1Pēc tam Kungs nozīmēja vēl citus septiņdesmit divus un sūtīja viņus pa diviem sava vaiga priekšā visās pilsētās un vietās, kur Viņš domāja iet.
1Po to Viešpats paskyrė dar kitus septyniasdešimt mokinių ir išsiuntė juos po du, kad eitų pirma Jo į visus miestus bei vietoves, kur Jis pats ketino vykti.
2Un Viņš tiem sacīja: Pļaujamā daudz, bet strādnieku maz. Lūdziet tad pļaujas Kungu, lai Viņš sūta strādniekus savā pļaujā!
2Jis sakė jiems: “Pjūtis tikrai didelė, o darbininkų maža. Todėl melskite pjūties Viešpatį, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį.
3Ejiet! Lūk, es jūs sūtu kā jērus vilku starpā.
3Eikite! Štai Aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų.
4Nenesiet līdz nedz naudas maku, nedz somu, nedz kurpes un nevienu ceļā nesveiciniet!
4Nesineškite nei piniginės, nei krepšio, nei sandalų ir nieko kelyje nesveikinkite.
5Un kur jūs kādā namā ieiesiet, vispirms sakiet: miers šim namam!
5Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: ‘Ramybė šiems namams!’
6Un ja tur būs miera bērns, jūsu miers mitēs pār viņu; bet ja nē, tad tas atgriezīsies jūsos.
6Ir jei ten bus ramybės sūnus, jūsų ramybė nužengs ant jo, o jei ne,sugrįš pas jus.
7Bet tanī pat namā palieciet un ēdiet, un dzeriet, kas viņiem ir, jo strādnieks ir savas algas cienīgs! Nestaigājiet no vienas mājas otrā!
7Pasilikite tuose namuose, valgykite ir gerkite, kas duodama, nes darbininkas vertas savo užmokesčio. Nesikilnokite iš namų į namus.
8Un ja jūs ieiesiet kādā pilsētā un jūs tur uzņems, ēdiet, ko jums liks priekšā!
8Kai nueisite į kurį nors miestą ir jus priims, valgykite, kas bus jums padėta.
9Un dziediniet slimos, kas tanī ir, un sakiet viņiem: Dieva valstība jums tuvu klāt!
9Gydykite jame esančius ligonius ir sakykite jiems: ‘Jums prisiartino Dievo karalystė!’
10Bet ja jūs ieiesiet kādā pilsētā, un viņi jūs neuzņems, izgājuši tās gatvēs, sakiet:
10O kai užeisite į tokį miestą, kur jūsų nepriims, išėję į gatves, sakykite:
11Pat putekļus, kas no jūsu pilsētas mums pielipuši, mēs nokratām uz jums; tomēr to ziniet, ka Dieva valstība ir tuvu!
11‘Mes nusikratome prieš jus net jūsų miesto dulkes, prilipusias prie mūsų kojų. Tačiau vis tiek žinokite: Dievo karalystė prisiartino prie jūsų!’
12Es jums saku, ka Sodomai tai dienā būs vieglāk nekā šai pilsētai.
12Sakau jums: aną dieną Sodomai bus lengviau negu tam miestui.
13Bēdas tev, Horacina! Bēdas tev Betsaida, jo, ja Tirā un Sidonā būtu notikuši tie brīnumi, kas notika jūsos, tad tās jau sen, rupjās drēbēs un pelnos sēdot, gandarītu par grēkiem.
13Vargas tau, Chorazine! Vargas tau, Betsaida! Jeigu Tyre ir Sidone būtų padaryta stebuklų, kokie padaryti pas jus, jie seniai būtų atgailavę, sėdėdami su ašutine ir pelenuose.
14Tiešām Tirai un Sidonai tiesas dienā būs vieglāk nekā jums.
14Todėl Tyrui ir Sidonui teisme bus lengviau negu jums.
15Un tu, Kafarnauma, kas līdz debesīm esi paaugstināta, tiksi nogremdēta līdz pat ellei.
15Ir tu, Kafarnaume, išaukštintas iki dangaus, nugarmėsi iki pragaro!
16Kas jūs klausa, tas mani klausa; un kas jūs nicina tas nicina mani; bet kas mani nicina tas nicina to, kas mani sūtījis.
16Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina. O kas niekina mane, niekina Tą, kuris mane siuntė”.
17Bet tie septiņdesmit divi atgriezās un priecādamies sacīja: Kungs, pat ļaunie gari mums Tavā vārdā padodas.
17Septyniasdešimt sugrįžo, su džiaugsmu kalbėdami: “Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl Tavo vardo”.
18Un Viņš tiem sacīja: Es redzēju sātanu kā zibeni no debesīm krītam.
18O Jis jiems sakė: “Mačiau šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus.
19Lūk, es jums devu varu pār katru ienaidnieka spēku un čūsku un skorpiju samīšanai, un nekas jums nekaitēs.
19Štai Aš duodu jums valdžią mindžioti gyvates bei skorpionus, aukštesnę už visą priešo jėgą, ir niekas jokiais būdais jums nepakenks.
20Tomēr nepriecājieties par to, ka gari jums pakļauti, bet priecājieties, ka jūsu vārdi ierakstīti debesīs!
20Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje”.
21Tanī pat brīdī Viņš gavilēja Svētajā Garā un sacīja: Es godāju Tevi, Tēvs, debess un zemes Kungs, ka Tu to apslēpi gudrajiem un mācītājiem, bet atklāji mazajiem! Tiešām, Tēvs, jo tas Tev tā labpaticis!
21Tą valandą Jėzus pradžiugo Dvasia ir tarė: “Aš šlovinu Tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes Tau taip patiko.
22Mans Tēvs visu man atdevis; un neviens nezina, kas ir Dēls, kā tikai Tēvs; un kas ir Tēvs, kā tikai Dēls un kam Dēls to vēlas atklāt.
22Viskas man yra mano Tėvo atiduota. Ir niekas nežino, kas yra Sūnus, tik Tėvas, nei kas yra Tėvas, tik Sūnus ir tas, kam Sūnus nori apreikšti”.
23Un Viņš, griezdamies pie saviem mācekļiem, sacīja: Svētīgas tās acis, kas redz to, ko jūs redzat!
23Atsigręžęs vien tik į mokinius, Jis tarė: “Palaimintos akys, kurios regi, ką jūs regite.
24Jo es jums saku, ka daudzi pravieši un ķēniņi vēlējās redzēt, ko jūs redzat, un nav redzējuši, un dzirdēt to, ko jūs dzirdat, un nav dzirdējuši.
24Sakau jums: daugel pranašų ir karalių troško pamatyti, ką jūs matote, bet nepamatė, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo”.
25Un, lūk, kāds likumu pazinējs piecēlās, un, Viņu kārdinādams, sacīja: Mācītāj, ko man darīt, lai es iemantotu mūžīgo dzīvi?
25Štai atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas Jį, paklausė: “Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?”
26Bet Viņš tam sacīja: Kas bauslībā rakstīts? Kā tu lasi?
26Jis tarė: “O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?”
27Un tas atbildēja un sacīja: Mīli Kungu, savu Dievu, no visas savas sirds un no visas savas dvēseles, un ar visu savu spēku, un ar visu savu prātu, un savu tuvāko - kā sevi pašu.
27Tas atsakė: “ ‘Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visomis savo jėgomis ir visu savo protu, ir savo artimą kaip save patį’ ”.
28Un Viņš tam sacīja: Tu pareizi atbildēji; dari tā, un tu dzīvosi!
28Jėzus jam tarė: “Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi”.
29Bet viņš, gribēdams sevi attaisnot, sacīja Jēzum: Un kas tad ir mans tuvākais?
29Norėdamas pateisinti save, anas paklausė Jėzų: “O kas gi mano artimas?”
30Tad Jēzus iesāka un sacīja: Kāds cilvēks, iedams no Jeruzalemes uz Jēriku, iekrita slepkavu rokās. Tie viņu aplaupīja un ievainoja, un, atstājuši pusdzīvu, aizgāja.
30Jėzus atsakydamas tarė: “Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį.
31Bet gadījās, ka kāds priesteris gāja pa to pašu ceļu un, viņu ieraudzījis, pagāja garām.
31Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas ir, pamatęs jį, praėjo kita kelio puse.
32Tāpat arī levīts, kad bija tanī vietā, viņu redzēdams, pagāja garām.
32Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį pamatė ir praėjo kita kelio puse.
33Bet kāds samarietis, iedams savu ceļu, nonāca pie viņa un, to ieraudzījis, apžēlojās.
33O vienas samarietis keliaudamas užtiko jį ir pasigailėjo.
34Un tas, piegājis klāt, apsēja viņa brūces, ieliedams tanīs eļlu un vīnu, un, uzcēlis viņu savā lopā, aizveda to mājvietā un rūpējās par viņu.
34Priėjęs jis aprišo jo žaizdas, užpildamas aliejaus ir vyno, užkėlė ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį.
35Bet otrā dienā viņš, izvilcis divus denārijus, deva tos mājas saimniekam, sacīdams: Gādā par viņu, un, ko tu vairāk izdosi, es, kad atgriezīšos, atdošu tev.
35Kitą dieną iškeliaudamas jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: ‘Slaugyk jį, o jeigu ką išleisi viršaus, sugrįžęs atsilyginsiu’.
36Kā tev šķiet, kurš no šiem trim bija tuvākais tam, kas iekrita slepkavu rokās?
36Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?”
37Un viņš atbildēja: Tas, kas viņam parādīja žēlsirdību. Un Jēzus viņam sacīja: Ej, un tu dari tāpat!
37Jis atsakė: “Tas, kuris jo pasigailėjo”. Jėzus jam tarė: “Eik ir tu taip daryk!”
38Bet notika, ka, tālāk iedami, viņi nonāca kādā miestā; un kāda sieviete, vārdā Marta, uzņēma Viņu savā namā.
38Jiems keliaujant toliau, Jėzus užsuko į vieną kaimą. Ten viena moteris, vardu Morta, pakvietė Jį į savo namus.
39Un viņai bija māsa, vārdā Marija, kas, apsēdusies pie Kunga kājām, klausījās Viņa vārdos.
39Ji turėjo seserį, vardu Marija. Ši, atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi Jo žodžių.
40Bet Marta, nopūlējusies, lai viņu labāk apkalpotu, pienāca un sacīja: Kungs, vai Tev nerūp, ka mana māsa atstājusi mani, lai es viena kalpotu? Saki jel viņai, lai viņa man palīdz!
40O Morta rūpinosi visokiu patarnavimu ir stabtelėjusi pasiskundė: “Viešpatie, Tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti? Pasakyk jai, kad man padėtų”.
41Un Kungs viņai atbildēja, sacīdams: Marta, Marta, tu rūpējies un pūlies par daudz lietām,
41Tačiau Viešpats atsakė: “Morta, Morta, tu rūpiniesi ir nerimauji dėl daugelio dalykų,
42Bet tikai viena ir nepieciešama. Marija izvēlējusies sev labāko daļu; tā viņai netiks atņemta.
42o tereikia vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta”.