1Un Viņš sacīja saviem mācekļiem: Nav iespējams, ka apgrēcība nenāktu; bet bēdas tam, caur ko tā nāk!
1Jėzus kalbėjo savo mokiniams: “Papiktinimai neišvengiami, bet vargas tam, per kurį jie ateina.
2Labāk tādam būtu, ja viņam uzkārtu kaklā dzirnakmeni un iemestu jūrā, nekā viņš apgrēcina vienu no šiem mazajiem.
2Jam būtų geriau, jei ant kaklo užkabintų girnų akmenį ir įmestų jūron, negu jis papiktintų nors vieną iš šitų mažutėlių.
3Pielūkojiet paši sevi! Ja tavs brālis grēko pret tevi, pamāci viņu! Bet ja tas to nožēlo, piedod tam!
3Saugokitės! Jei tavo brolis nusideda prieš tave, sudrausk jį ir, jeigu jis atgailauja, atleisk jam.
4Un ja viņš septiņas reizes dienā grēkotu pret tevi un septiņas reizes grieztos pie tevis, sacīdams: es nožēloju, tad piedod tam!
4Jei jis septynis kartus per dieną tau nusidėtų ir septynis kartus kreiptųsi į tave, sakydamas: ‘Atgailauju’,atleisk jam”.
5Un apustuļi sacīja Kungam: Vairo mūsu ticību!
5Apaštalai tarė Viešpačiui: “Sustiprink mūsų tikėjimą”.
6Bet Kungs sacīja: Ja jums būtu ticība kā sinepju graudiņš un jūs sacītu šim zīdtārpu kokam: izraujies un pārstādies jūrā, tad tas jums paklausītu.
6O Viešpats atsakė: “Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, galėtumėte sakyti šitam šilkmedžiui: ‘Išsirauk ir pasisodink jūroje’,ir jis paklausytų jūsų”.
7Bet kurš no jums, kam ir kalps, arājs vai gans, kad tas pārnāks no lauka, sacīs viņam: tūlīt nāc un sēdies pie galda?
7“Kas iš jūsų, turėdamas ariantį ar ganantį vergą, jam grįžus iš lauko, sakys: ‘Tuojau sėsk prie stalo’?
8Vai viņš tam neteiks: pagatavo man ēdienu un apjoz priekšautu, un apkalpo mani, kamēr es ēdīšu un dzeršu; un pēc tam tu ēdīsi un dzersi.
8Argi nesakys jam: ‘Paruošk man vakarienę. Susijuosk ir patarnauk, kol aš valgysiu ir gersiu, o paskui tu pavalgysi ir atsigersi’?
9Un vai viņš izsaka pateicību tam kalpam, ka tas darīja to, ko tam pavēlēja?
9Argi vergui dėkojama, kad jis atliko tai, kas jam liepta? Nemanau.
10Es nedomāju. Tā arī jūs, kad izpildīsiet visu, kas jums uzdots, sakiet: Mēs esam nederīgi kalpi, mēs darījām to, ko mums vajadzēja darīt.
10Taigi jūs, atlikę visa, kas jums pavesta, sakykite: ‘Esame nenaudingi vergai. Padarėme, ką privalėjome padaryti’ ”.
11Un, ejot uz Jeruzalemi, notika, ka Viņš gāja caur Samarijas un Galilejas vidieni.
11Keliaujant į Jeruzalę, teko Jėzui eiti tarp Samarijos ir Galilėjos.
12Un kādā miestā ieejot, Viņam pretim nāca desmit spitālīgi vīrieši, kas apstājās notālēm.
12Jam įeinant į vieną kaimą, Jį pasitiko dešimt raupsuotų vyrų. Jie sustojo atstu
13Un paceltā balsī sacīja: Jēzu, Mācītāj, apžēlojies par mums!
13ir garsiai šaukė: “Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!”
14To ieraudzījis, Viņš sacīja: Ejiet un parādieties priesteriem! Un notika, ka, tiem ejot, viņi kļuva tīri.
14Pamatęs juos, Jis tarė: “Eikite, pasirodykite kunigams!” Ir beeidami jie pasveiko.
15Bet viens no tiem, redzēdams, ka viņš izdziedināts, griezās atpakaļ un skaļā balsī godināja Dievu,
15Vienas iš jų, patyręs, kad išgijo, sugrįžo atgal, garsiai garbindamas Dievą.
16Un nokrita uz sava vaiga pie Viņa kājām, un pateicās; un tas bija samarietis.
16Jis dėkodamas parpuolė Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis.
17Bet Jēzus atbildēja un sacīja: Vai desmit nekļuva veseli? Kur ir deviņi?
17Jėzus paklausė: “Argi ne dešimt pasveiko? Kur dar devyni?
18Nav neviens atradies, kas būtu atgriezies un Dievam godu devis, kā vien šis svešinieks.
18Ar neatsirado nė vieno, kuris grįžtų atiduoti Dievui garbę, išskyrus šitą svetimtautį?”
19Un Viņš tam sacīja: Celies un ej, jo tava ticība tev palīdzējusi!
19Ir tarė jam: “Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgydė tave”.
20Bet farizeji jautāja Viņam: Kad nāks Dieva valstība? Viņš tiem atbildēja un sacīja: Dieva valstība nenāk redzamā veidā.
20Fariziejų paklaustas, kada ateis Dievo karalystė, Jėzus atsakė: “Dievo karalystė neateina regimai.
21Un arī neteiks: Lūk, še ir, vai, lūk, tur ir, jo, lūk, Dieva valstība ir jūsos pašos.
21Niekas nepasakys: ‘Žiūrėk, ji čia’, arba: ‘Žiūrėk, ji ten!’ Nes štai Dievo karalystė yra tarp jūsų”.
22Un Viņš sacīja saviem mācekļiem: Nāks dienas, kad jūs alksiet redzēt vienu Cilvēka Dēla dienu, bet neredzēsiet.
22Ir Jis tarė mokiniams: “Ateis dienos, kai norėsite išvysti bent vieną Žmogaus Sūnaus dieną, ir nepamatysite.
23Un jums sacīs: Lūk, še ir, un, lūk, tur ir! Neejiet tur un nesekojiet tam!
23Jums sakys: ‘Žiūrėkite čia! Žiūrėkite ten!’Nesekite jais ir neikite paskui juos.
24Jo kā zem debesīm uzliesmojis zibens apspīd to, kas zem debesīm ir, tā būs Cilvēka Dēls savā dienā.
24Kaip tvykstelėjęs žaibas nušviečia viską nuo vieno dangaus pakraščio iki kito, taip savo dieną pasirodys ir Žmogaus Sūnus.
25Bet vispirms Viņam daudz vajag ciest un no šīs cilts atmestam kļūt.
25Bet pirmiau Jis turės daug iškentėti ir būti šitos kartos atmestas.
26Un kā tas bija Noasa dienās, tā tas būs arī Cilvēka Dēla dienās.
26Kaip buvo Nojaus dienomis, taip bus ir Žmogaus Sūnaus dienomis.
27Tie ēda un dzēra; precēja sievas un izdeva pie vīra līdz pat tai dienai, kad Noass iegāja šķirstā; un tad nāca ūdensplūdi un iznīcināja visu.
27Jie valgė, gėrė, tuokėsi ir tuokė, kol atėjo diena, kai Nojus įlipo į laivą. Tada užėjo tvanas ir visus sunaikino.
28Tāpat, kā tas notika Lata dienās: ēda, dzēra, pirka un pārdeva, stādīja un būvēja;
28Taip pat buvo ir Loto dienomis. Jie valgė ir gėrė, pirko ir pardavinėjo, sodino ir statė.
29Bet tai dienā, kad Lats izgāja no Sodomas, lija uguns un sērs no debesīm un iznīcināja visus.
29O tą dieną, kada Lotas paliko Sodomą, iš dangaus krito ugnis ir siera ir visus sunaikino.
30Gluži tāpat būs tai dienā, kad parādīsies Cilvēka Dēls.
30Šitaip bus ir tą dieną, kai pasirodys Žmogaus Sūnus.
31Ja kāds tanī stundā būs uz jumta, bet viņa lietas - namā, tas lai nekāpj zemē tās paņemt, un ja kas tīrumā, tas lai neatgriežas atpakaļ!
31Kas tą dieną bus ant stogo, o jo daiktai viduje, tenelipa žemyn jų pasiimti, o kas laukuose, tenegrįžta namo.
32Pieminiet Lata sievu!
32Prisiminkite Loto žmoną!
33Kas savu dzīvību centīsies glābt, tas to pazaudēs, bet kas to pazaudēs, tas to atgūs.
33Kas stengsis išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas ją praras, tas atgaivins ją.
34Es jums saku: tanī naktī divi būs vienā gultā: vienu uzņems, bet otru atstās.
34Sakau jums: tą naktį dviese miegos vienoje lovoje, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas.
35Divas kopā mals: vienu uzņems un otru atstās; divi būs tīrumā: vienu uzņems un otru atstās.
35Dvi mals drauge, ir viena bus paimta, o kita palikta.
36Tad mācekļi jautāja Viņam, sacīdami: Kur, Kungs?
36Du bus lauke, ir vienas bus paimtas, kitas paliktas”.
37Viņš tiem sacīja: Visur, kur miesa, salasās arī ērgļi.
37Tada jie atsiliepė: “O kurgi, Viešpatie?” Jis atsakė: “Kur tik bus lavonų, ten sulėks ir maitvanagiai”.