¹Un Viņš iesāka runāt tiem līdzībās: Kāds cilvēks iestādīja vīna dārzu un apžogoja to ar sētu, un izraka vīna spiedi, un uztaisīja torni, un iznomāja to vīna dārzniekiem, un aizceļoja tālumā.

¹Jėzus pradėjo kalbėti jiems palyginimais: “Vienas žmogus pasodino vynuogyną, aptvėrė jį tvora, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į tolimą šalį.

²Un savā laikā viņš sūtīja pie strādniekiem kalpu, lai saņemtu no strādniekiem vīna dārza augļus.

²Atėjus metui, jis nusiuntė pas vynininkus tarną atsiimti iš vynininkų savo vaisių.

³Tie, satvēruši viņu, sita un aizsūtīja tukšā.

³Tie pačiupo jį, sumušė ir paleido tuščiomis.

⁴Un atkal viņš sūtīja pie tiem citu kalpu; bet tie ievainoja viņu galvā un apsmēja.

⁴Tada jis vėl nusiuntė pas juos kitą tarną, o tie, apmėtę akmenimis, sužeidė jį į galvą ir išniekinę paleido.

⁵Un viņš atkal sūtīja citu; un tie to nonāvēja, un vēl citus, no kuriem dažus sita, bet citus nogalināja.

⁵Jis pasiuntė dar vieną, bet tą jie nužudė; ir dar daugelį kitų tarnų, kurių vienus jie primušė, kitus nužudė.

⁶Vēl viņam bija viens dēls, kas tam bija ļoti mīļš, un beigās viņš to sūtīja pie tiem, sacīdams: mana dēla taču tie kaunēsies.

⁶Dar vieną turėjo­mylimąjį sūnų. Jį nusiuntė pas juos paskutinį, sakydamas sau: ‘Jie gerbs mano sūnų’.

⁷Bet vīna dārza strādnieki runāja savā starpā: Šis ir mantinieks; nāciet, nonāvēsim viņu, un mantojums būs mūsu!

⁷Bet vynininkai tarėsi: ‘Tai paveldėtojas. Eikime, užmuškime jį, ir jo palikimas bus mūsų’.

⁸Un tie, satvēruši viņu, to nogalināja un izmeta no vīna dārza ārā.

⁸Nutvėrę nužudė jį ir išmetė laukan iš vynuogyno.

⁹Ko tad darīs vīna kalna kungs? Viņš nāks un nogalinās dārzniekus un savu vīna dārzu izdos citiem.

⁹Ką tada darys vynuogyno šeimininkas? Jis ateis, nužudys vynininkus ir atiduos vynuogyną kitiems.

¹⁰Vai jūs neesat lasījuši Rakstos: Akmens, ko nama cēlāji atmeta, ir kļuvis stūrakmens. (Ps 117,22; Is.23,16; Mt.21,42; Apd.4,11; Rom.9,33; 1.Pēt.2,7)

¹⁰Ar neskaitėte, kas parašyta Raštuose: ‘Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu.

¹¹To Kungs ir darījis; un mūsu acīs tas ir apbrīnošanas cienīgs.

¹¹Tai Viešpaties padaryta ir nuostabu mūsų akyse’?”

¹²Un tie meklēja Viņu aizturēt, bet baidījās ļaužu, jo tie noprata, ka Viņš šo līdzību viņiem runājis. Un tie, atstājuši Viņu, aizgāja.

¹²Anie norėjo Jį suimti, tačiau bijojo minios. Mat suprato, kad palyginimas buvo jiems taikomas. Tad, palikę Jį, pasitraukė.

¹³Un tie sūtīja pie Viņa dažus no farizejiem un herodiešiem, lai Viņu pieķertu vārdos.

¹³Tada jie siunčia pas Jėzų fariziejų ir erodininkų sugauti Jo kalboje.

¹⁴Tie atnākuši sacīja Viņam: Mācītāj, mēs zinām, ka Tu esi patiess un neiztopi nevienam, jo Tu neuzlūko cilvēka vaigu, bet māci Dieva ceļus patiesībā; vai pienākas maksāt ķeizaram nodokli, vai lai nemaksājam?

¹⁴Šitie atėję sako Jam: “Mokytojau, žinome, jog Tu esi tiesus ir niekam nepataikauji. Tu neatsižvelgi į asmenis ir mokai Dievo kelio, kaip reikalauja tiesa. Ar reikia mokėti ciesoriui mokesčius, ar ne?

¹⁵Bet Viņš, pazīdams to viltību, tiem sacīja: Kam jūs mani kārdināt? Atnesiet man denāriju, lai es to redzu!

¹⁵Mokėti ar nemokėti?” Žinodamas jų veidmainystę, Jis tarė: “Kam spendžiate man pinkles? Atneškite man pažiūrėti denarą”.

¹⁶Un tie atnesa Viņam. Un Viņš sacīja tiem: Kā šis attēls un uzraksts? Tie saka Viņam: Ķeizara.

¹⁶Jie padavė. Jis jų klausia: “Kieno čia atvaizdas ir įrašas?” Jie atsakė: “Ciesoriaus”.

¹⁷Bet Jēzus atbildēja tiem un sacīja: Tad atdodiet ķeizaram, kas ir ķeizara, un Dievam, kas ir Dieva! Un tie brīnījās par Viņu. (Rom 13,7)

¹⁷Tuomet Jėzus jiems tarė: “Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo­Dievui”. Ir jie labai Juo stebėjosi.

¹⁸Un saduceji, kas saka, ka augšāmcelšanās neesot, nāca pie Viņa un jautāja Viņam, sacīdami:

¹⁸Pas Jėzų ateina sadukiejų, kurie neigia mirusiųjų prisikėlimą, ir klausia:

¹⁹Mācītāj, Mozus mums rakstījis: ja kam brālis mirst un atstāj sievu, bet bērnus neatstāj, tad lai tā brālis precē viņa sievu un rada brālim pēcnācējus.

¹⁹“Mokytojau, Mozė mums parašė: ‘Jei kieno brolis mirtų ir paliktų žmoną, o nepaliktų vaikų, tuomet jo brolis tegul veda našlę ir pažadina savo broliui palikuonių’.

²⁰Tad nu bija septiņi brāļi. Un pirmais apprecēja sievu un, neatstājis pēcnācējus, nomira.

²⁰Ir štai buvo septyni broliai. Pirmasis vedė žmoną ir mirdamas nepaliko vaikų.

²¹Un otrs apprecēja viņu; un arī tas, neatstājis pēcnācējus, nomira. Tāpat arī trešais.

²¹Vedė ją antrasis, bet ir šis mirė bevaikis. Taip atsitiko ir su trečiuoju,

²²Līdzīgā kārtā viņu apprecēja visi septiņi, bet pēcnācējus neatstāja. Beidzot pēc visiem nomira arī sieva.

²²ir visi septyni nepaliko vaikų. Po jų visų numirė ir ta moteris.

²³Tad nu augšāmceļoties, kad viņi augšāmcelsies, kuram no viņiem šī sieva piederēs, jo septiņiem tā bijusi sieva?

²³Taigi prisikėlime, kai jie prisikels, kurio iš jų žmona ji bus? Juk ji buvo visų septynių žmona”.

²⁴Un Jēzus atbildēja un sacīja viņiem: Vai jūs nemaldāties, nepazīdami nedz Rakstus, nedz Dieva spēku?

²⁴Jėzus jiems atsakė: “Argi ne todėl klystate, kad nepažįstate nei Raštų, nei Dievo jėgos?

²⁵Jo kad tie no miroņiem augšāmcelsies, viņi nedz precēsies, nedz taps precēti, bet būs kā eņģeļi debesīs.

²⁵Kai prisikels iš numirusiųjų, jie nei ves, nei tekės, bet bus kaip angelai danguje.

²⁶Bet par mirušajiem, ka viņi celsies augšām, vai neesat lasījuši Mozus grāmatā, kā Dievs tam pie ērkšķu krūma runājis, sacīdams: Es esmu Ābrahama Dievs un Īzāka Dievs, un Jēkaba Dievs?

²⁶O kad mirusieji keliasi,­ar neskaitėte Mozės knygoje, kaip Mozei Dievas pasakė iš krūmo: ‘Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas!’?

²⁷Viņš nav mirušo, bet dzīvo Dievs. Un tā jūs ļoti maldāties.

²⁷Jis nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų Dievas. Taigi jūs labai klystate”.

²⁸Un pienāca viens no rakstu mācītājiem, kas bija noklausījies viņu sarunā, un, redzēdams to, ka Viņš labi tiem atbildējis, jautāja Viņam: Kurš ir no visiem augstākais bauslis?

²⁸Vienas iš Rašto žinovų, girdėjęs juos besiginčijant ir supratęs, kaip puikiai Jėzus jiems atsakinėjo, priėjo ir paklausė Jį: “Koks yra visų pirmasis įsakymas?”

²⁹Bet Jēzus atbildēja viņam: Augstākais bauslis no visiem ir: klausies, Izraēl, Kungs tavs Dievs ir vienīgais Dievs.

²⁹Jėzus jam atsakė: “Pirmasis yra šis: ‘Klausyk, Izraeli,­Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats;

³⁰Un tev būs Kungu savu Dievu mīlēt no visas savas sirds un no visas savas dvēseles, un no visa sava prāta, un no visa sava spēka. Šis ir augstākais bauslis!

³⁰tad mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis savo jėgomis’,­tai pirmasis įsakymas.

³¹Bet otrs ir šim līdzīgs: tev būs mīlēt savu tuvāko kā sevi pašu. Cita baušļa, lielāka par šo, vairs nav. (3.Moz.19,18; Mt.22,39; Rom.13,9; Gal.5,14; Jēk.2,8)

³¹Antrasis panašus į jį: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį’. Nėra jokio kito įsakymo, didesnio už šiuodu”.

³²Un rakstu mācītājs Viņam sacīja: Labi, Mācītāj! Tu patiesību teici, ka viens ir Dievs, un nav cita, kā Viņš vien.

³²Tada Rašto žinovas Jam atsakė: “Gerai, Mokytojau, Tu tiesą pasakei: yra vienas Dievas ir nėra kito, tik Jis;

³³Un Viņu mīlēt no visas sirds un no visa prāta, un no visas dvēseles, un no visa spēka, un savu tuvāko mīlēt kā sevi pašu, tas ir vairāk par visiem dedzināmajiem un citiem upuriem.

³³o mylėti Jį visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei mylėti savo artimą kaip save patį yra daugiau negu visos deginamosios atnašos ir aukos”.

³⁴Bet Jēzus, redzēdams, ka viņš gudri atbildējis, sacīja viņam: Tu neesi tālu no Dieva valstības. Un neviens neuzdrošinājās Viņam vairs jautāt.

³⁴Matydamas, kaip išmintingai jis atsakė, Jėzus jam tarė: “Tu netoli nuo Dievo karalystės!” Ir niekas daugiau nebedrįso Jo klausti.

³⁵Un Jēzus, mācīdams svētnīcā, atbildēja un sacīja: Kā rakstu mācītāji saka, ka Kristus ir Dāvida dēls?

³⁵Mokydamas šventykloje, Jėzus kalbėjo: “Kaip Rašto žinovai gali sakyti, jog Kristus yra Dovydo Sūnus?

³⁶Jo pats Dāvids, Svētā Gara apgaismots, saka: Kungs sacīja manam Kungam: sēdies pie manas labās rokas, iekams es Tavus ienaidniekus lieku par paklāju Tavām kājām.

³⁶Juk pats Dovydas Šventąja Dvasia pasakė: ‘Viešpats tarė mano Viešpačiui: sėskis mano dešinėje, kol patiesiu Tavo priešus tarsi pakojį po Tavo kojų’.

³⁷Taču pats Dāvids sauc Viņu par Kungu, un kā tad Tas ir viņa dēls? Un lielais ļaužu pulks Viņu labprāt klausījās.

³⁷Pats Dovydas vadina jį Viešpačiu, tai kaip Jis gali būti jo Sūnus?” Didelė minia džiugiai Jo klausėsi.

³⁸Un Viņš savā mācībā sacīja tiem: Sargieties no rakstu mācītājiem, kam patīk staigāt garos svārkos un saņemt sveicinājumus tirgus laukumos,

³⁸Mokydamas Jis kalbėjo: “Saugokitės Rašto žinovų, kurie mėgsta vaikščioti su ilgais drabužiais ir būti sveikinami aikštėse,

³⁹Un sinagogās sēdēt goda vietās, un pirmajās vietās mielastos,

³⁹užimti pirmuosius krėslus sinagogose ir garbingas vietas pokyliuose.

⁴⁰Kas garu lūgšanu iemesla dēļ aprij atraitņu namus; šie saņems smagāku sodu.

⁴⁰Jie suryja našlių namus ir dedasi kalbą ilgas maldas. Jie gaus dar didesnį pasmerkimą”.

⁴¹Un Jēzus, sēdēdams iepretim upuru lādei, redzēja, ka ļaudis meta naudu upuru lādē; un daudzi bagātie meta daudz.

⁴¹Atsisėdęs ties iždine, Jėzus stebėjo, kaip žmonės metė į ją pinigus. Daugelis turtingųjų aukojo gausiai.

⁴²Bet viena nabaga atraitne atnākusi iemeta divas artavas, kas ir viens kvadrants,

⁴²Atėjo viena beturtė našlė ir įmetė du pinigėlius, tai yra skatiką.

⁴³Un Viņš, pieaicinājis savus mācekļus, tiem sacīja: Patiesi es jums saku, ka šī nabaga atraitne vairāk iemetusi nekā visi, kas upuru lādē tika metuši.

⁴³Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus tarė jiems: “Iš tiesų sakau jums: ši beturtė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į iždinę.

⁴⁴Jo visi meta no tā, kas viņiem bija lieks, bet šī upurēja no savas nabadzības visu, kas tai bija, - visu savu uzturu.

⁴⁴Visi aukojo iš savo pertekliaus, o ji iš savo nepritekliaus įmetė visa, ką turėjo, visą savo pragyvenimą”.