¹Debesvalstība pielīdzināma nama tēvam, kas rīta agrumā izgāja derēt strādniekus savam vīna dārzam.

¹“Su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su šeimininku, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui.

²Un viņš, vienojies ar strādniekiem par dēnāriju dienā, sūtīja tos savā vīna dārzā.

²Susiderėjęs su darbininkais po denarą dienai, jis nusiuntė juos į savo vynuogyną.

³Un viņš, izgājis ap trešo stundu, redzēja citus tirgū bez darba stāvam.

³Išėjęs apie trečią valandą, jis pamatė kitus, stovinčius aikštėje be darbo.

⁴Un viņš sacīja tiem: Ejiet arī jūs manā vīna dārzā, un es jums došu, kas pienākas.

⁴Jis tarė jiems: ‘Eikite ir jūs į mano vynuogyną, ir, kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu!’ Jie nuėjo.

⁵Un viņi aizgāja. Atkal viņš izgāja ap sesto un devīto stundu un darīja tāpat.

⁵Ir vėl išėjęs apie šeštą ir devintą valandą, jis taip pat padarė.

⁶Bet viņš, ap vienpadsmito stundu izgājis, atrada vēl citus stāvam un sacīja tiem: Ko jūs šeit stāvat visu dienu bezdarbā?

⁶Išėjęs apie vienuoliktą, jis rado dar kitus stovinčius be darbo ir sako jiems: ‘Ko čia stovite visą dieną be darbo?’

⁷Viņi atbildēja: Neviens nav mūs derējis. Viņš sacīja tiem: Ejiet arī jūs manā vīna dārzā!

⁷Jie atsakė: ‘Kad niekas mūsų nepasamdė’. Jis tarė jiems: ‘Eikite ir jūs į vynuogyną, ir, kas bus teisinga, jūs gausite’.

⁸Kad iestājās vakars, vīna dārza kungs sacīja savam saimniecības pārzinim: Pasauc strādniekus un, sākot ar pēdējiem un beidzot ar pirmajiem, izmaksā viņiem algu!

⁸Atėjus vakarui, vynuogyno šeimininkas liepė ūkvedžiui: ‘Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems atlyginimą, pradėdamas nuo paskutiniųjų ir baigdamas pirmaisiais!’

⁹Tad atnāca tie, kas darbā iestājās ap vienpadsmito stundu, un saņēma katrs pa dēnārijam.

⁹Atėję pasamdytieji apie vienuoliktą valandą kiekvienas gavo po denarą.

¹⁰Un kad atnāca pirmie, viņi cerēja vairāk saņemt, bet arī tie dabūja katrs pa dēnārijam.

¹⁰Prisiartinę pirmieji manė daugiau gausią, bet irgi gavo po denarą.

¹¹Un saņēmuši viņi kurnēja pret nama tēvu.

¹¹Paėmę jie murmėjo prieš šeimininką,

¹²Un sacīja: Šie pēdējie strādāja vienu stundu; un tu viņus pielīdzināji mums, kas izcietām dienas nastu un karstumu.

¹²sakydami: ‘Šitie paskutinieji tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, nešusiais dienos ir kaitros naštą’.

¹³Un viņš atbildēja vienam no tiem, sacīdams: Draugs, es nedaru tev netaisnību. Vai tu ar mani nesaderēji par vienu dēnāriju?

¹³Bet jis vienam iš jų atsakė: ‘Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi?

¹⁴Saņem, kas tavs, un ej! Šim pēdējam es gribu dot tik, cik tev.

¹⁴Imk, kas tavo, ir eik sau. Aš noriu ir šitam paskutiniam duoti tiek, kiek tau.

¹⁵Vai man nav tiesību darīt to, ko es gribu? Vai tava acs skaudīga, ka es esmu labs?

¹⁵Argi aš neturiu teisės daryti ką noriu su tuo, kas mano? Ar todėl tavo akis pikta, kad aš geras?’

¹⁶Tā pēdējie būs pirmie un pirmie būs pēdējie, jo daudz aicinātu, bet maz izredzētu.

¹⁶Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji­paskutiniai; nes daug yra pašauktų, bet maža išrinktų”.

¹⁷Kad Jēzus gāja uz Jeruzalemi, Viņš ņēma divpadsmit mācekļus savrup un sacīja tiem:

¹⁷Išvykdamas į Jeruzalę, Jėzus pasiėmė skyrium dvylika mokinių ir kelyje kalbėjo jiems:

¹⁸Lūk, mēs aizejam uz Jeruzalemi, un Cilvēka Dēlu nodos augstajiem priesteriem un rakstu mācītājiem; un tie Viņu notiesās uz nāvi.

¹⁸“Štai einame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus išduotas aukštiesiems kunigams bei Rašto žinovams. Jie nuteis Jį mirti,

¹⁹Un tie nodos Viņu pagāniem apsmiešanai, šaustīšanai un krustā sišanai; un trešajā dienā Viņš augšāmcelsies.

¹⁹atiduos pagonims tyčiotis, nuplakti ir nukryžiuoti, ir trečią dieną Jis prisikels”.

²⁰Tad Zebedeja dēlu māte piegāja ar saviem dēliem pie Viņa, atdeva godu un lūdza kaut ko Viņam.

²⁰Tada prie Jėzaus priėjo Zebediejaus sūnų motina kartu su savo sūnumis ir, pagarbinusi Jį, ėmė kažko prašyti.

²¹Viņš sacīja tai: Ko tu vēlies? Tā atbildēja Viņam: Saki, lai šie abi mani dēli sēž Tavā valstībā: viens Tavā labajā, otrs kreisajā pusē!

²¹Jis paklausė jos: “Ko nori?” Toji atsakė: “Leisk, kad šitie abu mano sūnūs Tavo karalystėje sėdėtų vienas Tavo dešinėje, o kitas kairėje”.

²²Bet Jēzus atbildēja un sacīja: Jūs nezināt, ko lūdzat. Vai jūs varat dzert to biķeri, ko es dzeršu? Viņi atbild: Varam!

²²Jėzus atsakė: “Nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią Aš gersiu, ir būti krikštijami krikštu, kuriuo Aš krikštijamas?” Jie atsakė: “Galime”.

²³Viņš atbildēja tiem: Manu biķeri gan jūs dzersiet, bet man nepiedienas jums dot sēdēt manā labajā vai kreisajā pusē, bet tiem, kam mans Tēvs sagatavojis.

²³Tuomet Jis tarė: “Mano taurę, tiesa, gersite, ir krikštu, kuriuo Aš krikštijamas, būsite pakrikštyti, bet vietą mano dešinėje ar kairėje ne Aš duodu; tai bus tiems, kuriems mano Tėvo paruošta”.

²⁴Kad pārējie desmit to dzirdēja, viņi saīga uz abiem brāļiem.

²⁴Tai išgirdę, kiti dešimt mokinių supyko ant dviejų brolių.

²⁵Bet Jēzus pieaicināja viņus pie sevis un sacīja: Jūs zināt, ka valdnieki valda pār savām tautām, un lielie izmanto savu varu pār tām;

²⁵O Jėzus, pasikvietęs juos pas save, tarė: “Jūs žinote, kad pagonių valdovai jiems viešpatauja ir didieji juos valdo.

²⁶Starp jums tas tā nebūs. Bet kas no jums grib būt lielāks, tas lai ir jūsu sulainis!

²⁶Bet tarp jūsų taip neturi būti. Kas iš jūsų nori būti didžiausias, tebūnie jūsų tarnas,

²⁷Bet kas starp jums grib būt pirmais, tas lai ir jūsu kalps!

²⁷ir kas nori būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas.

²⁸Jo Cilvēka Dēls nav atnācis, lai Viņam kalpotu, bet lai Viņš kalpotu un atdotu savu dzīvību daudzu atpestīšanai.

²⁸Ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį”.

²⁹Un kad tie izgāja no Jērikas, daudz ļaužu sekoja viņiem.

²⁹Jiems išeinant iš Jericho, paskui Jį sekė didelė minia.

³⁰Un, lūk, divi aklie, sēdot ceļmalā, dzirdēja Jēzu garām ejam, un viņi sauca, sacīdami: Kungs, Dāvida Dēls, apžēlojies par mums!

³⁰Ir štai pakelėje sėdėjo du neregiai. Išgirdę praeinantį Jėzų, jie ėmė šaukti: “Viešpatie, Dovydo Sūnau, pasigailėk mūsų!”

³¹Bet ļaudis apsauca viņus, lai tie klusētu. Bet viņi vēl skaļāk sauca, sacīdami: Kungs, Dāvida Dēls, apžēlojies par mums!

³¹Minia draudė juos, kad tylėtų, bet anie dar garsiau šaukė: “Viešpatie, Dovydo Sūnau, pasigailėk mūsų!”

³²Un Jēzus apstājās, pasauca viņus un sacīja: Ko jūs gribat, lai es jums daru?

³²Jėzus sustojo, pašaukė juos ir paklausė: “Ko norite, kad jums padaryčiau?”

³³Tie sacīja Viņam: Kungs, lai atdarās mūsu acis!

³³Neregiai Jam atsakė: “Viešpatie, kad atsivertų mūsų akys”.

³⁴Bet Jēzum kļuva to žēl. Viņš pieskārās to acīm; un tūdaļ tie redzēja un sekoja Viņam.

³⁴Pasigailėjęs Jėzus palietė jų akis; jie tučtuojau praregėjo ir nusekė paskui Jį.