1Tad rakstu mācītāji un farizeji no Jeruzalemes nāca pie Viņa un sacīja:
1Tuomet prie Jėzaus priėjo Rašto žinovų ir fariziejų iš Jeruzalės ir klausė:
2Kāpēc Tavi mācekļi pārkāpj senču ieražas? Viņi nemazgā rokas pirms maizes ēšanas.
2“Kodėl Tavo mokiniai laužo prosenių tradiciją? Jie, prieš valgydami duoną, nesiplauna rankų”.
3Bet Viņš tiem atbildēja un sacīja: Kāpēc jūs pārkāpjat Dieva bausli savu ieražu labad? Jo Dievs sacīja:
3Jis, atsakydamas jiems, tarė: “O kodėl ir jūs laužote Dievo įsakymą savo tradicija?!
4Godā tēvu un māti, un kas tēvu vai māti nievā, tam būs mirt!
4Juk Dievas įsakė: ‘Gerbk savo tėvą ir motiną!’, ir: ‘Kas keiktų tėvą ar motiną, mirtimi temiršta!’
5Bet jūs sakāt: kas tēvam un mātei saka: kas tev no manis par labu pienākas, lai ir upura dāvana,
5O jūs sakote: ‘Kiekvienas, kas pasakys tėvui ar motinai:Viskas, kas tau būtų naudinga iš manęs, tebūnie dovana Dievui
6Un tam vairs nav jāgodina savs tēvs un sava māte. Un jūs apejat Dieva bausli savu ieražu dēļ.
6tas gali negerbti tėvo ir motinos’. Taip jūs savo tradicija Dievo įsakymą padarote negaliojantį.
7Jūs, liekuļi! Isajs ir labi pravietojis par jums, sacīdams:
7Veidmainiai! Gerai apie jus pranašavo Izaijas:
8Šī tauta godina mani ar lūpām, bet viņu sirdis ir tālu no manis.
8‘Ši tauta artinasi prie manęs savo lūpomis ir gerbia mane savo liežuviu, bet jos širdis toli nuo manęs.
9Bez pamata viņi mani godina, jo tie sludina cilvēku mācības un likumus.
9Veltui jie mane garbina, žmogiškus priesakus paversdami mokymu’ ”.
10Un Viņš, sasaucis pie sevis ļaudis, tiem sacīja: Klausieties un iegaumējiet:
10Sušaukęs minią, Jis kalbėjo: “Klausykite ir supraskite!
11Ne tas, kas mutē ieiet, sagāna cilvēku, bet tas, kas no mutes iziet, sagāna cilvēku.
11Ne kas patenka į burną, suteršia žmogų, bet kas išeina iš burnos, tai suteršia žmogų”.
12Tad Viņa mācekļi pienākuši sacīja Viņam: Vai zini, ka farizeji, izdzirduši šos vārdus, krita apgrēcībā?
12Tada priėję Jo mokiniai pranešė: “Ar žinai, kad fariziejai pasipiktino, išgirdę tuos žodžius?”
13Bet Viņš atbildēja un sacīja: Visi stādi, ko mans Debestēvs nav stādījis, tiks ar saknēm izrauti.
13Jis atsakė: “Kiekvienas augalas, kurio nesodino mano dangiškasis Tėvas, bus išrautas.
14Atstājiet tos! Viņi ir akli un aklo vadoņi. Bet kad aklais aklo vada, abi iekrīt bedrē.
14Palikite juos! Jie akli aklųjų vadovai. O jeigu aklas aklą ves, abu į duobę įkris”.
15Bet Pēteris atbildēja un sacīja Viņam: Paskaidro mums šo līdzību!
15Tuomet Petras paprašė Jo: “Išaiškink mums tą palyginimą”.
16Un Viņš sacīja: Vai arī jūs vēl neizprotat?
16Jėzus atsakė: “Ar ir jūs dar nesuprantate?!
17Vai nesaprotat, ka viss, kas mutē ieiet, noiet vēderā un tiek izmests laukā?
17Argi nesuprantate, kad visa, kas patenka į burną, eina į pilvą ir išmetama laukan?
18Bet kas no mutes iziet, tas nāk no sirds, un tas sagāna cilvēku.
18O kas išeina iš burnos, eina iš širdies, ir tai suteršia žmogų.
19Jo no sirds iziet ļaunas domas, slepkavība, laulības pārkāpšana, nešķīstība, zādzība, nepatiesa liecība, zaimi.
19Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, piktžodžiavimai.
20Tas ir, kas sagāna cilvēku. Bet ēšana nemazgātām rokām cilvēku nesagāna.
20Šitie dalykai suteršia žmogų, o valgymas neplautomis rankomis žmogaus nesuteršia”.
21Un Jēzus, turieni atstājis, aizgāja Tiras un Sidonas robežās.
21Iš ten išėjęs, Jėzus pasitraukė į Tyro ir Sidono sritį.
22Un, lūk, kanāniešu sieviete, no tās puses atnākusi, sauca, sacīdama Viņam: Kungs, Dāvida Dēls, apžēlojies par mani! Manu meitu šausmīgi moka ļaunais gars.
22Ir štai iš ano krašto atėjo moteris kanaanietė ir šaukė Jam: “Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!”
23Bet Viņš tai neatbildēja ne vārda. Un Viņa mācekļi pienāca, lūdza Viņu un sacīja: Atlaid viņu, jo tā sauc pēc mums.
23Bet Jėzus neatsakė nė žodžio. Tada priėjo mokiniai ir ėmė Jį maldauti: “Paleisk ją, nes ji šaukia mums iš paskos!”
24Bet Viņš atbildēja un sacīja: Es esmu sūtīts vienīgi pie Izraēļa nama pazudušajām avīm.
24Bet Jis atsakė: “Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis”.
25Bet tā atnāca un pielūdza Viņu, sacīdama: Kungs, palīdzi man!
25Tada ji priėjusi Jį pagarbino ir tarė: “Viešpatie, padėk man!”
26Viņš atbildēja un sacīja: Nav labi atņemt maizi bērniem un mest suņiem.
26Jis atsakė: “Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams”.
27Bet Viņa atbildēja: Tiešām, Kungs, tomēr arī sunīši ēd druskas, kas nokrīt no viņu kunga galda.
27O ji atsiliepė: “Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo jų šeimininko stalo”.
28Tad Jēzus atbildēja un sacīja viņai: Ak, sieviet, liela ir tava ticība. Lai notiek, kā esi vēlējusies! Un no tā brīža viņas meita kļuva vesela.
28Tada Jėzus jai tarė: “O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip tu nori”. Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko.
29Un Jēzus, iedams no turienes, gāja gar Galilejas jūru; un, uzkāpis kalnā, Viņš tur apsēdās.
29Iš ten išėjęs, Jėzus atvyko prie Galilėjos ežero. Jis užkopė ant kalno ir atsisėdo.
30Un daudz ļaužu nāca pie Viņa un atveda līdz mēmus, aklus, klibus, kropļus un daudz citus un nolika tos pie Viņa kājām; un Viņš tos dziedināja.
30Prie Jo susirinko didžiulės minios, kurios atsigabeno su savimi luošų, aklų, nebylių, raišų ir daugelį kitokių. Žmonės suguldė juos prie Jėzaus kojų, o Jis pagydė juos.
31Tā kā ļaudis, redzot mēmos runājam, tizlos staigājam, aklos redzam, brīnījās un godināja Izraēļa Dievu.
31Minia stebėjosi, matydama nebylius kalbančius, luošius išgijusius, raišius vaikščiojančius ir akluosius reginčius. Ir jie šlovino Izraelio Dievą.
32Bet Jēzus, saaicinājis savus mācekļus, sacīja: Man žēl šo ļaužu, jo jau trīs dienas tie palikuši pie manis, un viņiem nav ko ēst. Es negribu viņus atlaist neēdušus, lai tie ceļā nepagurtu.
32Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus tarė: “Gaila man minios, nes jau tris dienas jie pasilieka su manimi ir neturi ko valgyti. Aš nepaleisiu jų alkanų, kad nenusilptų kelyje”.
33Un mācekļi sacīja Viņam: No kurienes mums šeit, tuksnesī, tik daudz maizes, lai paēdinātu tik daudz ļaužu?
33Mokiniai Jam atsakė: “Iš kur mums imti dykumoje tiek duonos, kad galėtume pasotinti tokią didelę minią?”
34Jēzus jautāja viņiem: Cik jums maizes? Viņi atbildēja: Septiņas un dažas zivtiņas.
34Jėzus paklausė jų: “Kiek turite duonos?” Jie atsakė: “Septynis kepalus ir kelias žuveles”.
35Un Viņš pavēlēja ļaudīm apmesties zemē.
35Jėzus liepė žmonėms susėsti ant žemės.
36Un Viņš, paņēmis septiņas maizes un zivis, izteicis pateicības lūgšanu, lauza un deva saviem mācekļiem, bet mācekļi deva tautai.
36Tada paėmė septynis duonos kepalus ir žuvis, padėkojo, sulaužė ir davė savo mokiniams, o mokiniai miniai.
37Un visi ēda un paēda. Un viņi savāca septiņus grozus, pilnus ar pārpalikušajām druskām.
37Visi valgė ir pasisotino. Ir surinko septynias pilnas pintines likusių trupinių.
38Bet to, kas ēda, bija četri tūkstoši cilvēku, neieskaitot bērnus un sievietes.
38O valgytojų buvo keturi tūkstančiai vyrų, neskaičiuojant moterų ir vaikų.
39Un Viņš, atlaidis ļaudis, iekāpa laivā un nonāca Magedanas novadā.
39Paleidęs minią, Jis sėdo į valtį ir nuplaukė į Magadano sritį.