¹Un pēc sešām dienām Jēzus ņēma līdz Pēteri un Jēkabu, un Jāni un veda viņus vienus savrup augstā kalnā, un tika apskaidrots viņu priekšā.

¹Jis jiems kalbėjo: “Iš tiesų sakau jums: tarp čia stovinčių yra tokių, kurie neragaus mirties, kol išvys Dievo karalystę, ateinančią su galybe”.

²Un Viņa drēbes kļuva spožas un ļoti baltas kā sniegs, kādas neviens balinātājs virs zemes nevar izbalināt.

²Po šešių dienų Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir Joną ir užsivedė juos vienus nuošaliai į aukštą kalną. Ten Jis atsimainė jų akivaizdoje.

³Un viņiem parādījās Elijs ar Mozu un runāja ar Jēzu.

³Jo drabužiai pradėjo spindėti tarsi sniegas, kaip jų išbalinti negalėtų joks skalbėjas žemėje.

⁴Un Pēteris griezās pie Jēzus un sacīja: Mācītāj, labi mums šeit būt; mēs taisīsim trīs teltis: Tev vienu, Mozum vienu un Elijam vienu!

⁴Jiems pasirodė Elijas ir Mozė, ir jie kalbėjosi su Jėzumi.

⁵Jo viņš nezināja, ko viņš runāja, jo tie bija pārbijušies.

⁵Petras tarė Jėzui: “Rabi, gera mums čia būti. Pastatykime tris palapines: vieną Tau, kitą Mozei, trečią Elijui”.

⁶Un padebess tos apēnoja, un no padebess nāca balss, sacīdama: Šis ir mans vismīļais Dēls; klausiet Viņu!

⁶Jis nežinojo, ką sakyti, nes jie buvo labai persigandę.

⁷Un viņi, tūdaļ apskatījušies, vairs nevienu pie sevis neredzēja, kā tikai Jēzu.

⁷Užėjo debesis ir uždengė juos, o iš debesies nuskambėjo balsas: “Šitas yra mano mylimasis Sūnus. Jo klausykite!”

⁸Un Viņš, tiem no kalna nokāpjot, pavēlēja nevienam par redzēto nestāstīt, pirms Cilvēka Dēls nebūs no miroņiem augšāmcēlies.

⁸Ir tuojau apsižvalgę, jie nieko prie savęs nebematė, tik vieną Jėzų.

⁹Un viņi vārdu paturēja sevī, savā starpā pārrunādami, kas tas ir, kad Viņš būs no miroņiem augšāmcēlies.

⁹Besileidžiant nuo kalno, Jėzus liepė niekam nepasakoti, ką jie matė, kol Žmogaus Sūnus neprisikels iš numirusių.

¹⁰Un tie jautāja Viņam, sacīdami: Kā tad farizeji un rakstu mācītāji saka, ka iepriekš jānāk Elijam?

¹⁰Jie įsidėmėjo šį pasakymą ir svarstė, ką reiškia “prisikelti iš numirusių”.

¹¹Viņš atbildēja un sacīja tiem: Elijs, protams, iepriekš atnācis, visu atjaunos, tāpat kā arī par Cilvēka Dēlu ir rakstīts, ka Viņam daudz būs jācieš un jātop nicinātam?

¹¹Jie klausė Jį: “Kodėl Rašto žinovai sako, jog pirmiau turįs ateiti Elijas?”

¹²Bet es jums saku, ka arī Elijs ir nācis, un tie viņam darīja, ko gribēdami, kā par to rakstīts.

¹²Jėzus jiems atsakė: “Tikrai, Elijas ateina pirmas ir viską atstato. Bet kaipgi parašyta apie Žmogaus Sūnų, jog Jis daug iškentėsiąs ir būsiąs paniekintas?

¹³Un Viņš, atnācis pie saviem mācekļiem, redzēja lielu ļaužu pulku ap tiem un rakstu mācītājus, strīdoties ar viņiem.

¹³Todėl sakau jums: Elijas buvo atėjęs, ir jie pasielgė su juo kaip norėjo­taip, kaip apie jį parašyta”.

¹⁴Un tiklīdz visi ļaudis ieraudzīja Jēzu, tie brīnījās un nobijās, un pieskrējuši sveicināja Viņu.

¹⁴Sugrįžęs pas mokinius, Jis pamatė apie juos susirinkusią didelę minią ir besiginčijančius su jais Rašto žinovus.

¹⁵Un Viņš jautāja tiem: Ko jūs savā starpā strīdaties?

¹⁵Vos pastebėjusi Jėzų, minia labai nustebo, ir visi bėgo Jį pasveikinti.

¹⁶Un viens no ļaužu pulka atbildēja un sacīja: Mācītāj, es atvedu pie Tevis savu mēmā gara apsēsto dēlu.

¹⁶Jis paklausė Rašto žinovų: “Apie ką ginčijatės su jais?”

¹⁷Un kur vien tas viņu sagrābj, tas to met zemē, un viņš puto un griež zobus, un sastingst. Un es Taviem mācekļiem sacīju, lai viņi to izdzen, bet viņi nevarēja.

¹⁷Vienas iš minios Jam atsakė: “Mokytojau, aš atvedžiau pas Tave savo sūnų, kuris turi nebylę dvasią.

¹⁸Viņš tiem atbildēja un sacīja: Ak, neticīgā cilts! Cik ilgi es pie jums būšu? Cik ilgi es jūs cietīšu? Vediet to pie manis!

¹⁸Kur tik sugriebusi, dvasia jį tąso, iš burnos jam eina putos, jis griežia dantimis ir pastyra. Aš prašiau Tavo mokinius išvaryti dvasią, bet jie nepajėgė”.

¹⁹Un viņi to atveda. Un kad Viņš to redzēja, gars tūdaļ to raustīja; un tas, zemē nokritis, putodamies vārtījās.

¹⁹Tada Jėzus tarė: “O netikinti karta! Kiek dar man reikės su jumis būti? Kaip ilgai jus kęsti? Atveskite jį pas mane!”

²⁰Un Viņš jautāja tā tēvam: Cik ilgs laiks ir, kamēr tam tā noticis? Un tas atbildēja: No bērnības.

²⁰Jie atvedė. Vos Jį pamačiusi, dvasia pradėjo tąsyti berniuką; šis parpuolė ant žemės ir apsiputojęs raičiojosi.

²¹Un bieži tas viņu metis ugunī un ūdenī, lai viņu nogalinātu. Bet ja Tu ko spēj, tad palīdzi un apžēlojies par mums!

²¹Jėzus paklausė tėvą: “Ar seniai jam taip darosi?” Šis atsakė: “Nuo pat vaikystės.

²²Bet Jēzus viņam sacīja: Ja tu spēj ticēt. Kas tic, tam viss iespējams.

²²Dvasia dažnai įstumdavo jį į vandenį ir į ugnį, norėdama nužudyti. Bet, jei ką gali padaryti, pasigailėk mūsų ir padėk mums!”

²³Un tūdaļ zēna tēvs iesaucās un raudādams sacīja: Es ticu, Kungs, palīdzi manai neticībai!

²³Jėzus jam atsakė: “Jei gali tikėti, viskas įmanoma tikinčiam!”

²⁴Un Jēzus, redzēdams ļaudis sapulcējoties, piedraudēja nešķīstajam garam un sacīja tam: Tu kurlais un mēmais gars, es tev pavēlu: izej no viņa un vairs tanī neieej!

²⁴Tučtuojau vaiko tėvas verkdamas sušuko: “Tikiu, Viešpatie! Padėk mano netikėjimui!”

²⁵Un tas, kliegdams un stipri viņu raustīdams, izgāja no tā; un viņš kļuva kā mironis, tā ka daudzi sacīja: Viņš ir miris.

²⁵Matydamas susibėgančią minią, Jėzus sudraudė netyrąją dvasią, sakydamas jai: “Nebyle ir kurčia dvasia, įsakau tau, išeik iš jo ir daugiau nebegrįžk!”

²⁶Bet Jēzus, satvēris viņu aiz rokas, pacēla to; un viņš piecēlās.

²⁶Dvasia, klykdama ir smarkiai jį purtydama, išėjo. O jis liko tarsi negyvas, ir daugelis sakė: “Jis mirė”.

²⁷Un kad Viņš iegāja namā, mācekļi, vienatnē būdami, jautāja Viņam: Kāpēc mēs to nespējām izdzīt?

²⁷Bet Jėzus paėmė jį už rankos, pakėlė, ir šis atsistojo.

²⁸Un Viņš tiem sacīja: Šī suga citādi nevar tikt izdzīta, kā tikai Dievu lūdzot un gavējot.

²⁸Kai Jis sugrįžo namo, mokiniai, pasilikę su Juo vieni, klausė: “Kodėl mes negalėjome jos išvaryti?”

²⁹Un tie, izgājuši no turienes, gāja cauri Galilejai; un Viņš nevēlējās, lai kāds par to zinātu.

²⁹Jis atsakė: “Ta veislė neišvaroma nieku kitu, tik malda ir pasninku”.

³⁰Bet Viņš mācīja savus mācekļus un sacīja tiem: Cilvēka Dēls tiks nodots ļaužu rokās; un tie Viņu nonāvēs; un pēc nogalināšanas Viņš trešajā dienā augšāmcelsies.

³⁰Iš ten išėję, jie keliavo per Galilėją. Jėzus nenorėjo, kad kas apie tai žinotų.

³¹Bet tie šo vārdu nesaprata un baidījās Viņam jautāt.

³¹Mokydamas savo mokinius, Jis sakė jiems: “Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys Jį. Nužudytas Jis po trijų dienų prisikels”.

³²Un viņi nonāca Kafarnaumā. Kad viņi bija namā, Viņš jautāja tiem: Par ko jūs ceļā runājāt?

³²Mokiniai nesuprato tų žodžių, bet bijojo Jį klausti.

³³Bet viņi klusēja, jo tie ceļā savā starpā bija strīdējušies, kurš no tiem lielāks.

³³Jie atėjo į Kafarnaumą. Namie Jėzus juos paklausė: “Apie ką kalbėjotės kelyje?”

³⁴Un Viņš, apsēdies, piesauca tos divpadsmit un sacīja tiem: Ja kas grib būt pirmais, tas būs no visiem pēdējais un visu kalps.

³⁴Jie tylėjo. Mat kelyje jie ginčijosi, kuris iš jų didžiausias.

³⁵Un Viņš ņēma bērnu, novietoja to viņu vidū un, to apskāvis, sacīja tiem:

³⁵Atsisėdęs Jis pasišaukė dvylika ir tarė: “Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!”

³⁶Kas vienu no šiem bērniem uzņem manā vārdā, tas mani uzņem; bet kas mani uzņem, tas neuzņem mani, bet to, kas mani sūtījis.

³⁶Paėmęs mažą vaiką, pastatė tarp jų ir, apsikabinęs jį, pasakė jiems:

³⁷Jānis Viņam atbildēja un sacīja: Mācītāj, mēs redzējām kādu, kas mums neseko, Tavā vārdā ļaunos garus izdzenam; un mēs viņam aizliedzām.

³⁷“Kas priima tokį vaiką mano vardu, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet Tą, kuris mane siuntė”.

³⁸Bet Jēzus sacīja: Neliedziet viņam, jo neviens nedara manā vārdā brīnumu, kas tūdaļ varētu par mani ļaunu runāt.

³⁸Jonas Jam tarė: “Mokytojau, mes matėme vieną, kuris nevaikščioja su mumis, bet Tavo vardu išvarinėja demonus. Mes jam draudėme, nes jis mūsų neseka”.

³⁹Jo kas nav pret jums, tas ir ar jums.

³⁹Jėzus atsakė: “Nedrauskite jam! Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus ir galėtų čia pat blogai apie mane kalbėti.

⁴⁰Jo kas jums pasniegs manā vārdā dzeršanai biķeri ūdens, tāpēc, ka jūs Kristum piederat, patiesi es jums saku, tam viņa alga nezudīs.

⁴⁰Kas ne prieš mus, tas už mus.

⁴¹Un ja kas apgrēcina vienu no šiem mazajiem, kas uz mani tic, tam būtu labāk, ja tam kaklā piekārtu dzirnakmeni un iemestu viņu jūrā.

⁴¹Kas duos jums atsigerti taurę vandens mano vardu dėl to, kad priklausote Kristui, iš tiesų sakau jums, tas nepraras savo atlygio”.

⁴²Un ja tevi apgrēcina tava roka, nocērt to: labāk tev kroplim ieiet dzīvībā, nekā ar divām rokām ieiet ellē, neizdzēšamā ugunī,

⁴²“Kas pastūmėtų į nuodėmę vieną iš šitų mažutėlių, kurie tiki manimi, tam būtų geriau, jeigu jam užkabintų ant kaklo girnų akmenį ir įmestų į jūrą.

⁴³Kur viņu tārps nemirst un uguns neizdziest.

⁴³Jei tavo ranka traukia tave nusidėti,­nukirsk ją! Tau geriau sužalotam įeiti į amžinąjį gyvenimą, negu su abiem rankom patekti į pragarą, į negęstančią ugnį,

⁴⁴Un ja tava kāja tevi apgrēcina, tad nocērt to: labāk tev klibam ieiet mūžīgā dzīvībā, nekā tev divas kājas un tiec iemests ellē, neizdzēšamā ugunī,

⁴⁴kur ‘jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta’.

⁴⁵Kur viņu tārps nemirst un uguns neizdziest.

⁴⁵Ir jei tavo koja traukia tave į nuodėmę, nukirsk ją, nes tau geriau luošam įžengti į amžinąjį gyvenimą, negu su abiem kojom būti įmestam į pragarą, į negęstančią ugnį,

⁴⁶Un ja tava acs tevi apgrēcina, izrauj to: labāk tev ir kā vienacim ieiet Dieva valstībā, nekā tev divas acis un tu tiec iemests elles ugunī,

⁴⁶kur ‘jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta’.

⁴⁷Kur viņu tārps nemirst un uguns neizdziest.

⁴⁷Ir jei tavo akis traukia tave nusidėti,­išlupk ją, nes geriau tau vienakiui įeiti į Dievo karalystę, negu su abiem akim būti įmestam į ugnies pragarą,

⁴⁸Jo ikviens ugunī taps sālīts, un katrs upuris tiks sālī sālīts.

⁴⁸kur ‘jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta’.

⁴⁹Sāls ir laba, bet ja sāls paliek nederīga, ar ko jūs to padarīsiet derīgu? Turiet sāli sevī un uzturiet mieru savā starpā!

⁴⁹Kiekvienas bus pasūdytas ugnimi, ir kiekviena auka bus druska pasūdyta.

⁵⁰Druska­geras daiktas, bet jeigu ji netektų sūrumo, kuo ją pasūdyti? Turėkite savyje druskos ir taikiai gyvenkite tarpusavy”.