¹Un kad viņi tuvojās Jeruzalemei un nonāca Betfāgā pie Olīvkalna, tad Jēzus sūtīja divus mācekļus,

¹Kai jie prisiartino prie Jeruzalės ir atėjo į Betfagę prie Alyvų kalno, Jėzus pasiuntė du mokinius,

²Sacīdams tiem: Ejiet uz miestu, kas jūsu priekšā, un tūdaļ atradīsiet piesietu ēzeļa māti un kumeļu pie tās; atraisiet tos un atvediet man!

²liepdamas: “Eikite į priešais esantį kaimą ir tuojau rasite pririštą asilę su asilaičiu. Atriškite ir atveskite juos man.

³Un ja kas jums ko teiktu, tad sakiet, ka Kungam to vajag; un tūdaļ viņš tos atlaidīs.

³O jeigu kas imtų dėl to teirautis, atsakykite: ‘Jų reikia Viešpačiui’, ir iš karto juos paleis”.

⁴Bet tas viss notika, lai piepildītos pravieša priekšsludinājums, kas saka:

⁴Tai įvyko, kad išsipildytų, kas per pranašą buvo pasakyta:

⁵Sakiet Siona meitai: Lūk, tavs Ķēniņš nāk pie tevis lēnprātīgs, sēdēdams ēzelī un nastnesējas ēzeļmātes kumeļā.

⁵“Sakykite Siono dukrai: štai atkeliauja tavo karalius, romus, ir joja ant asilės, lydimas asilaičio, darbinio gyvulio jauniklio”.

⁶Bet mācekļi nogāja un darīja tā, kā Jēzus viņiem pavēlēja.

⁶Mokiniai nuėjo ir padarė, kaip Jėzus jiems įsakė.

⁷Un atveda ēzeļa māti un kumeļu, un apklāja tos savām drēbēm, un sēdināja Viņu tur virsū.

⁷Jie atvedė asilę su asilaičiu, apdengė juos savo apsiaustais, ir Jis užsėdo ant viršaus.

⁸Bet daudz ļaužu klāja savas drēbes ceļā; bet citi cirta koku zarus un klāja ceļā.

⁸Didžiulė minia tiesė drabužius ant kelio. Kiti kirto ir klojo ant kelio medžių šakas.

⁹Bet ļaudis, kas gāja priekšā un sekoja Viņam, sauca, sacīdami: Hozanna Dāvida Dēlam! Svētīgs, kas nāk Kunga vārdā! Hozanna augstībā!

⁹Iš priekio ir iš paskos einančios minios šaukė: “Osana Dovydo Sūnui! Palaimintas, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!”

¹⁰Un kad Viņš iegāja Jeruzalemē, uztraucās visa pilsēta un sacīja: Kas tas ir?

¹⁰Jam įėjus į Jeruzalę, sujudo visas miestas ir klausinėjo: “Kas yra šitas?”

¹¹Bet ļaudis sacīja: Šis ir pravietis Jēzus no Galilejas Nācaretes.

¹¹O minios kalbėjo: “Tai pranašas Jėzus iš Galilėjos Nazareto”.

¹²Un Jēzus iegāja Dieva svētnīcā un izdzina visus, kas svētnīcā pārdeva un pirka, un apgāza naudas mijēju galdus un baložu pārdevēju sēdekļus.

¹²Įėjęs į Dievo šventyklą, Jėzus išvarė visus parduodančius ir perkančius šventykloje, išvartė pinigų keitėjų stalus bei karvelių pardavėjų suolus

¹³Un Viņš sacīja: Ir rakstīts: mans nams sauksies lūgšanas nams, bet jūs to padarījāt par slepkavu bedri.

¹³ir tarė jiems: “Parašyta: ‘Mano namai vadinsis maldos namai’, o jūs pavertėte juos ‘plėšikų lindyne!’ ”

¹⁴Un aklie un klibie nāca pie Viņa svētnīcā, un Viņš tos dziedināja.

¹⁴Šventykloje prie Jo susirinko aklų ir luošų, ir Jis išgydė juos.

¹⁵Bet kad augstie priesteri un rakstu mācītāji redzēja brīnumus, ko Viņš darīja, un bērnus svētnīcā kliedzam un saucam Viņam: Hozanna Dāvida Dēlam, tad tie saniknojās.

¹⁵O aukštieji kunigai ir Rašto žinovai, pamatę stebuklus, kuriuos Jis padarė, ir vaikus, šaukiančius šventykloje: “Osana Dovydo Sūnui!”, įpyko

¹⁶Un tie sacīja Viņam: Vai tu dzirdi, ko šie saka? Bet Jēzus sacīja viņiem: Jā gan, bet vai jūs nekad neesat lasījuši: no bērnu un zīdaiņu mutēm Tu sev sagādāji godu?

¹⁶ir sakė Jam: “Ar girdi, ką jie sako?” Jėzus atsiliepė: “Girdžiu. Argi niekada neskaitėte: ‘Iš vaikų ir žindomų kūdikių lūpų Tu paruošei sau tobulą gyrių’?”

¹⁷Un Viņš atstāja tos, izgāja ārā no pilsētas uz Betāniju un palika tur.

¹⁷Ir, palikęs juos, Jis išėjo iš miesto į Betaniją ir ten apsinakvojo.

¹⁸Bet rīta agrumā, kad Viņš atgriezās pilsētā, Viņš bija izsalcis.

¹⁸Rytą, grįždamas į miestą, Jis išalko.

¹⁹Un Viņš redzēja ceļmalā vienu vīģes koku, piegāja tam klāt un, nekā tajā neatradis, kā tikai lapas, sacīja: Lai tu nenestu augļus ne mūžam vairs! Un vīģes koks tūdaļ nokalta.

¹⁹Pamatęs pakelėje figmedį, priėjo prie jo, bet nieko nerado, vien tik lapus. Ir tarė jam: “Tegul per amžius ant tavęs neaugs vaisiai!” Ir figmedis kaipmat nudžiūvo.

²⁰Un mācekļi, to redzēdami, brīnījās, sacīdami: Kā tas tik ātri nokalta?

²⁰Tai pamatę, mokiniai nustebo ir sakė: “Kaip tas figmedis taip greit nudžiūvo?!”

²¹Bet Jēzus atbildēja un sacīja viņiem: Patiesi es jums saku: ja jums būs ticība un jūs nešaubīsieties, tad ne tikai ar vīģes koku tā darīsiet, bet, ja jūs arī sacīsiet šim kalnam: celies un meties jūrā, tad tas notiks.

²¹Jėzus atsakė: “Iš tiesų sakau jums: jeigu turėsite tikėjimą ir neabejosite, jūs ne tik padarysite taip su figmedžiu, bet ir jei pasakysite šitam kalnui: ‘Pasikelk ir meskis į jūrą!’, taip įvyks.

²²Un visu, ko jūs lūgšanā ticēdami lūgsiet, jūs saņemsiet.

²²Ir visa, ko tik prašysite maldoje tikėdami,­gausite”.

²³Un kad Viņš iegāja svētnīcā, tad, Viņam mācot, augstie priesteri un tautas vecākie pienāca pie Viņa un jautāja: Kā varā Tu to dari? Un kas Tev deva tādu varu?

²³Kai Jėzus atėjo į šventyklą ir pradėjo mokyti, priėjo prie Jo aukštųjų kunigų ir tautos vyresniųjų, kurie klausė: “Kokią teisę turi taip daryti? Ir kas Tau davė šitą valdžią?”

²⁴Jēzus atbildēja un sacīja viņiem: Es arī jautāšu jums vienu vārdu un, ja jūs man atbildēsiet, tad es jums sacīšu, kā varā es to daru.

²⁴Jėzus atsakė: “Aš irgi paklausiu jus vieno dalyko. Jei man atsakysite, ir Aš pasakysiu, kokia valdžia tai darau.

²⁵No kurienes bija Jāņa kristība no debesīm vai no cilvēkiem? Bet viņi apspriedās savā starpā un sacīja:

²⁵Iš kur buvo Jono krikštas? Iš dangaus ar iš žmonių?” Jie samprotavo tarpusavy: “Jei pasakysime­iš dangaus, Jis mums sakys: ‘Tai kodėl juo netikėjote?’

²⁶Ja mēs teiksim: no debesīm, Viņš sacīs: kāpēc tad jūs viņam neticējāt? Bet ja mēs sacīsim: no cilvēkiem, tad mums jābīstas no ļaudīm, jo visi viņu tur par pravieti.

²⁶O pasakyti­iš žmonių, baisu prieš minią, nes visi laiko Joną pranašu”.

²⁷Un viņi atbildēja Jēzum un sacīja: Mēs nezinām. Tad Viņš tiem atbildēja: Arī es jums neteikšu, kā varā es to daru.

²⁷Todėl jie atsakė Jėzui: “Mes nežinome”. Tada Jis tarė: “Tai ir Aš jums nesakysiu, kokia valdžia tai darau”.

²⁸Bet kā jums šķiet? Kādam cilvēkam bija divi dēli; un viņš gāja pie pirmā un sacīja: Dēls, ej un strādā šodien manā vīna dārzā!

²⁸“Kaip jūs manote? Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą, priėjęs prie pirmojo, tarė: ‘Sūnau, eik ir padirbėk šiandien mano vynuogyne’.

²⁹Bet tas atbildēja un sacīja: Es negribu! Bet vēlāk viņam kļuva žēl, un viņš aizgāja.

²⁹Šis atsakė: ‘Nenoriu’, bet vėliau apsigalvojo ir nuėjo.

³⁰Bet viņš, aizgājis pie otra, teica tāpat. Tas atbildēja un sacīja: Es eju, kungs, bet negāja.

³⁰Paskui tėvas kreipėsi į antrąjį sūnų tais pačiais žodžais. Šis jam atsakė: ‘Einu, viešpatie’, bet nenuėjo.

³¹Kurš no šiem diviem izpildīja tēva prātu? Viņi saka: Pirmais. Jēzus viņiem sacīja: Patiesi es jums saku, ka muitnieki un netikles pirms jums ieies debesvalstībā.

³¹Kuris iš jų įvykdė tėvo valią?” Jie atsakė: “Pirmasis”. Tada Jėzus jiems tarė: “Iš tiesų sakau jums: muitininkai ir paleistuvės pirma jūsų eina į Dievo karalystę.

³²Jo Jānis nāca pie jums pa taisnības ceļu, bet jūs viņam neticējāt; bet muitnieki un netikles ticēja viņam. Jūs to redzējāt, bet arī vēlāk jūs neatgriezāties un neticējāt viņam.

³²Nes Jonas atėjo pas jus teisumo keliu, bet jūs netikėjote juo. O muitininkai ir paleistuvės juo tikėjo. Bet jūs, tai matydami, nė vėliau neatgailavote ir netikėjote juo”.

³³Klausieties citu līdzību! Bija cilvēks, nama tēvs, kas iestādīja vīna dārzu un iežogoja to, un izraka tanī vīna spiedi, un uzcēla torni, un iznomāja to strādniekiem, bet pats aizceļoja tālumā.

³³“Pasiklausykite kito palyginimo. Buvo vienas šeimininkas, kuris pasodino vynuogyną, aptvėrė jį tvora, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į tolimą šalį.

³⁴Kad augļu laiks tuvojās, viņš sūtīja savus kalpus pie strādniekiem, lai saņemtu savus augļus.

³⁴Atėjus vaisių metui, jis nusiuntė savo tarnus pas vynininkus atsiimti savo vaisių.

³⁵Bet strādnieki, sagrābuši viņa kalpus, vienu šaustīja, citu nogalināja, citu nomētāja akmeņiem.

³⁵Bet vynininkai, nutvėrę jo tarnus, vieną primušė, kitą nužudė, o trečią užmėtė akmenimis.

³⁶Atkal viņš sūtīja citus kalpus, vairāk nekā pirmo reizi; un tie darīja ar viņiem tāpat.

³⁶Jis vėl nusiuntė tarnų, daugiau negu pirma. Bet vynininkai ir su šitais pasielgė kaip su anais.

³⁷Bet beidzot viņš sūtīja pie tiem savu dēlu un sacīja: No mana dēla viņi kaunēsies.

³⁷Galiausiai jis išsiuntė pas juos savo sūnų, sakydamas: ‘Jie gerbs mano sūnų’.

³⁸Bet strādnieki, ieraudzījuši dēlu, sacīja viens otram: Šis ir mantinieks; iesim, nogalināsim viņu un paturēsim viņa mantojumu!

³⁸Tačiau vynininkai, išvydę sūnų, ėmė kalbėtis: ‘Tai paveldėtojas! Eime, užmuškime jį ir pagrobkime palikimą’.

³⁹Un tie sagrāba viņu, izmeta no vīna dārza ārā un nogalināja.

³⁹Nutvėrę jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė.

⁴⁰Bet kad vīna dārza kungs atnāks, ko viņš darīs ar strādniekiem?

⁴⁰Tad ką gi atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais vynininkais?”

⁴¹Tie sacīja Viņam: Viņš šos ļaundarus bez žēlastības nogalinās un savu vīna dārzu iznomās citiem vīnkopjiem, kas atdos viņam augļus īstajā laikā.

⁴¹Jie atsakė Jam: “Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių”.

⁴²Jēzus sacīja viņiem: Vai jūs nekad neesat lasījuši Rakstos: Akmens, kuru cēlāji atmeta, ir kļuvis stūrakmens? To Kungs darījis, un tas ir brīnums mūsu acīs.

⁴²Jėzus jiems tarė: “Ar niekada neskaitėte Raštuose: ‘Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta ir nuostabu mūsų akyse’.

⁴³Tāpēc es jums saku, ka Dieva valstība tiks jums atņemta un dota tautai, kas nes tās augļus.

⁴³Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir duota tautai, kuri neš jos vaisių.

⁴⁴Un kas uz šo akmeni kritīs, tas sašķīdīs; un uz ko tas kritīs, to tas satrieks.

⁴⁴Kas kris ant to akmens, tas suduš, o ant ko tas akmuo užgrius, tą sutriuškins”.

⁴⁵Un kad augstie priesteri un farizeji dzirdēja Viņa līdzības, tie saprata, ka Viņš par tiem runāja.

⁴⁵Išgirdę Jo palyginimus, aukštieji kunigai ir fariziejai suprato, kad Jis kalbėjo apie juos.

⁴⁶Un tie meklēja Viņu aizturēt, bet bijās no ļaudīm, jo tie saskatīja Viņā pravieti.

⁴⁶Jie stengėsi Jį suimti, tačiau bijojo minios, nes ji laikė Jį pranašu.