¹Tanī laikā tetrarhs Herods dzirdēja runājam par Jēzu,

¹Anuo metu garsas apie Jėzų pasiekė tetrarchą Erodą,

²Un viņš sacīja saviem ļaudīm: Šis ir Jānis Kristītājs; viņš no miroņiem uzcēlies, un tāpēc viņā brīnumdarītāja spēks.

²ir jis savo tarnams pasakė: “Tai Jonas Krikštytojas! Jis prisikėlė iš numirusių, ir todėl jame veikia stebuklingos jėgos”.

³Jo Herods sava brāļa sievas Herodijas dēļ Jāni bija apcietinājs, saistījis un ieslodzījis cietumā.

³Mat Erodas buvo suėmęs Joną, sukaustęs jį ir įmetęs į kalėjimą dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados.

⁴Jo Jānis sacīja viņam: Nav brīv tev to pie sevis atstāt.

⁴Nes Jonas jam sakė: “Tau nevalia jos turėti”.

⁵Bet, gribēdams viņu nonāvēt, baidījās tautas, jo tā atzina viņu par pravieti.

⁵Erodas norėjo nužudyti Joną, bet bijojo žmonių, nes jie laikė jį pranašu.

⁶Heroda dzimšanas dienā Herodijas meita dejoja viņu priekšā, un viņa patika Herodam.

⁶Erodo gimimo dieną Erodiados duktė šoko svečiams ir patiko Erodui.

⁷Tāpēc viņš zvērēdams apsolīja dot tai visu, ko vien viņa lūgs.

⁷Todėl jis su priesaika pažadėjo jai duoti, ko tik ji paprašys.

⁸Un viņa, savas mātes pamācīta, sacīja: Dod man šeit bļodā Jāņa Kristītāja galvu!

⁸O ši, savo motinos primokyta, tarė: “Duok man čia dubenyje Jono Krikštytojo galvą”.

⁹Un ķēniņš noskuma; bet zvēresta un to dēļ, kas atradās pie galda, viņš pavēlēja dot.

⁹Karalius nuliūdo, bet dėl priesaikos ir svečių įsakė duoti.

¹⁰Viņš sūtīja, lai Jānim cietumā nocērt galvu.

¹⁰Jis pasiuntė nukirsti kalėjime Jonui galvą.

¹¹Un viņa galvu atnesa bļodā un deva meitenei; viņa to aiznesa savai mātei.

¹¹Jo galva buvo atnešta dubenyje ir įteikta mergaitei, kuri ją nunešė motinai.

¹²Un viņa mācekļi atnākuši paņēma tā miesu un apbedīja to; tad viņi aizgāja un paziņoja Jēzum.

¹²Jono mokiniai atėję pasiėmė kūną, palaidojo ir nuėję pranešė Jėzui.

¹³Kad Jēzus to dzirdēja, Viņš no turienes laivā aizbrauca uz atsevišķu tuksnešainu vietu; bet ļaudis, to dzirdēdami, no pilsētām sekoja Viņam kājām.

¹³Tai išgirdęs, Jėzus valtimi nuplaukė į dykvietę, į vienumą. Minios sužinojo ir iš miestų pėsčiomis nusekė paskui.

¹⁴Un Viņš izkāpis redzēja daudz ļaužu; un Viņš par tiem iežēlojās; un Viņš dziedināja viņu slimos.

¹⁴Išlipęs Jėzus pamatė daugybę žmonių. Jėzui pagailo jų, ir Jis išgydė jų ligonius.

¹⁵Vakaram iestājoties, Viņa mācekļi piegāja pie Viņa un sacīja: Vieta tuksnešaina, un stunda jau vēla; atlaid ļaudis, lai tie iet miestos iepirkt sev barību!

¹⁵Atėjus vakarui, priėjo mokiniai ir tarė: “Čia dykvietė, ir jau vėlus metas. Paleisk žmones, kad, nuėję į kaimus, nusipirktų maisto”.

¹⁶Bet Jēzus viņiem sacīja: Nevajag viņiem aiziet, dodiet jūs viņiem ēst!

¹⁶Bet Jėzus jiems atsakė: “Nėra reikalo jiems iš čia eiti. Jūs duokite jiems valgyti”.

¹⁷Tie atbildēja Viņam: Mums šeit nekā nav, bet ir tikai piecas maizes un divas zivis.

¹⁷Jie atsiliepė: “Mes čia turime tik penkis kepalus duonos ir dvi žuvis”.

¹⁸Un Viņš sacīja tiem: Atnesiet man tās šurp!

¹⁸Jis tarė: “Atneškite juos man”.

¹⁹Un Viņš, pavēlējis ļaudīm apmesties zālē, paņēma piecas maizes un divas zivis; un Viņš, pacēlis acis pret debesīm, svētīja un lauza, un pasniedza maizes mācekļiem, bet mācekļi - ļaudīm.

¹⁹Ir, liepęs miniai susėsti ant žolės, Jis paėmė penkis duonos kepalus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, palaimino, laužė ir davė kepalus mokiniams, o tie dalijo žmonėms.

²⁰Un visi ēda un paēda. Un savāca atlieku druskas pilnus divpadsmit grozus.

²⁰Visi valgė ir pasisotino. Ir surinko dvylika pilnų pintinių likusių trupinių.

²¹Bet to, kas ēduši, skaitā bija pieci tūkstoši vīriešu, neieskaitot sievietes un bērnus.

²¹O valgytojų buvo apie penkis tūkstančius vyrų, neskaičiuojant moterų ir vaikų.

²²Un tūliņ Jēzus pamudināja mācekļus kāpt laivā un pirms Viņa pārcelties otrā krastā, iekams Viņš atlaidīs ļaudis.

²²Tuojau pat Jėzus privertė savo mokinius sėsti į valtį ir pirma Jo plaukti į kitą ežero pusę, kol Jis paleisiąs minią.

²³Un Viņš, ļaudis atlaidis, viens pats uzkāpa kalnā lūgt Dievu. Vakaram iestājoties, Viņš bija tur viens pats.

²³Paleidęs minią, Jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Atėjus vakarui, Jis buvo ten vienas.

²⁴Bet viļņi jūras vidū svaidīja laivu, jo bija pretvējš.

²⁴Tuo tarpu valtis jau buvo ežero viduryje, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas.

²⁵Bet Viņš ceturtās nakts sardzes laikā, iedams pa jūru, nāca pie tiem.

²⁵Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi.

²⁶Un tie, redzot Viņu staigājam pa jūru, iztrūkās un sacīja: Tā ir parādība. Un bailēs tie kliedza.

²⁶Pamatę Jį einantį ežero paviršiumi, mokiniai nusigando ir iš baimės ėmė šaukti: “Tai šmėkla!”

²⁷Un Jēzus tūliņ viņus uzrunāja, sacīdams: Esiet droši! Es esmu, nebīstieties!

²⁷Jėzus tuojau juos prakalbino: “Drąsos! Tai Aš. Nebijokite!”

²⁸Bet Pēteris atbildēja un sacīja: Kungs, ja Tu tas esi, pavēli man iet pie Tevis pa ūdens virsu!

²⁸Petras atsiliepė: “Viešpatie, jei čia Tu, liepk man ateiti pas Tave vandeniu”.

²⁹Un Viņš sacīja: Nāc! Un Pēteris, izkāpis no laivas, gāja pa ūdens virsu, lai ietu pie Jēzus.

²⁹Jis atsakė: “Ateik!” Petras, išlipęs iš valties, ėjo vandeniu, norėdamas ateiti pas Jėzų.

³⁰Bet viņš, redzēdams stipro vēju, izbijās un, kad sāka grimt, sauca, sacīdams: Kungs, glāb mani!

³⁰Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis išsigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: “Viešpatie, gelbėk mane!”

³¹Un Jēzus, roku izstiepis, satvēra viņu un sacīja: Mazticīgais, kāpēc tu šaubījies?

³¹Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: “Mažatiki, ko suabejojai?”

³²Un kad viņi iekāpa laivā, vētra apklusa.

³²Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo.

³³Bet tie, kas bija laivā, nāca un pielūdza Viņu, sacīdami: Patiesi, Tu esi Dieva Dēls!

³³Tie, kurie buvo valtyje, prisiartinę pagarbino Jį, sakydami: “Tikrai Tu esi Dievo Sūnus!”

³⁴Un pārcēlušies viņi nonāca Ģenezaretes zemē.

³⁴Perplaukę jie išlipo į krantą Genezarete.

³⁵Un tā novada ļaudis, Viņu pazinuši, izziņoja visā apgabalā; un tie atnesa pie Viņa visus savus slimniekus un lūdza Viņu, lai atļauj pieskarties kaut Viņa drēbju vīlei. Un visi, kas pieskārās, kļuva veseli.

³⁵Pažinę Jį, tos vietos gyventojai pasiuntė į visas to krašto apylinkes ir sugabeno pas Jį visus sergančius.

³⁶Jie maldavo Jį leisti palytėti nors Jo apsiausto apvadą. Ir kurie tik palietė­tapo visiškai sveiki.