sacīts: Un pēcnācējiem, it kā daudziem, bet kā vienam: Un tavā pēcnācējā, kas ir Kristus.
16Pažadai buvo duoti Abraomui ir jo palikuoniui. Jis nesako “ir palikuonims”, ne daugeliui, bet kaip apie vieną: “ir tavo palikuoniui”, kuris yra Kristus.
17Bet to es saku, ka likums, kas izdots četri simti trīsdesmit gadus vēlāk, nevar atcelt Dieva apstiprināto gribas izpausmi un iznīcināt solījumus.
17Noriu pasakyti, kad Dievo Kristuje anksčiau patvirtinto testamento negali panaikinti po keturių šimtų trisdešimties metų atsiradęs įstatymas, ir jis negali pažado paversti negaliojančiu.
18Ja mantojums nāk ar likumu, tad jau ne ar solījumu, bet Ābrahamam Dievs to dāvināja ar apsolījumu.
18Jei paveldėjimas būtų iš įstatymo, tai jau nebe iš pažado, o Dievas davė tai Abraomui pažadu.
19Kāda tad nozīme likumam? To eņģeli pavēlējuši ar starpnieka roku, tas izdots pārkāpuma dēļ, kamēr nāks Atvase, uz kuru attiecas solījumi.
19Tad kam gi reikalingas įstatymas? Jis buvo pridėtas dėl nusižengimų, kol ateis palikuonis, kuriam buvo skirtas pažadas; įstatymas buvo perduotas per angelus, tarpininko ranka.
20Kur viens, tur starpnieka nav. Bet Dievs ir viens.
20Tarpininkas neatstovauja vienai pusei, bet Dievas yra vienas.
21Vai tad likums ir pret Dieva apsolījumiem? Nekādā ziņā! Jo ja būtu dots likums, kas spēj darīt dzīvu, tad patiesi attaisnošana nāktu ar likumu.
21Tad gal įstatymas priešingas Dievo pažadams? Anaiptol! Jei būtų duotas įstatymas, galintis suteikti gyvenimą, tai iš tikrųjų teisumas būtų iš įstatymo.
22Bet Raksti ir visu ieslēguši grēkā, lai apsolījums tiktu dots ticīgajiem ticībā uz Jēzu Kristu.
22Bet Raštas viską apjuosė nuodėme, kad pažadas dėl tikėjimo Jėzumi Kristumi tektų tiems, kurie tiki.
23Bet pirms nāca ticība, mēs, ieslēgti zem likuma, tikām uzglabāti ticībai, kura bija jāpasludina.
23Prieš ateinant tikėjimui, buvome įstatymo įkalinti, kad lauktume apsireiškiant tikėjimo.
24Tātad likums bija mūsu audzinātājs Kristum, lai mēs ticībā tiktu attaisnoti.
24Todėl įstatymas buvo mūsų auklėtojas, vedęs į Kristų, kad būtume tikėjimu išteisinti.
25Bet mēs, atnākot ticībai, audzinātājam neesam vairs padoti.
25Bet, tikėjimui atėjus, jau nesame auklėtojo globoje.
26Jūs visi esat Dieva bērni ticībā uz Jēzu Kristu,
26Juk jūs visi esate Dievo sūnūs per tikėjimą Jėzumi Kristumi.
27Jo visi, kas esat kristīti Kristus vārdā, esat tērpušies Kristū.
27Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi.
28Nav ne jūda, ne grieķa, nav verga, ne brīvā, nav ne vīrieša, ne sievietes, jo jūs visi esat viens Kristū Jēzū.
28Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi esate viena Kristuje Jėzuje!
29Bet ja jūs piederat Kristum, tad jūs esat Ābrahama pēcnācēji, mantinieki saskaņā ar apsolījumu.
29O jeigu esate Kristaus, tai esate Abraomo palikuonys ir paveldėtojai pagal pažadą.