1Un beidzot notika, ka Jēzus, kad bija pabeidzis visas šīs runas, sacīja saviem mācekļiem:
1Baigęs visa tai kalbėti, Jėzus tarė savo mokiniams:
2Jūs zināt, ka pēc divām dienām būs Lieldienas; un Cilvēka Dēls tiks nodots, lai Viņu krustā sistu.
2“Jūs žinote, kad po dviejų dienų bus Pascha, ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas nukryžiuoti”.
3Tad sapulcējās augstie priesteri un tautas vecākie augstā priestera, kas saucās Kaifa, namā.
3Tuomet aukštieji kunigai, Rašto žinovai bei tautos vyresnieji susirinko į vyriausiojo kunigo Kajafo rūmus
4Un viņi apspriedās, kā Jēzu ar viltu aizturēt un nonāvēt.
4ir nusprendė suimti Jėzų klasta ir Jį nužudyti.
5Bet viņi sacīja: Tikai ne svētku dienā, lai kādreiz ļaudīs nesaceltu nemieru.
5Bet jie sakė: “Tik ne per šventes, kad žmonėse nekiltų sąmyšio”.
6Bet kad Jēzus bija Betānijā, Sīmaņa spitālīgā namā,
6Kai Jėzus buvo Betanijoje, Simono Raupsuotojo namuose,
7Pie Viņa pienāca sieviete, kurai bija alabastra trauks ar dārgo svaidāmo eļļu; un viņa izlēja to uz Viņa galvas, Viņam pie galda esot.
7atėjo moteris su alebastriniu labai brangaus kvapiojo aliejaus indu ir Jam sėdinčiam prie stalo išpylė ant galvos.
8Kad mācekļi to redzēja, viņi saskaitās un sacīja: Kāpēc šī izšķērdība?
8Tai pamatę, mokiniai pasipiktino ir kalbėjo: “Kam toks eikvojimas?
9Jo varēja to dārgi pārdot un naudu izdalīt trūcīgajiem.
9Juk buvo galima aliejų brangiai parduoti ir išdalyti pinigus vargšams”.
10Bet Jēzus, to zinādams, sacīja viņiem: Kāpēc jūs skumdināt šo sievieti, jo viņa man darījusi labu darbu,
10Tai sužinojęs, Jėzus tarė: “Kam skaudinate moterį? Ji man padarė gerą darbą!
11Jo nabagi vienmēr pie jums, bet es neesmu vienmēr.
11Vargšų jūs visuomet turite su savimi, o mane ne visuomet turėsite.
12Jo viņa, izliedama šīs svaidāmās zāles uz manas miesas, sagatavoja mani apbedīšanai.
12Išpildama aliejų ant mano kūno, ji tai padarė mano laidotuvėms.
13Patiesi es jums saku: Kur vien visā pasaulē sludinās šo evaņģēliju, tur arī sacīs viņas piemiņai, ko tā darījusi.
13Iš tiesų sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama ši Evangelija, jos atminimui bus pasakojama ir tai, ką ji padarė”.
14Tad viens no tiem divpadsmit, kuram vārds Jūdass Iskariots, aizgāja pie augstajiem priesteriem
14Tada vienas iš dvylikos, vardu Judas Iskarijotas, nuėjo pas aukštuosius kunigus
15Un sacīja viņiem: Ko jūs gribat man dot, un es jums Viņu nodošu? Un viņi nolēma tam trīsdesmit sudraba gabalus.
15ir tarė: “Ką man duosite, jeigu Jį jums išduosiu?” Tie suderėjo su juo trisdešimt sidabrinių.
16Un no tā laika tas meklēja izdevību, lai Viņu nodotu.
16Ir nuo to laiko jis ieškojo progos išduoti Jį.
17Bet pirmajā neraudzētās maizes dienā mācekļi nāca pie Jēzus un sacīja: Kur Tu vēlies, lai mēs Tev sagatavojam Lieldienu maltīti?
17Pirmąją Neraugintos duonos dieną mokiniai priėjo prie Jėzaus ir paklausė: “Kur nori, kad Tau paruoštume valgyti Paschą?”
18Un Jēzus sacīja: Ejiet pilsētā pie zināmā (cilvēka) un sakiet viņam: Mācītājs saka: Mans laiks tuvu; pie tevis es ar saviem mācekļiem svinēšu Lieldienas.
18Jis atsakė: “Eikite į miestą pas tokį žmogų ir sakykite jam: ‘Mokytojas sako: Mano metas arti. Pas tave švęsiu Paschą su savo mokiniais’ ”.
19Un mācekļi darīja tā, kā Jēzus bija tiem pavēlējis; un viņi sagatavoja Lieldienas.
19Mokiniai padarė, kaip Jėzus nurodė, ir paruošė Paschą.
20Un Viņš, vakaram iestājoties, ar saviem divpadsmit mācekļiem novietojās pie galda.
20Atėjus vakarui, Jėzus su dvylika sėdosi prie stalo.
21Un Viņš, tiem ēdot, sacīja: Patiesi es jums saku, ka viens no jums mani nodos.
21Jiems bevalgant, Jėzus tarė: “Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos”.
22Un viņi ļoti noskuma, un viens pēc otra sāka jautāt: Kungs, vai es tas esmu?
22Jie labai nuliūdo ir kiekvienas klausė Jo: “Nejaugi aš, Viešpatie?”
23Bet Viņš atbildēja un sacīja: Kas kopā ar mani mērc roku bļodā, tas mani nodos.
23Jis atsakė: “Mane išduos dažantis kartu su manim duoną dubenyje.
24Cilvēka Dēls gan aiziet, kā par Viņu ir rakstīts, bet bēdas tam cilvēkam, kas nodod Cilvēka Dēlu; būtu labi, ja šis cilvēks nebūtu dzimis.
24Žmogaus Sūnus, tiesa, eina, kaip apie Jį parašyta, bet vargas tam žmogui, per kurį Žmogaus Sūnus išduodamas. Geriau būtų buvę tam žmogui negimti”.
25Bet Jūdass, kas Viņu nodeva, atbildēja, sacīdams: Rabbi, vai es tas esmu? Viņš tam atbildēja: Tu to pateici.
25Jo išdavėjas Judas paklausė: “Nejaugi aš, Rabi?!” Jis atsakė: “Tu pasakei”.
26Bet, tiem ēdot, Jēzus paņēma maizi un svētīja, un lauza, un deva to saviem mācekļiem, un sacīja: Ņemiet un ēdiet, šī ir mana Miesa!
26Kai jie valgė, Jėzus paėmė duoną, palaimino, laužė ją ir davė mokiniams, sakydamas: “Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas”.
27Un Viņš, paņēmis biķeri, pateicās un deva viņiem, sacīdams: Dzeriet visi no tā!
27Po to paėmė taurę, padėkojo ir davė jiems, tardamas: “Gerkite iš jos visi,
28Šīs ir manas Jaunās derības Asinis, kuras par daudziem tiks izlietas grēku piedošanai.
28nes tai yra mano kraujas, Naujosios Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti.
29Bet es jums saku, ka no šī laika es vairs nedzeršu no šiem vīna koka augļiem līdz tai dienai, kad es to ar jums no jauna dzeršu sava Tēva valstībā.
29Ir sakau jums: nuo šiol nebegersiu šito vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada su jumis gersiu jį naują savo Tėvo karalystėje”.
30Un viņi, noskaitījuši pateicības lūgšanu, aizgāja uz Olīvkalnu.
30Pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną.
31Tad Jēzus sacīja viņiem: Jūs visi šinī naktī ieļaunosieties no manis, jo ir rakstīts: Es sitīšu ganu, un ganāmā pulka avis izklīdīs.
31Tada Jėzus jiems kalbėjo: “Šią naktį jūs visi manimi pasipiktinsite, nes parašyta: ‘Ištiksiu piemenį, ir kaimenės avys išsisklaidys’.
32Bet pēc manas augšāmcelšanās es pirms jums aiziešu uz Galileju.
32Bet kai prisikelsiu, Aš pirma jūsų nueisiu į Galilėją”.
33Bet Pēteris atbildēja un sacīja Viņam: Un ja visi no Tevis ieļaunotos, es nekad neieļaunošos.
33Petras atsiliepė: “Jei net visi Tavimi pasipiktins, aš niekuomet nepasipiktinsiu!”
34Jēzus viņam sacīja: Patiesi es tev saku, ka šinī naktī, pirms gailis dziedās, tu mani trīskārt noliegsi.
34Jėzus jam tarė: “Iš tiesų sakau tau: šią naktį, dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi”.
35Pēteris sacīja Viņam: Kaut arī man nāktos ar Tevi mirt, es Tevi nenoliegšu. Tāpat sacīja visi citi mācekļi.
35Bet Petras tvirtino: “Jei man reikėtų net mirti kartu su Tavimi, aš vis tiek Tavęs neišsiginsiu!” Taip kalbėjo ir visi mokiniai.
36Tad Jēzus kopā ar viņiem aizgāja uz muižu, ko sauc par Ģetzemani, un sacīja saviem mācekļiem: Sēdieties šeit, kamēr es aiziešu tālāk un pielūgšu Dievu!
36Tuomet Jėzus su jais atėjo į vietą, vadinamą Getsemane, ir tarė mokiniams: “Pasėdėkite čia, kol Aš ten nuėjęs melsiuos”.
37Un Viņš ņēma sev līdz Pēteri un divus Zebedeja dēlus un iesāka skumt un baiļoties.
37Pasiėmęs Petrą ir abu Zebediejaus sūnus, pradėjo liūdėti ir sielvartauti.
38Tad Viņš tiem sacīja: Mana dvēsele ir noskumusi līdz nāvei; palieciet šeit un esiet ar mani nomodā!
38Tada tarė jiems: “Mano siela mirtinai nuliūdusi. Likite čia ir budėkite su manimi”.
39Un, nedaudz pagājis uz priekšu, Viņš krita uz sava vaiga, lūdza Dievu un sacīja: Mans Tēvs, ja tas ir iespējams, tad lai šis biķeris iet man secen, tomēr ne kā es vēlos, bet kā Tu!
39Paėjęs kiek toliau, Jėzus parpuolė veidu į žemę ir meldėsi: “Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip Aš noriu, bet kaip Tu!”
40Un Viņš gāja pie saviem mācekļiem un atrada viņus guļot, un sacīja Pēterim: Tā jūs nespējāt pat vienu stundu būt ar mani nomodā?
40Jis sugrįžo pas mokinius ir, radęs juos miegančius, tarė Petrui: “Nepajėgėte nė vienos valandos pabudėti su manimi?
41Esiet modri un lūdziet Dievu, lai jūs nekristu kārdināšanā! Gars gan ir modrs, bet miesa vāja.
41Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundymą. Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas”.
42Atkal Viņš aizgāja otrreiz un lūdza Dievu, sacīdams: Mans Tēvs, ja šis biķeris nevar iet man secen un man tas jāizdzer, tad lai notiek Tavs prāts!
42Ir vėl nuėjęs antrą kartą, meldėsi: “Mano Tėve, jei ši taurė negali praeiti mano negerta, tebūnie Tavo valia!”
43Un Viņš atkal nāca un atrada tos guļot, jo viņu acis bija smagas.
43Sugrįžęs vėl rado juos miegančius, nes jų akys buvo apsunkusios.
44Un Viņš, atstājis tos, aizgāja atkal un trešo reizi lūdza Dievu, sacīdams tos pašus vārdus.
44Tada, palikęs juos, vėl nuėjo ir trečią kartą meldėsi tais pačiais žodžiais.
45Tad Viņš nāca pie saviem mācekļiem un sacīja tiem: Guliet jau nu un dusiet; lūk, stunda pienākusi, un Cilvēka Dēls tiks nodots grēcinieku rokās.
45Paskui grįžo pas mokinius ir tarė: “Jūs vis dar miegate ir ilsitės... Štai atėjo valanda, ir Žmogaus Sūnus išduodamas į nusidėjėlių rankas.
46Celieties, iesim! Lūk, tuvojas tas, kas mani nodos!
46Kelkitės, eime! Štai mano išdavėjas čia pat”.
47Un kamēr Viņš vēl runāja, lūk, nāca Jūdass, viens no divpadsmit, un līdz ar viņu daudz ļaužu ar zobeniem un rungām, kurus sūtīja augstie priesteri un tautas vecākie.
47Dar Jam tebekalbant, štai pasirodė Judas, vienas iš dvylikos, o su juo didelė minia, ginkluota kalavijais ir vėzdais, pasiųsta aukštųjų kunigų ir tautos vyresniųjų.
48Bet Viņa nodevējs bija devis tiem zīmi, sacīdams: kuru es skūpstīšu, ir Viņš, to aizturiet!
48Jo išdavėjas nurodė jiems ženklą, sakydamas: “Kurį pabučiuosiu, tai Tas! Suimkite Jį!”
49Un tūliņ viņš piegāja pie Jēzus un sacīja: Esi sveicināts, Rabbi! Un skūpstīja Viņu.
49Ir tuojau priėjęs prie Jėzaus, tarė: “Sveikas, Rabi!”, ir pabučiavo Jį.
50Bet Jēzus sacīja viņam: Draugs, kāpēc tu atnāci? Tad tie piegāja, satvēra Jēzu un aizturēja Viņu.
50O Jėzus jam tarė: “Bičiuli, ko atėjai?” Tada jie priėjo, čiupo Jėzų rankomis ir suėmė.
51Lūk, viens no tiem, kas bija ar Jēzu, izstiepa roku, izvilka savu zobenu, cirta augstā priestera kalpam un nocirta tam ausi.
51Ir štai vienas iš buvusių su Jėzumi ištiesė ranką, išsitraukė kalaviją, puolė vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam ausį.
52Tad Jēzus sacīja viņam: Liec savu zobenu savā vietā, jo visi, kas zobenu tver, no zobena ies bojā.
52Tuomet Jėzus jam tarė: “Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus.
53Vai tu domā, ka es nevaru lūgt savu Tēvu, un Viņš man tūliņ neatsūtītu vairāk nekā divpadsmit leģionu eņģeļu?
53O gal manai, jog negaliu paprašyti savo Tėvą ir Jis bematant neatsiųstų man daugiau kaip dvylika legionų angelų?
54Kā tad lai izpildītos Raksti, ka tam tā jānotiek?
54Bet kaip tada išsipildytų Raštai, kad šitaip turi įvykti?!”
55Tanī stundā Jēzus sacīja pūlim: Kā pret slepkavu jūs esat izgājuši ar zobeniem un rungām mani gūstīt. Ik dienas es sēdēju pie jums svētnīcā mācīdams, un jūs mani neaizturējāt.
55Tą valandą Jėzus tarė miniai: “Kaip prieš plėšiką išėjote su kalavijais ir vėzdais suimti mane. Aš kasdien sėdėjau šventykloje su jumis ir mokiau, ir manęs nesuėmėte.
56Bet tas viss notika, lai piepildītos pravieša raksti. Tad visi mācekļi atstāja Viņu un aizbēga.
56Bet viskas šitaip įvyko, kad išsipildytų pranašų Raštai”. Tada visi mokiniai paliko Jį ir pabėgo.
57Bet tie, kas Jēzu saņēma, noveda Viņu pie augstā priestera Kaifas, kur bija sapulcējušies rakstu mācītāji un vecākie.
57Tie, kurie suėmė Jėzų, nuvedė Jį pas vyriausiąjį kunigą Kajafą, kur buvo susirinkę Rašto žinovai ir vyresnieji.
58Bet Pēteris sekoja Viņam no tālienes līdz pat augstā priestera pagalmam. Un viņš, iegājis iekšā, apsēdās pie kalpiem, lai redzētu galu.
58O Petras sekė Jį iš tolo iki vyriausiojo kunigo rūmų kiemo ir įėjęs atsisėdo su tarnais pasižiūrėti, kaip viskas baigsis.
59Bet augstie priesteri un visa tiesa meklēja nepatiesu liecību pret Jēzu, lai Viņu notiesātu nāvē,
59Tuo tarpu aukštieji kunigai, vyresnieji ir visas sinedrionas ieškojo melagingo parodymo prieš Jėzų, kad galėtų Jį nuteisti mirti,
60Un neatrada, lai gan uzstājās daudz netaisnu liecinieku. Bet beidzot nāca divi netaisni liecinieki
60tačiau nerado, nors buvo išėję į priekį daug melagingų liudytojų. Pagaliau išėjo priekin du
61Un sacīja: Viņš ir teicis: es varu Dieva namu nojaukt un to trijās dienās atkal uzcelt.
61ir tarė: “Šitas sakė: ‘Aš galiu sugriauti Dievo šventyklą ir per tris dienas ją atstatyti’ ”.
62Un augstais priesteris piecēlās un sacīja Viņam: Vai Tu nekā neatbildi uz to, ko tie pret Tevi liecina?
62Tada atsistojo vyriausiasis kunigas ir paklausė Jėzų: “Tu nieko neatsakai į šituos kaltinimus?!”
63Bet Jēzus klusēja. Un augstais priesteris sacīja Viņam: Es zvērinu Tevi pie dzīvā Dieva, lai Tu mums sacītu, vai Tu esi Kristus, Dieva Dēls?
63Bet Jėzus tylėjo. Tuomet vyriausiasis kunigas Jam tarė: “Prisaikdinu Tave gyvuoju Dievu, kad mums pasakytum, ar Tu esi Kristus, Dievo Sūnus?!”
64Jēzus viņam sacīja: Tu to pateici: bet es jums saku, ka no šī laika jūs redzēsiet Cilvēka Dēlu sēžam pie Visspēcīgā Dieva labās rokas un nākam debesu padebešos.
64Jėzus atsakė: “Taip yra, kaip sakai. Bet Aš jums sakau: nuo šiol jūs matysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Galybės dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse!”
65Tad augstais priesteris saplēsa savas drēbes, sacīdams: Viņš Dievu zaimojis. Kāpēc mums vēl vajag liecinieku? Lūk, tagad jūs paši dzirdējāt zaimus.
65Tada vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius ir sušuko: “Jis piktžodžiauja! Kam dar mums liudytojai?! Štai girdėjote Jo piktžodžiavimą.
66Kā jums šķiet? Bet viņi atbildēja un sacīja: Viņš nāvi pelnījis.
66Kaip jums atrodo?” Jie atsakė: “Vertas mirties!”
67Tad tie spļāva Viņam sejā un sita Viņu dūrēm, bet citi pliķēja Viņu sejā
67Tada jie ėmė spjaudyti Jam į veidą ir daužyti Jį kumščiais. Kiti mušė Jį per veidą,
68Un sacīja: Uzmini, Kristu, kurš Tevi sita?
68sakydami: “Pranašauk mums, Kristau! Kas Tau smogė?”
69Bet Pēteris sēdēja ārā, pagalmā. Un viena kalpone pienāca pie Viņa, sacīdama: Arī tu biji ar Jēzu no Galilejas.
69Tuo metu Petras sėdėjo kieme. Viena tarnaitė priėjo prie jo ir tarė: “Ir tu buvai su Jėzumi Galilėjiečiu”.
70Bet viņš to noliedza visu priekšā, sacīdams: Es nezinu, ko tu runā.
70Bet jis išsigynė visų akivaizdoje: “Aš nežinau, ką tu sakai”.
71Bet kad viņš gāja pa vārtiem, viņu ieraudzīja cita kalpone un sacīja tiem, kas tur bija: Arī šis bija ar Jēzu Nācarieti.
71Einantį vartų link, jį pastebėjo kita tarnaitė ir kalbėjo aplinkiniams: “Šitas buvo su Jėzumi Nazariečiu”.
72Un viņš atkal liedzās, zvērēdams: Es to Cilvēku nepazīstu.
72Jis ir vėl išsigynė, prisiekdamas: “Aš nepažįstu to žmogaus!”
73Un pēc īsa brīža piegāja tie, kas tur stāvēja, un sacīja Pēterim: Patiesi tu esi viens no tiem, jo arī tava valoda nodod tevi.
73Po kiek laiko priėjo ten stovėjusieji ir sakė Petrui: “Tikrai tu vienas iš jų, nes tavo tarmė tave išduoda”.
74Tad viņš sāka lādēties un zvērēt, ka viņš to Cilvēku nepazīst. Un tūdaļ gailis dziedāja.
74Tada jis ėmė keiktis ir prisiekinėti: “Aš nepažįstu to žmogaus!” Ir tuojau pragydo gaidys.
75Un Pēteris atminējās Jēzus vārdus, ko Viņš bija teicis: Pirms gailis dziedās, tu mani trīskārt noliegsi. Un viņš, izgājis ārā, rūgti raudāja.
75Petras prisiminė Jėzaus žodžius: “Dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi”. Jis išėjo laukan ir karčiai verkė.