¹Un Viņš, kad tie tuvojās Jeruzalemei un Betānijai pie Olīvkalna, sūtīja divus no saviem mācekļiem

¹Prisiartinęs prie Jeruzalės pro Betfagę ir Betaniją, ties Alyvų kalnu, Jėzus pasiuntė du savo mokinius,

²Un sacīja viņiem: Ejiet miestā, kas jūsu priekšā! Un jūs, ieiedami tur, tūdaļ atradīsiet piesietu kumeļu, uz kura vēl neviens cilvēks līdz šim nav sēdējis; atraisiet to un atvediet!

²liepdamas: “Eikite į priešais esantį kaimą ir, vos įžengę į jį, rasite pririštą asilaitį, kuriuo dar niekas iš žmonių nėra jojęs. Atriškite jį ir atveskite”.

³Un ja kāds jums sacīs, ko jūs darāt, tad sakiet, ka Kungam tā vajag! Un tūdaļ viņš to atlaidīs šurp.

³Jeigu kas nors paklaustų: ‘Ką čia darote?’, atsakykite: ‘Jo reikia Viešpačiui’, ir iš karto jį paleis.

⁴Un nogājuši viņi atrada kumeļu, piesietu ārā pie durvīm uz ceļa; un viņi atraisīja to.

⁴Nuėję jiedu rado pakelėje asilaitį, pririštą prie vartų, ir atrišo jį.

⁵Un daži, kas tur stāvēja, sacīja viņiem: Ko jūs darāt, atraisīdami kumeļu?

⁵Kai kurie iš ten stovinčių jų paklausė: “Ką darote, kam atrišate asilaitį?”

⁶Viņi tiem sacīja, kā Jēzus bija pavēlējis; un tie viņus atlaida.

⁶O jie atsakė taip, kaip Jėzus buvo jiems liepęs, ir tie leido jį vestis.

⁷Un viņi atveda kumeļu pie Jēzus un uzlika tam savas drēbes; un Viņš sēdās tanī.

⁷Jie atvedė asilaitį pas Jėzų, apdengė jį savo apsiaustais, ir Jėzus užsėdo ant jo.

⁸Bet daudzi izklāja savas drēbes ceļā; bet citi cirta zarus no kokiem un klāja tos ceļā;

⁸Daugelis tiesė ant kelio savo drabužius, kiti kirto ir klojo ant kelio medžių šakas.

⁹Un tie, kas gāja priekšā, un tie, kas sekoja, kliedza, sacīdami: Hozanna!

⁹Iš priekio ir iš paskos einantys šaukė: “Osana! Palaimintas, kuris ateina Viešpaties vardu!

¹⁰Slavēts, kas nāk Kunga vārdā! Slavēta lai ir mūsu tēva Dāvida valstība, kas nāk! Hozanna augstībā!

¹⁰Palaiminta mūsų tėvo Dovydo karalystė, ateinanti Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!”

¹¹Un Viņš iegāja Jeruzalemē, dievnamā; un Viņš, visu apskatījis, vakara stundai jau iestājoties, ar tiem divpadsmit izgāja uz Betāniju.

¹¹Taip Jėzus įžengė į Jeruzalę ir į šventyklą. Viską apžiūrėjęs,­ kadangi buvo jau vakaro valanda,­Jis su dvylika išėjo į Betaniją.

¹²Un otrā dienā, kad tie izgāja no Betānijas,Viņš bija izsalcis.

¹²Rytojaus dieną, jiems keliaujant iš Betanijos, Jėzus išalko.

¹³Un Viņš, ieraudzījis tālienē vīģes koku, kam bija lapas, gāja, vai tanī ko neatrastu; un Viņš, piegājis pie tā, neatrada nekā, kā tikai lapas, jo vēl nebija vīģu laiks.

¹³Pamatęs iš tolo sulapojusį figmedį, Jis priėjo pažiūrėti, gal ką ant jo ras. Tačiau, atėjęs prie medžio, Jis nerado nieko, tiktai lapus, nes dar nebuvo figų metas.

¹⁴Un Viņš ierunājās un sacīja tam: Lai ne mūžam neviens no tevis augļus neēd! Un Viņa mācekļi to dzirdēja.

¹⁴Atsakydamas Jėzus tarė medžiui: “Tegul per amžius niekas nebevalgys tavo vaisiaus!” Jo mokiniai tai girdėjo.

¹⁵Un viņi iegāja Jeruzalemē. Un Viņš, iegājis dievnamā, sāka dzīt ārā tos, kas pārdeva un pirka svētnīcā; un Viņš apgāza naudas mainītāju galdus un baložu pārdevēju solus.

¹⁵Jie atėjo į Jeruzalę. Įėjęs į šventyklą, Jėzus ėmė varyti laukan parduodančius ir perkančius šventykloje. Jis išvartė pinigų keitėjų stalus bei karvelių pardavėjų suolus

¹⁶Un Viņš neļāva, lai kāds nestu kādu trauku caur svētnīcu.

¹⁶ir neleido nešti prekių per šventyklą.

¹⁷Un Viņš mācīja, sacīdams tiem: Vai nav rakstīts: manu namu sauks par lūgšanas namu visām tautām? Bet jūs to esat padarījuši par slepkavu bedri.

¹⁷Jis mokė, sakydamas jiems: “Argi neparašyta: ‘Mano namai vadinsis maldos namai visoms tautoms’? O jūs pavertėte juos ‘plėšikų lindyne’ ”.

¹⁸To dzirdot, augstie priesteri un rakstu mācītāji meklēja, kā Viņu nonāvēt, bet baidījās Viņa, jo viss ļaužu pulks brīnījās par Viņa mācību.

¹⁸Tai išgirdę, aukštieji kunigai ir Rašto žinovai tarėsi, kaip Jį pražudyti. Jie mat bijojo Jėzaus, nes visi žmonės buvo didžiai nustebinti Jo mokymo.

¹⁹Un Viņš, vakaram metoties, izgāja no pilsētas.

¹⁹Atėjus vakarui, Jėzus su mokiniais išėjo iš miesto.

²⁰Un no rīta, garām iedami, tie redzēja vīģes koku nokaltušu līdz saknēm.

²⁰Rytą eidami pro šalį, jie pamatė, kad figmedis nudžiūvęs iš pat šaknų.

²¹Un Pēteris atminējies sacīja Viņam: Mācītāj, lūk, vīģes koks, kuru Tu nolādēji, ir nokaltis.

²¹Prisiminęs Petras tarė Jėzui: “Rabi, žiūrėk! Figmedis, kurį prakeikei, nudžiūvo!”

²²Un Jēzus atbildēja un sacīja viņam: Ticiet Dievam!

²²Jėzus, atsakydamas jiems, tarė: “Turėkite tikėjimą Dievu!

²³Patiesi es jums saku: ja kas sacīs šim kalnam: celies un meties jūrā, un nešaubīsies savā sirdī, bet ticēs, ka tas notiks, ko viņš saka, tad tas viņam tā notiks.

²³Iš tiesų sakau jums: kas pasakytų šitam kalnui: ‘Pasikelk ir meskis į jūrą’, ir savo širdyje neabejotų, bet tikėtų, kad įvyks tai, ką sako,­jis turės, ką besakytų.

²⁴Tāpēc es jums saku: visu, ko jūs, Dievu lūgdami, lūgsiet, ticiet, ka jūs saņemsiet; un tas jums notiks.

²⁴Todėl sakau jums: ko tik prašote melsdamiesi, tikėkite, kad gaunate, ir jūs turėsite.

²⁵Un piedodiet, kad jūs stāvat, Dievu lūgdami, ja jums kas ir pret citu, lai arī jūsu Tēvs, kas ir debesīs, piedotu jums jūsu grēkus.

²⁵Kai stovite melsdamiesi, atleiskite, jei turite ką nors prieš kitus, kad ir jūsų Tėvas, kuris danguje, galėtų jums atleisti jūsų nusižengimus.

²⁶Bet ja jūs nepiedosiet, arī jūsu Tēvs, kas ir debesīs, nepiedos jums jūsu grēkus. (Mt.6,14-15)

²⁶Bet jeigu jūs neatleisite, nė jūsų Tėvas, kuris danguje, neatleis jūsų nusižengimų”.

²⁷Un viņi atkal atnāca Jeruzalemē. Un Viņam svētnīcā staigājot, augstie priesteri un rakstu mācītāji, un vecākie pienāca pie Viņa

²⁷Jie vėl sugrįžo į Jeruzalę. Jam vaikščiojant po šventyklą, prie Jo priėjo aukštųjų kunigų, Rašto žinovų bei vyresniųjų

²⁸Un sacīja Viņam: Kā varā Tu šo dari? Un kas Tev šo varu devis, lai Tu to darītu?

²⁸ir klausė: “Kokią teisę turi taip daryti? Kas Tau davė valdžią tai daryti?”

²⁹Bet Jēzus atbildēja un sacīja viņiem: Es arī jautāšu jums vienu vārdu, un jūs atbildiet man! Un tad es jums pateikšu, kā varā es to daru.

²⁹Jėzus jiems atsakė: “Aš irgi paklausiu jus vieno dalyko, o jūs atsakykite man, tada ir Aš jums pasakysiu, kokia valdžia tai darau.

³⁰Atbildiet man: vai Jāņa kristība bija no debesīm, vai no cilvēkiem?

³⁰Jono krikštas buvo iš dangaus ar iš žmonių? Atsakykite man!”

³¹Bet viņi savā starpā pārdomāja un sacīja: Ja mēs teiksim: no debesīm, Viņš mums sacīs, kāpēc tad mēs neticējām viņam?

³¹Jie samprotavo tarpusavy: “Jei pasakysime­iš dangaus, Jis mums sakys: ‘Tai kodėl juo netikėjote?’

³²Ja mēs sacīsim: no cilvēkiem, mums jābaidās no tautas, jo visi par Jāni domāja, ka viņš patiesi ir pravietis.

³²O jei pasakysime­iš žmonių...” Jie bijojo minios, nes visi buvo įsitikinę, kad Jonas tikrai buvo pranašas.

³³Un viņi atbildēja un sacīja Jēzum: Mēs nezinām. Un Jēzus atbildēja un sacīja viņiem: Arī es jums neteikšu, kā varā es to daru.

³³Todėl jie atsakė Jėzui: “Mes nežinome”. Tada Jėzus tarė: “Tai ir Aš jums nesakysiu, kokia valdžia tai darau”.