¹Bet vēl Viņš tiem stāstīja līdzību par to, ka vienmēr vajag Dievu lūgt un nepagurt,

¹Jėzus pasakė jiems palyginimą, kaip reikia visuomet melstis ir neprarasti ryžto,

²Sacīdams: Vienā pilsētā bija kāds tiesnesis, kas Dieva nebijās un no cilvēkiem nekaunējās.

²tardamas: “Viename mieste buvo teisėjas, kuris nebijojo Dievo ir nesidrovėjo žmonių.

³Bet kāda atraitne bija tanī pilsētā; un viņa nāca pie viņa un sacīja: Aizstāvi mani pret manu pretinieku!

³Tame pačiame mieste gyveno našlė, kuri vis eidavo pas jį ir prašydavo: ‘Apgink mane nuo mano priešininko!’

⁴Un tas ilgu laiku negribēja. Bet pēc tam viņš sevī sacīja: Lai gan es Dieva nebaidos un no cilvēkiem nekaunos,

⁴Jis kurį laiką nenorėjo, bet po to tarė sau: ‘Nors aš Dievo nebijau nei žmonių nesidroviu,

⁵Tomēr, lai šī atraitne mani neapgrūtinātu, es spriedīšu tiesu, ka viņa, beigās atnākusi, neuzbruktu man.

⁵vis dėlto, kai šita našlė neduoda man ramybės, apginsiu jos teises, kad ji, vienąkart atėjusi, man akių neišdraskytų’ ”.

⁶Bet Kungs sacīja: Klausieties, ko netaisnais tiesnesis saka!

⁶Ir Viešpats tarė: “Įsidėmėkite, ką pasakė tas neteisusis teisėjas.

⁷Un vai Dievs lai nespriestu taisnīgu tiesu saviem izredzētajiem, kas dienu un nakti Viņu piesauc, un nebūtu pacietīgs ar viņiem?

⁷Tad nejaugi Dievas neapgins savo išrinktųjų, kurie Jo šaukiasi dieną ir naktį, ir dels jiems padėti?

⁸Es jums saku, ka Viņš drīz tiem spriedīs taisnīgu tiesu. Tomēr, kā rādās, vai Cilvēka Dēls atnācis atradīs ticību virs zemes?

⁸Sakau jums: Jis apgins jų teises labai greitai. Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?”

⁹Bet tiem, kas sevi uzskatīja taisnīgus esam un citus nicināja, Viņš sacīja šo līdzību:

⁹Tiems, kurie pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino, Jėzus pasakė palyginimą:

¹⁰Divi cilvēki iegāja svētnīcā Dievu lūgt. Viens bija farizejs un otrs muitnieks.

¹⁰“Du žmonės atėjo į šventyklą melstis: vienas­fariziejus, o kitas­muitininkas.

¹¹Farizejs nostājies sevī tā lūdza: Es tev pateicos, Dievs, ka es neesmu tāds, kā citi cilvēki: laupītāji, netaisnīgi, laulības pārkāpēji vai arī kā šis muitnieks!

¹¹Fariziejus stovėdamas taip sau vienas meldėsi: ‘Dėkoju Tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės­plėšikai, sukčiai, svetimautojai­arba kaip šis va muitininkas.

¹²Es gavēju divreiz nedēļā un dodu desmito tiesu no visa, kas man ir.

¹²Aš pasninkauju du kartus per savaitę, duodu dešimtinę iš visko, ką įsigyju’.

¹³Bet muitnieks, tālāk stāvēdams, negribēja pat acis pacelt pret debesīm, bet, sitot pie savām krūtīm, sacīja: Dievs, esi man, grēciniekam žēlīgs!

¹³O muitininkas, atokiai stovėdamas, nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik, mušdamasis į krūtinę, maldavo: ‘Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!’

¹⁴Es jums saku: šis aizgāja savās mājās attaisnots, bet tas ne. Jo katrs, kas sevi paaugstina, tiks pazemināts.

¹⁴Sakau jums: šitas nuėjo į namus išteisintas, o ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas”.

¹⁵Bet arī bērnus Viņam atnesa, lai Viņš tiem pieskartos. Kad mācekļi to redzēja, tie norāja tos.

¹⁵Jėzui atnešdavo kūdikių, kad Jis juos paliestų. Mokiniai, tai matydami, draudė.

¹⁶Bet Jēzus pasauca viņus un sacīja: Laidiet bērnus pie manis nākt un neliedziet viņiem to, jo tādiem pieder Dieva valstība!

¹⁶Bet Jėzus, pasišaukęs vaikučius, tarė: “Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite jiems, nes tokių yra Dievo karalystė.

¹⁷Patiesi es jums saku: kas Dieva valstību nepieņems kā bērns, tas tanī neieies.

¹⁷Iš tiesų sakau jums: kas nepriims Dievo karalystės kaip kūdikis, niekaip neįeis į ją!”

¹⁸Un kāds priekšnieks jautāja Viņam, sacīdams: Labais Mācītāj, kas man jādara, lai es iemantotu mūžīgo dzīvi?

¹⁸Vienas valdininkas Jį paklausė: “Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?”

¹⁹Bet Jēzus viņam sacīja: Kāpēc tu mani sauc par labo? Neviens nav labs, kā vienīgi Dievs.

¹⁹Jėzus jam atsakė: “Kodėl vadini mane geru? Nė vieno nėra gero, tik vienas Dievas.

²⁰Baušļus tu zini: tev nebūs nokaut; tev nebūs laulību pārkāpt; tev nebūs zagt; tev nebūs nepatiesu liecību dot; tev būs tēvu un māti godāt.

²⁰Įsakymus žinai: ‘Nesvetimauk, nežudyk, nevok, melagingai neliudyk, gerbk savo tėvą ir motiną’ ”.

²¹Tas sacīja: To visu esmu izpildījis kopš jaunības.

²¹Tas atsakė: “Viso šito laikausi nuo savo jaunystės”.

²²Jēzus, to dzirdēdams, sacīja viņam: Vēl viena tev trūkst: pārdod visu, kas tev pieder, un dod nabagiem, tad tev būs manta debesīs, un nāc, seko man!

²²Tai išgirdęs, Jėzus jam tarė: “Tau trūksta vieno dalyko: parduok visa, ką turi, išdalink vargšams, ir turėsi turtą danguje. Tada ateik ir sek paskui mane!”

²³To dzirdēdams, viņš noskuma, jo bija ļoti bagāts.

²³Tai išgirdęs, jis nusiminė, nes buvo labai turtingas.

²⁴Bet Jēzus, redzēdams viņu noskumušu, sacīja: Cik grūti tiem, kam nauda, ieiet Dieva valstībā!

²⁴Matydamas jį nuliūdusį, Jėzus prabilo: “Kaip sunkiai turintieji turtų įeis į Dievo karalystę!

²⁵Vieglāk kamielim iziet caur adatas aci, nekā bagātam ieiet Dieva valstībā.

²⁵Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtingam įeiti į Dievo karalystę!”

²⁶Tad tie, kas dzirdēja, sacīja: Un kas tad var kļūt pestīts?

²⁶Girdėjusieji tai paklausė: “Kas tada gali būti išgelbėtas?”

²⁷Viņš tiem sacīja: Kas cilvēkiem nav iespējams, tas iespējams Dievam.

²⁷Jis atsakė: “Kas neįmanoma žmonėms, įmanoma Dievui”.

²⁸Bet Pēteris sacīja: Lūk, mēs visu atstājām un sekojām Tev.

²⁸Tada Petras tarė: “Štai mes viską palikome ir nusekėme paskui Tave”.

²⁹Viņš tiem teica: Patiesi es jums saku: nav neviena, kas atstājis māju vai vecākus, vai brāļus, vai sievu, vai bērnus Dieva valstības dēļ

²⁹Jėzus atsakė jiems: “Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris paliko namus ar tėvus, ar brolius, ar žmoną, ar vaikus dėl Dievo karalystės

³⁰Un kas nesaņem daudz vairāk jau šinī laikā, bet nākošajā mūžā mūžīgo dzīvi.

³⁰ir kuris jau šiuo metu negautų nepalyginamai daugiau, o būsimajame pasaulyje­amžinojo gyvenimo”.

³¹Bet Jēzus ņēma tos divpadsmit sev līdz un sacīja viņiem: Lūk, mēs ejam uz Jeruzalemi; un viss izpildīsies, ko pravieši rakstījuši par Cilvēka Dēlu.

³¹Jėzus pasišaukė dvylika ir tarė: “Štai mes einame į Jeruzalę, ir ten išsipildys visa, kas per pranašus parašyta apie Žmogaus Sūnų.

³²Jo Viņu nodos pagāniem un apsmies, un šaustīs, un apspļaudīs,

³²Jis bus atiduotas pagonims, išjuoktas, paniekintas ir apspjaudytas.

³³Un pēc šaustīšanas Viņu nonāvēs, bet trešajā dienā Viņš celsies augšām.

³³Tie nuplaks Jį ir nužudys, bet trečią dieną Jis prisikels”.

³⁴Bet no tā viņi neko nesaprata; un šis vārds palika tiem apslēpts; un viņi neaptvēra to, kas tika runāts.

³⁴Tačiau jie nieko nesuprato; tų žodžių prasmė jiems liko paslėpta, ir jie nesuvokė, kas buvo sakoma.

³⁵Bet notika, kad Viņš tuvojās Jērikai, kāds aklais sēdēja ceļmalā un ubagoja.

³⁵Jam artinantis prie Jericho, šalia kelio sėdėjo neregys elgeta.

³⁶Un, kad viņš dzirdēja ļaužu pulku garām ejam, tas jautāja, kas tas ir.

³⁶Išgirdęs praeinančią minią, jis paklausė, kas tai būtų.

³⁷Bet viņam pateica, ka Jēzus Nācarietis iet garām.

³⁷Jam atsakė, kad praeinąs Jėzus iš Nazareto.

³⁸Tad viņš sauca, sacīdams: Jēzu, Dāvida Dēls, apžēlojies par mani!

³⁸Tada jis ėmė šaukti: “Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!”

³⁹Bet tie, kas gāja priekšā, norāja viņu, lai viņš ciestu klusu. Bet viņš vēl skaļāk sauca: Dāvida Dēls, apžēlojies par mani!

³⁹Ėję priekyje draudė jį, kad tylėtų, bet tas dar garsiau šaukė: “Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!”

⁴⁰Tad Jēzus apstājies lika viņu atvest pie sevis. Un kad tas tuvojās, viņš jautāja tam,

⁴⁰Jėzus sustojo ir liepė jį atvesti. Jam prisiartinus, paklausė jo:

⁴¹Sacīdams: Ko tu gribi, lai es tev daru? Bet viņš sacīja: Kungs, lai es redzu!

⁴¹“Ko nori, kad tau padaryčiau?”

⁴²Un Jēzus sacīja viņam: Topi redzīgs, tava ticība tevi glābusi.

⁴²Šis atsakė: “Viešpatie, kad praregėčiau!” Jėzus tarė: “Regėk! Tavo tikėjimas išgydė tave”.

⁴³Un tūdaļ viņš kļuva redzīgs un, Dievu godinādams, sekoja Viņam. Un visa tauta, to redzēdama, godināja Dievu.

⁴³Tas iškart praregėjo ir nusekė paskui Jį, garbindamas Dievą. Tai matydami, visi žmonės šlovino Dievą.