1Tanīs dienās, kad daudz ļaužu bija kopā un tiem nebija ko ēst, Viņš, saaicinājis mācekļus, sacīja tiem:
1Anomis dienomis, susirinkus gausiai miniai ir žmonėms neturint ko valgyti, Jėzus, pasišaukęs savo mokinius, tarė:
2Man žēl šo ļaužu, jo, lūk, viņi jau trīs dienas paliek pie manis, un viņiem nav ko ēst.
2“Gaila man minios! Jau trys dienos žmonės yra su manimi ir neturi ko valgyti.
3Un ja es tos atlaidīšu mājās neēdušus, tie ceļā nonīks, jo daži no viņiem nākuši no tālienes.
3Jei paleisiu juos namo alkanus, jie nusilps kelyje, nes kai kurie yra atėję iš toli”.
4Un Viņa mācekļi atbildēja Viņam: Kas šos var paēdināt ar maizi še, tuksnesī?
4Mokiniai Jam atsakė: “Iš kur dykumoje gauti duonos jiems pavalgydinti?”
5Un Viņš jautāja tiem: Cik jums ir maizes? Tie atbildēja: Septiņas.
5Jėzus paklausė: “Kiek kepalų turite?” Jie atsakė: “Septynis”.
6Un Viņš pavēlēja ļaudīm apmesties zemē. Un, paņēmis septiņas maizes, Viņš pateicās, lauza un deva tās saviem mācekļiem, lai viņi ceļ priekšā; un viņi cēla tās ļaudīm priekšā.
6Tada Jis liepė žmonėms susėsti ant žemės. Paėmęs septynis kepalus, palaimino, laužė ir davė mokiniams dalyti, ir tie padalijo miniai.
7Un viņiem bija nedaudz zivtiņu; un tās Viņš svētīja un pavēlēja celt priekšā.
7Jie dar turėjo kelias žuveles. Jis palaimino jas ir taip pat liepė dalyti.
8Un viņi ēda un paēda, un pielasīja ar atlikušajām druskām septiņus grozus.
8Žmonės pavalgė iki soties, ir jie surinko dar septynias pintines likučių.
9Bet to, kas ēda, bija tūkstoši četri; un tad Viņš tos atlaida.
9O valgytojų buvo apie keturis tūkstančius. Jėzus paleido juos
10Un tūdaļ Viņš ar saviem mācekļiem, iekāpis laivā, nonāca Dalmanutas robežās.
10ir tuojau, įsėdęs su mokiniais į valtį, nuplaukė į Dalmanutos sritį.
11Un farizeji izgājuši sāka strīdēties ar Viņu un, Viņu kārdinādami, prasīja no Viņa zīmi no debesīm.
11Čia priėjo fariziejų ir pradėjo su Juo ginčytis. Mėgindami Jį, jie reikalavo ženklo iš dangaus.
12Un Viņš nopūtās savā garā un sacīja: Ko šī cilts meklē zīmi? Patiesi es jums saku: šai ciltij nekāda zīme netiks dota.
12Atsidusęs iš dvasios gilumos, Jis tarė: “Ir kam šita karta reikalauja ženklo? Iš tiesų sakau jums: ženklo šiai kartai nebus duota!”
13Un Viņš, tos atlaidis, atkal iekāpa laivā un pārcēlās otrā malā.
13Ir, palikęs juos, Jis vėl sėdo į valtį ir nuplaukė į kitą krantą.
14Un viņi bija aizmirsuši paņemt līdz maizi; un viņiem laivā nebija vairāk līdz kā viena maize.
14Mokiniai buvo pamiršę pasiimti duonos. Jie teturėjo su savim valtyje vieną kepalą.
15Un Viņš tiem piekodināja un sacīja: Skatieties un sargieties no farizeju rauga un Heroda rauga!
15Jėzus juos įspėjo: “Žiūrėkite, saugokitės fariziejų raugo ir Erodo raugo”.
16Un viņi domāja un savā starpā runāja: Tas tāpēc, ka mums nav maizes.
16Jie svarstė tarpusavy, sakydami: “Tai todėl, kad nepasiėmėme duonos”.
17To nomanīdams, Jēzus sacīja viņiem: Ko jūs domājat, ka jums maizes nav? Vai jūs vēl nemanāt, nedz noprotat? Vai jums sirds vēl nocietināta?
17Tai supratęs, Jėzus tarė: “Kam jūs tariatės neturį duonos? Argi vis dar neišmanote ir nesuprantate ir jūsų širdys vis dar užkietėjusios?
18Jums ir acis, bet jūs neredzat; jums ir ausis, bet jūs nedzirdat? Un jūs neatminaties,
18Turite akis, ir nematote; turite ausis, ir negirdite? Argi neatsimenate,
19Kad es piecas maizes lauzu pieciem tūkstošiem, cik grozu jūs savācāt pilnus druskām? Tie Viņam saka: Divpadsmit.
19jog penkis kepalus Aš sulaužiau penkiems tūkstančiams? O kiek pilnų pintinių trupinių pririnkote?” Jie atsakė: “Dvylika”.
20Kad es lauzu septiņas maizes četriem tūkstošiem: cik grozu jūs savācāt ar druskām? Un tie sacīja Viņam: Septiņus.
20“O kai septynis kepalus sulaužiau keturiems tūkstančiams, kiek pilnų pintinių trupinių pririnkote?” Jie atsakė: “Septynias”.
21Un Viņš tiem sacīja: Kā tad jūs vēl nesaprotat?
21Tada Jis tarė: “Tai kaipgi vis dar nesuprantate?!”
22Un viņi nonāca Betsaidā; un pie Viņa atveda neredzīgo un lūdza Viņu, lai Viņš tam pieskartos.
22Jie ateina į Betsaidą. Ten atveda pas Jėzų neregį ir prašo jį palytėti.
23Un Viņš, paņēmis neredzīgo aiz rokas, izveda to ārpus miesta; ar siekalām apslapinājis viņa acis un uzlicis tam savas rokas, Viņš jautāja, vai viņš ko redzot?
23Jis paėmė neregį už rankos ir nusivedė už kaimo. Ten spjovė jam į akis, uždėjo ant jo rankas ir paklausė: “Ar ką nors matai?”
24Un tas, atvēris acis, sacīja: Es redzu cilvēkus kā kokus staigājam.
24Šis apsižvalgęs tarė: “Regiu žmones. Lyg kokius medžius matau juos vaikščiojančius”.
25Tad Viņš atkal uzlika rokas uz tā acīm; un tas sāka redzēt. Un tas kļuva vesels, tā ka visu skaidri redzēja.
25Jis vėl rankomis palietė jo akis ir liepė apsižvalgyti. Ir šis tapo sveikas ir viską aiškiai matė.
26Un Viņš sūtīja to mājās, sacīdams: Ej savās mājās un, kad ieiesi miestā, nesaki nevienam!
26Jėzus išsiuntė jį namo, sakydamas: “Neužeik į kaimą ir niekam ten nepasakok!”
27Un Jēzus un Viņa mācekļi aizgāja uz Filipa Cesarijas miestiem; un Viņš ceļā jautāja saviem mācekļiem, tiem sacīdams: Ko ļaudis saka? Kas es esmu?
27Jėzus su savo mokiniais išėjo į Pilypo Cezarėjos kaimus. Kelyje klausė mokinius: “Kuo mane žmonės laiko?”
28Tie atbildēja Viņam un sacīja: Jānis Kristītājs, citi Elijs, bet citi ka viens no praviešiem.
28Jie atsakė: “VieniJonu Krikštytoju, kitiEliju, tretivienu iš pranašų”.
29Tad Viņš tiem sacīja: Bet par ko jūs mani turat? Pēteris atbildēja un sacīja Viņam: Tu esi Kristus.
29Tada Jis paklausė: “O jūs kuo mane laikote?” Petras Jam atsakė: “Tu esi Kristus”.
30Un Viņš tiem piekodināja, lai tie par Viņu nevienam nekā nesaka.
30Tada Jėzus griežtai įsakė niekam apie Jį nekalbėti.
31Un Viņš sāka tos mācīt, ka Cilvēka Dēlam būs daudz jācieš un jākļūst vecāko un augsto priesteru, un rakstu macītāju atmestam un nonāvētam, un pēc trim dienām Viņš celsies no miroņiem.
31Jis pradėjo juos mokyti, jog Žmogaus Sūnus turės daug iškentėti, būti vyresniųjų, aukštųjų kunigų bei Rašto žinovų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikelti.
32Un Viņš runāja šos vārdus atklāti. Un Pēteris, paņēmis savrup Viņu, sāka Viņu apsaukt.
32Jis tai kalbėjo visiškai atvirai. Tada Petras, pasivadinęs Jį į šalį, ėmė Jį drausti.
33Viņš, pagriezies un savus mācekļus uzlūkojis, piedraudēja Pēterim, sacīdams: Atkāpies no manis, sātan, jo tu neizproti dievišķo, bet cilvēcīgo!
33Jėzus atsigręžęs pažiūrėjo į mokinius ir sudraudė Petrą: “Eik šalin, šėtone, nes tu mąstai ne apie tai, kas Dievo, o kas žmonių!”
34Un Viņš, pieaicinājis ļaudis līdz ar saviem mācekļiem, sacīja tiem: Ja kas man grib sekot, lai aizliedz pats sevi, lai ņem savu krustu un seko man!
34Pasišaukęs minią ir savo mokinius, Jėzus prabilo: “Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi.
35Un kas savu dzīvību grib glābt, tas to pazaudēs; bet kas savu dzīvību pazaudēs manis un evaņģēlija labad, tas to izglābs.
35Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas praras savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės.
36Jo kāds labums cilvēkam, ja viņš iemantotu visu pasauli, bet savai dvēselei darīs zaudējumu?
36Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai?
37Vai kādu maiņas pretvērtību cilvēks dos par savu dvēseli?
37Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo sielą?!
38Ja kas manis un manu vārdu dēļ kaunēsies šīs laulības pārkāpējas un grēcīgās cilts priekšā, tā dēļ arī Cilvēks Dēls kaunēsies, kad Viņš ar saviem eņģeļiem nāks sava Tēva godībā.
38Jei kas gėdisi manęs ir mano žodžių šios svetimaujančios ir nuodėmingos kartos akivaizdoje, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, kai Jis ateis savo Tėvo šlovėje su šventaisiais angelais”.
39Un Viņš tiem sacīja: Patiesi es jums saku, ka daži no šeit stāvošajiem nāvi nebaudīs, pirms tie nebūs redzējuši Dieva valstību spēkā atnākam.