¹Bet Viņš, saaicinājis divpadsmit apustuļus, deva tiem spēku un varu pār visiem ļaunajiem gariem un slimību ārstēšanai.

¹Sukvietęs dvylika savo mokinių, Jėzus davė jiems jėgą ir valdžią prieš visus demonus ir gydyti ligoms.

²Un Viņš sūtīja tos sludināt Dieva valstību un dziedināt slimos.

²Po to išsiuntė juos skelbti Dievo karalystės ir gydyti ligonių.

³Un Viņš tiem sacīja: Neņemiet nekā līdz ceļā: ne spieķi, ne somu, ne maizi, ne naudu, arī divus svārkus neņemiet līdz!

³Jis pasakė jiems: “Nieko neimkite kelionei: nei lazdos, nei krepšio, nei duonos, nei pinigų. Neturėkite nė dviejų tunikų.

⁴Un kādā mājā jūs ieiesiet, tur palieciet un no turienes neizejiet!

⁴Į kuriuos tik namus įeisite, tenai pasilikite ir iš ten toliau keliaukite.

⁵Un ja kāds jūs neuzņem, tad, iziedami no tās pilsētas, nokratiet putekļus no savām kājām par liecību pret viņiem!

⁵O kur žmonės jūsų nepriims, išeidami iš to miesto, nusikratykite nuo kojų dulkes kaip liudijimą prieš juos”.

⁶Un izgājuši viņi apstaigāja miestus, visur sludinādami evaņģēliju un dziedinādami.

⁶Išėję jie traukė per aplinkinius kaimus, visur skelbdami Evangeliją bei gydydami.

⁷Bet tetrarhs Herods, dzirdēdams par visu, ko Viņš darīja, uztraucās, jo daži runāja,

⁷Tetrarchas Erodas išgirdo apie visus tuos įvykius ir suglumo, nes vieni sakė, kad Jonas prisikėlęs iš numirusių,

⁸Ka Jānis esot uzcēlies no miroņiem; bet citi, ka Elijs parādījies; bet vēl citi, ka kāds no senajiem praviešiem augšāmcēlies.

⁸kiti­kad pasirodęs Elijas, dar kiti­kad prisikėlęs vienas iš senųjų pranašų.

⁹Un Herods sacīja: Jānim es nocirtu galvu; bet kas šis ir, par ko es dzirdu tādas lietas, un meklēja Viņu redzēt.

⁹Erodas sakė: “Jonui aš nukirsdinau galvą; o kas yra šitas, apie kurį girdžiu pasakojant tokius dalykus?!” Ir jis labai norėjo Jėzų pamatyti.

¹⁰Un apustuļi atgriezušies stāstīja Viņam, ko visu viņi darījuši; un Viņš, ņēmis tos līdz, aizgāja savrup tuksnešainā vietā, kas atradās pie Betsaidas.

¹⁰Sugrįžę apaštalai pasakojo Jėzui, ką buvo nuveikę. Pasiėmęs juos, Jis pasitraukė nuošaliai į dykvietę, netoli miesto, vadinamo Betsaida.

¹¹Daudzi ļaudis, to uzzinājuši, sekoja Viņam; un Viņš, pieņēmis tos, runāja viņiem Dieva valstību, un tos, kam vajadzēja dziedināšanas, izdziedināja.

¹¹Minios, tai sužinojusios, nusekė paskui Jį. Jis priėmė žmones, kalbėjo jiems apie Dievo karalystę ir išgydė tuos, kuriems reikėjo gydymo.

¹²Bet diena sāka iet uz beigām; un tie divpadsmit, piegājuši Viņam, sacīja: Atlaid ļaudis, lai viņi iet miestos un apkārtējos ciemos meklēt naktsmājas un pārtiku, jo mēs šeit esam tuksnešainā vietā.

¹²Diena slinko vakarop. Priėję dvylika tarė Jam: “Paleisk žmones, kad jie, nuėję į aplinkinius kaimus bei kiemus, susirastų nakvynę ir maisto. Mes juk esame dykvietėje”.

¹³Bet Viņš tiem sacīja: Dodiet jūs viņiem ēst! Bet tie atbildēja: Mums nav vairāk kā piecas maizes un divas zivis; vai atkal: Mēs iesim un nopirksim pārtiku visiem šiem ļaudīm.

¹³Bet Jėzus tarė: “Jūs duokite jiems valgyti”. Jie atsakė: “Mes nieko daugiau neturime, tik penkis kepalus duonos ir dvi žuvis. Nebent nueitume ir nupirktume maisto visiems šitiems žmonėms”.

¹⁴Bet bija viņu ap pieci tūkstoši vīriešu. Un Viņš sacīja saviem mācekļiem: Lieciet viņiem apsēsties grupās pa piecdesmit!

¹⁴O ten buvo apie penkis tūkstančius vyrų. Jėzus įsakė mokiniams: “Susodinkite juos būriais po penkiasdešimt”.

¹⁵Un viņi tā darīja un novietoja visus.

¹⁵Jie taip padarė ir visus susodino.

¹⁶Bet Viņš, paņēmis piecas maizes un divas zivis un paskatījies uz debesīm, svētīja tās un lauza, un deva saviem mācekļiem, lai celtu ļaudīm priekšā.

¹⁶Tada, paėmęs penkis kepalus ir dvi žuvis, Jis pažvelgė į dangų, palaimino, laužė ir davė mokiniams, kad padalintų miniai.

¹⁷Un visi ēda un paēda; un ar pārpalikušajām druskām viņi pielasīja divpadsmit grozus.

¹⁷Visi valgė ir pasisotino. Ir dar buvo surinkta dvylika pintinių trupinių.

¹⁸Un notika, ka Viņš viens pats lūdza Dievu; arī mācekļi bija pie Viņa; un Viņš tiem jautāja, sacīdams: Par ko ļaudis mani uzskata?

¹⁸Kartą, kai Jis nuošaliai meldėsi ir su Juo buvo mokiniai, Jis paklausė juos: “Kuo mane žmonės laiko?”

¹⁹Viņi atbildēja un sacīja: Par Jāni Kristītāju, bet citi par Eliju, bet vēl citi, ka uzcēlies viens no senajiem praviešiem.

¹⁹Jie atsakė: “Vieni­Jonu Krikštytoju, kiti­Eliju, dar kiti sako, prisikėlęs vienas iš senųjų pranašų”.

²⁰Un Viņš tiem sacīja: Bet par ko jūs mani turat? Sīmanis Pēteris atbildēja, sacīdams: Par Dieva Svaidīto.

²⁰Tada Jis paklausė: “O jūs kuo mane laikote?” Petras atsakė: “Dievo Pateptuoju”.

²¹Un Viņš tiem noliedza un pavēlēja nevienam par to neteikt,

²¹Jis griežtai įspėjo juos, įsakė niekam to nepasakoti

²²Sacīdams: Cilvēka Dēlam vajadzēs daudz ciest, un vecākie, un augstie priesteri, un rakstu mācītāji Viņu atmetīs un nogalinās, bet trešajā dienā Viņš celsies augšām.

²²ir pasakė: “Žmogaus Sūnus turės daug iškentėti. Jis bus vyresniųjų, aukštųjų kunigų bei Rašto žinovų atmestas, nužudytas ir trečią dieną prisikels”.

²³Bet Viņš runāja visiem: Ja kāds grib man sekot, tas lai aizliedz sevi un ik dienas ņem savu krustu, un seko man!

²³O visiems Jis kalbėjo: “Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša kasdien savo kryžių ir teseka manimi.

²⁴Jo kas gribēs savu dvēseli glābt, tas to pazaudēs, bet kas savu dvēseli pazaudēs manis dēļ, tas to izglābs.

²⁴Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją išgelbės.

²⁵Jo ko tas cilvēkam līdz, ja viņš iemantos visu pasauli, bet pats sevi pazudinās un sev darīs zaudējumus?

²⁵Kokia būtų nauda, jei žmogus laimėtų visą pasaulį, o save pražudytų ar sau pakenktų?

²⁶Jo kas kaunēsies manis un manas mācības dēļ, tā Cilvēka Dēls kaunēsies, kad Viņš nāks savā un Tēva, un svēto eņģeļu godībā.

²⁶Jei kas gėdysis manęs ir mano žodžių, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, kai ateis su savąja, Tėvo ir šventųjų angelų šlove.

²⁷Patiesi es jums saku: daži no šeit stāvošiem nāvi nebaudīs, iekams nebūs skatījuši Dieva valstību.

²⁷Iš tiesų sakau jums: kai kurie iš čia stovinčiųjų neragaus mirties, kol išvys Dievo karalystę”.

²⁸Un notika, ka pēc šīs runas pagāja apmēram astoņas dienas; un Viņš ņēma līdz Pēteri un Jēkabu, un Jāni un uzkāpa kalnā, lai lūgtu Dievu.

²⁸Praslinkus maždaug aštuonioms dienoms po šitų žodžių, Jis pasiėmė Petrą, Joną bei Jokūbą ir užkopė į kalną melstis.

²⁹Un kad Viņš lūdza Dievu, Viņa sejas izskats kļuva citāds, un Viņa apģērbs tapa balts un staroja.

²⁹Jam besimeldžiant, Jo veido išvaizda pasikeitė, o drabužiai pasidarė balti ir spindintys.

³⁰Un, lūk, divi vīri sarunājās ar Viņu; tie bija Mozus un Elijs.

³⁰Ir štai du vyrai kalbėjosi su Juo. Tai buvo Mozė ir Elijas,

³¹Viņi parādījās godībā; un tie runāja par Viņa gala norisi, ko Viņš piepildīs Jeruzalemē.

³¹kurie, pasirodę šlovėje, kalbėjo apie Jo gyvenimo pabaigą, būsiančią Jeruzalėje.

³²Bet Pēteris un tie, kas atradās pie Viņa, bija miega nomākti; un uzmodušies tie redzēja Viņa godību un divus vīrus, stāvot pie Viņa.

³²O Petrą ir jo draugus buvo apėmęs miegas. Pabudę jie pamatė Jo šlovę ir stovinčius šalia Jo du vyrus.

³³Un notika, kad tie gāja no Viņa, ka Pēteris, pats nezinādams, ko runā, sacīja Jēzum: Mācītāj, mums labi šeit; mēs taisīsim trīs teltis: Tev vienu un Mozum vienu, un Elijam vienu.

³³Tiems tolstant, Petras kreipėsi į Jėzų: “Mokytojau, gera mums čia būti! Pastatykime tris palapines: vieną Tau, kitą Mozei ir trečią Elijui”. Jis nežinojo, ką kalbąs.

³⁴Viņam tā runājot, parādījās mākonis un apēnoja viņus; un tie izbijās, kad mākonis viņus apklāja.

³⁴Jam tai besakant, užėjo debesis ir uždengė juos. Jie nusigando, kai paniro į debesį.

³⁵Un balss atskanēja padebesī, sacīdama: Šis ir mans mīļais Dēls, Viņu klausiet!

³⁵O iš debesies pasigirdo balsas: “Šitas yra mano mylimasis Sūnus, Jo klausykite!”

³⁶Un kad balss atskanēja, Jēzus tur atradās viens pats. Un viņi klusēja un nevienam tanīs dienās nesacīja nekā par to, ko bija redzējuši.

³⁶Balsui nuskambėjus, Jėzus liko vienas. O jie tylėjo ir tomis dienomis niekam nieko nesakė apie tai, ką buvo matę.

³⁷Bet notika nākošajā dienā, kad viņi nokāpa no kalna, ka daudz ļaužu satika viņus.

³⁷Kitą dieną, jiems nusileidus nuo kalno, Jėzų pasitiko didelė minia.

³⁸Un, lūk, kāds vīrs ļaudīs kliedza, sacīdams: Mācītāj, lūdzu Tevi, uzlūko manu dēlu, jo viņš man ir vienīgais!

³⁸Ir štai vienas vyras iš minios ėmė šaukti: “Mokytojau, meldžiu, pažvelk į mano sūnų, jis mano vienturtis.

³⁹Jo, lūk, gars viņu satver; un viņš piepeši kliedz, un tas viņu plosa un grūsta līdz putām, un novārdzinātu vēl negrib atstāt.

³⁹Kai dvasia jį pačiumpa, jis staiga pradeda rėkti, o dvasia tąso jį, jog tas net putoja. Ji tik vargais negalais atstoja, smarkiai jį apdaužiusi.

⁴⁰Un es lūdzu Tavus mācekļus izdzīt to, bet viņi nevarēja.

⁴⁰Aš prašiau Tavo mokinius išvaryti ją, bet jie nepajėgė”.

⁴¹Bet Jēzus atbildēja un sacīja: Ak neticīgā un izvirtusī cilts, cik ilgi es vēl būšu pie jums un cik cietīšu? Ved savu dēlu šurp!

⁴¹Jėzus atsakydamas tarė: “O netikinti ir iškrypusi karta! Kaip ilgai man reikės su jumis pasilikti ir jus kęsti? Atvesk čia savo sūnų”.

⁴²Un kad viņš nāca, ļaunais gars svaidīja viņu un grūstīja.

⁴²Dar jam besiartinant, demonas parbloškė jį ant žemės ir ėmė tąsyti. Jėzus sudraudė netyrąją dvasią, išgydė berniuką ir atidavė jį tėvui.

⁴³Bet Jēzus norāja nešķīsto garu un izdziedināja jaunekli, un atdeva viņu tēvam.

⁴³Ir visi buvo pritrenkti Dievo didybės. Visiems stebintis tuo, ką Jėzus darė, Jis prabilo į mokinius:

⁴⁴Un visi brīnījās par Dieva varenību. Bet Viņš, kad visi vēl brīnījās par visu, ko Viņš darīja, sacīja saviem mācekļiem: Lieciet šos vārdus savās sirdīs: Cilvēka Dēls tiks nodots cilvēku rokās.

⁴⁴“Gerai įsidėmėkite šituos žodžius: Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas”.

⁴⁵Bet viņi nesaprata šos vārdus, un tie palika apslēpti viņiem, lai viņi tos izprastu, un tie baidījās jautāt Viņam par šiem vārdiem.

⁴⁵Bet jie nesuprato šitų žodžių; tai liko jiems paslėpta ir jie nesuvokė jų. O jie bijojo klausti Jėzų apie tuos žodžius.

⁴⁶Bet viņos radās domas, kurš no viņiem ir tas lielākais?

⁴⁶Tarp mokinių kilo ginčas, kuris iš jų didžiausias.

⁴⁷Un Jēzus, redzēdams viņu sirds domas, paņēmis bērnu, novietoja to sev blakus,

⁴⁷Suprasdamas jų širdies mintis, Jėzus pasišaukė vaiką, pasistatė šalia savęs

⁴⁸Un Viņš tiem sacīja: Kas šo bērnu uzņem manā vārdā, tas mani uzņem; un kas uzņem mani, tas uzņem to, kas mani sūtījis; jo kas mazāks starp jums visiem, tas būs lielākais.

⁴⁸ir tarė jiems: “Kas priima šį vaiką mano vardu, mane priima, o kas mane priima, priima Tą, kuris mane siuntė. Kas tarp jūsų mažiausias, tas bus didžiausias”.

⁴⁹Bet Jānis runāja, sacīdams: Mācītāj, mēs redzējām kādu Tavā vārdā izdzenam ļaunos garus; un mēs viņam to noliedzām, jo viņš neseko mums līdz.

⁴⁹Tada atsiliepė Jonas: “Mokytojau, mes matėme vieną, Tavo vardu išvarantį demonus. Mes jam draudėme tai daryti, nes jis nevaikščioja kartu su mumis”.

⁵⁰Un Jēzus sacīja viņam: Neliedziet, jo kas nav pret jums, tas ir ar jums.

⁵⁰Jėzus atsakė: “Nedrauskite! Kas ne prieš mus, tas už mus!”

⁵¹Bet notika, kad izpildījās Viņa uzņemšanas diena, viņš vērsa savu seju, lai ietu uz Jeruzalemi.

⁵¹Artėjant metui, kai Jėzus turėjo būti paimtas aukštyn, Jis ryžtingai nukreipė savo žingsnius į Jeruzalę.

⁵²Un Viņš sūtīja pirms sevis vēstnešus; un tie gāja un iegāja kādā samariešu pilsētā, lai sagatavotu Viņam (vietu).

⁵²Jis išsiuntė pirma savęs pasiuntinius. Tie užėjo į vieną samariečių kaimą, kad paruoštų vietą Jam apsistoti.

⁵³Un tie Viņu neuzņēma, jo Viņa seja bija vērsta, lai ietu uz Jeruzalemi.

⁵³Bet tie nesutiko Jo priimti, nes Jis keliavo Jeruzalės link.

⁵⁴Bet, to redzot, viņa mācekļi Jēkabs un Jānis sacīja: Kungs, ja tu vēlies, mēs teiksim, lai uguns nāk no debesīm un iznīcina viņus.

⁵⁴Tai girdėdami, mokiniai Jokūbas ir Jonas sušuko: “Viešpatie, ar nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti, kaip ir Elijas padarė?”

⁵⁵Un Viņš pagriezies norāja tos, sacīdams: Jūs nezināt, kāda gara jūs esat.

⁵⁵Bet Jis atsigręžęs sudraudė juos: “Nežinote, kokios dvasios esate.

⁵⁶Cilvēka Dēls nenāca dvēseles pazudināt, bet pestīt. Un viņi aizgāja uz citu pilsētu.

⁵⁶Juk Žmogaus Sūnus atėjo ne pražudyti žmonių gyvybių, bet išgelbėti”. Ir jie pasuko į kitą kaimą.

⁵⁷Bet notika, ka tiem ejot pa ceļu, kāds sacīja Viņam: Es sekošu Tev, kurp vien Tu iesi.

⁵⁷Jiems einant keliu, vienas žmogus Jam pasakė: “Aš seksiu paskui Tave, kur tik Tu eisi, Viešpatie!”

⁵⁸Jēzus sacīja viņam: Lapsām ir alas, debess putniem ligzdas, bet Cilvēka Dēlam nav kur nolikt galvu.

⁵⁸Jėzus jam atsakė: “Lapės turi urvus, padangių paukščiai­lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti”.

⁵⁹Bet otram viņš sacīja: Seko man! Bet tas atbildēja: Kungs, atļauj man vispirms noiet un apbedīt savu tēvu!

⁵⁹Kitam Jis tarė: “Sek paskui mane!” Tas prašė: “Viešpatie, leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti”.

⁶⁰Un Jēzus viņam sacīja: Ļauj mirušajiem aprakt savus miroņus, bet tu nāc un sludini Dieva valstību!

⁶⁰Jėzus jam atsakė: “Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę!”

⁶¹Un cits sacīja: Es sekošu Tev, Kungs, bet atļauj man vispirms atvadīties no tiem, kas mājās!

⁶¹Dar vienas tarė: “Aš seksiu paskui Tave, Viešpatie, bet leisk man pirmiau atsisveikinti su savo namiškiais”.

⁶²Jēzus viņam sacīja: Neviens, kas savu roku pielicis arklam un skatās atpakaļ, nav derīgs Dieva valstībai.

⁶²Jėzus tam atsakė: “Nė vienas, kuris uždeda ranką ant arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei”.