1Bet rīta agrumā visi augstie priesteri un tautas vecākie apspriedās par Jēzu, lai Viņu nodotu nāvei.
1Rytui išaušus, visi aukštieji kunigai ir tautos vyresnieji nusprendė, kad Jėzus turi būti nužudytas.
2Un tie, saistījuši Viņu, aizveda un nodeva zemes pārvaldniekam Poncijam Pilātam.
2Surišę nuvedė ir atidavė Jį valdytojui Poncijui Pilotui.
3Tad Jūdass, Viņa nodevējs, redzēdams, ka Viņš notiesāts, žēluma pamudināts, aiznesa trīsdesmit sudraba gabalus augstajiem priesteriem
3Pamatęs, jog Jėzus pasmerktas, išdavikas Judas gailėjosi ir nunešė atgal aukštiesiems kunigams ir vyresniesiems trisdešimt sidabrinių,
4Un sacīja: Es esmu grēkojis, nododams nevainīgas asinis. Bet tie sacīja: Kāda mums daļa? Skaties pats!
4sakydamas: “Nusidėjau, išduodamas nekaltą kraują”. Tie atsakė: “Kas mums darbo? Tu žinokis!”
5Un viņš, nometis sudraba gabalus svētnīcā, aizgāja un pakārās cilpā.
5Nusviedęs šventykloje pinigus, jis išbėgo ir pasikorė.
6Bet augstie priesteri paņēma sudraba gabalus un sacīja: Nav brīv tos mest upurlādē, jo tā ir asins nauda.
6Aukštieji kunigai paėmė sidabrinius ir kalbėjo: “Jų negalima dėti į šventyklos iždą, nes tai užmokestis už kraują”.
7Un apspriedušies viņi nopirka par tiem podnieka tīrumu svešinieku kapsētai.
7Jie pasitarė ir už juos nupirko puodžiaus dirvą ateiviams laidoti.
8Tāpēc šis tīrums līdz šai dienai saucas Hakeldama, tas ir, asins tīrums.
8Todėl ta dirva iki šios dienos vadinasi Kraujo dirva.
9Tā piepildījās pravieša Jeremija sludinājums, kas saka: Un tie saņēma trīsdesmit sudraba gabalus, novērtētā maksu, kādu Izraēļa dēli bija noteikuši,
9Tuomet išsipildė, kas buvo parašyta per pranašą Jeremiją: “Ir paėmė trisdešimt sidabriniųįkainotojo kainą, už kurią buvo Jį suderėję iš Izraelio vaikų,
10Un atdeva tos par podnieka tīrumu, kā Kungs man pavēlējis.
10ir atidavė juos už puodžiaus dirvą; taip man Viešpats buvo paskyręs”.
11Bet Jēzus nostājās zemes pārvaldnieka priekšā; un pārvaldnieks Viņam jautāja, sacīdams: Vai Tu esi jūdu ķēniņš? Jēzus viņam atbildēja: Tu to saki.
11O Jėzus stovėjo valdytojo akivaizdoje. Valdytojas Jį klausė: “Ar Tu esi žydų karalius?” Jėzus atsakė: “Taip yra, kaip sakai”.
12Un kad augstie priesteri un vecākie Viņu apsūdzēja, Viņš nekā neatbildēja.
12Aukštųjų kunigų ir vyresniųjų kaltinamas, Jis nieko neatsakė.
13Tad Pilāts sacīja Viņam: Vai Tu nedzirdi, cik smagu liecību viņi nodod pret Tevi?
13Tada Pilotas klausė: “Ar negirdi, kiek daug jie prieš Tave liudija?”
14Un Viņš tam neatbildēja ne uz vienu vārdu, tā ka pārvaldnieks ļoti brīnījās.
14Bet Jis neatsakė jam nė žodžio ir tuo labai nustebino valdytoją.
15Bet augstos svētkos zemes pārvaldnieks mēdza atbrīvot vienu cietumnieku, kuru viņi vēlējās.
15Per šventę valdytojas buvo pratęs paleisti miniai vieną kalinį, kurio ji norėdavo.
16Bet tanī laikā viņam bija sevišķi ļaunas slavas cietumnieks, vārdā Baraba.
16Tuo metu jie turėjo pagarsėjusį kalinį, vardu Barabą.
17Un kad viņi bija sapulcējušies, Pilāts sacīja tiem: Kuru jūs gribat, lai es jums atlaižu, Barabu vai Jēzu, kuru sauc Kristus?
17Todėl, žmonėms susirinkus, Pilotas klausė: “Kurį norite, kad jums paleisčiau: Barabą ar Jėzų, vadinamą Kristumi?”
18Jo viņš zināja, ka tie skaudības dēļ Viņu bija nodevuši.
18Nes jis žinojo, kad Jėzų jie buvo išdavę iš pavydo.
19Bet kad viņš sēdēja soģa krēslā, viņa sieva sūtīja pie tā, sacīdama: Neaiztiec šo Taisnīgo, jo es šodien sapnī Viņa dēļ daudz cietu!
19Sėdinčiam teismo krėsle Pilotui žmona atsiuntė įspėjimą: “Nieko nedaryk šitam teisiajam, nes šiąnakt sapne labai dėl Jo kentėjau”.
20Bet augstie priesteri un vecākie pamudināja tautu, lai tā pieprasa Barabu, bet Jēzu nogalina.
20Bet aukštieji kunigai ir vyresnieji įtikino minią, kad prašytų paleisti Barabą, o Jėzų pražudytų.
21Un zemes pārvaldnieks atbildēja un sacīja viņiem: Kuru no šiem diviem gribat, lai es jums atlaižu? Bet viņi sacīja: Barabu.
21Tada valdytojas jiems tarė: “Kurį iš šių dviejų norite, kad jums paleisčiau?” Jie šaukė: “Barabą!”
22Pilāts viņiem sacīja: Ko tad man darīt ar Jēzu, kas saucas Kristus?
22Pilotas paklausė: “Ką gi man daryti su Jėzumi, kuris vadinamas Kristumi?” Jie visi rėkė: “Nukryžiuok Jį!”
23Visi viņi sacīja: Sist Viņu krustā! Zemes pārvaldnieks viņiem sacīja: Ko tad Viņš ļaunu darījis? Bet viņi vēl skaļāk kliedza un sacīja: Sist Viņu krustā!
23Jis klausė: “Ką bloga Jis padarė?” Bet jie dar garsiau šaukė: “Nukryžiuok Jį!”
24Bet Pilāts, redzēdams to, ka viņš nekā nepanāk, bet troksnis pavairojas, ņēma ūdeni, mazgāja rokas tautas priekšā, sacīdams: Es esmu nevainīgs pie šī Taisnīgā asinīm. Skatieties paši!
24Pilotas, pamatęs, kad nieko nelaimi, o sąmyšis tik didėja, paėmė vandens, nusiplovė rankas minios akivaizdoje ir tarė: “Aš nekaltas dėl šio teisiojo kraujo. Jūs žinokitės!”
25Un visi ļaudis atbildēja un sacīja: Viņa asinis lai nāk pār mums un pār mūsu bērniem.
25Visi žmonės šaukė: “Jo kraujas tekrinta ant mūsų ir ant mūsų vaikų!”
26Tad viņš tiem atlaida Barabu, bet Jēzu, šaustītu, nodeva tiem, lai Viņu sit krustā.
26Tada jis paleido jiems Barabą, o Jėzų nuplakdinęs atidavė nukryžiuoti.
27Tad pārvaldnieka kareivji ņēma Jēzu tiesas namā un sapulcināja pie Viņa visu pulku.
27Valdytojo kareiviai nusivedė Jėzų į pretorijų ir surinko aplink jį visą kuopą.
28Un tie, izģērbuši Viņu, apvilka Viņam purpura mēteli.
28Jie išrengė Jį ir apsiautė raudonu apsiaustu.
29Un tie, nopinuši kroni no ērkšķiem, lika to Viņam galvā un niedri Viņa labajā rokā. Un tie, Viņa priekšā ceļos mezdamies, izsmēja Viņu, sacīdami: Esi sveicināts, jūdu ķēniņ!
29Nupynę erškėčių vainiką, uždėjo Jam ant galvos, o į Jo dešinę įspraudė nendrę. Po to tyčiodamiesi klūpčiojo prieš Jį ir sakė: “Sveikas, žydų karaliau!”
30Un tie spļāva uz Viņu, paņēma niedri un sita Viņam pa galvu.
30Spjaudydami Jį, stvėrė iš Jo nendrę ir čaižė per galvą.
31Un tie, kad bija Viņu izsmējuši, novilka Viņam mēteli un ietērpa Viņu Viņa paša drēbēs un aizveda, lai Viņu sistu krustā.
31Pasityčioję iš Jo, jie nusiautė apsiaustą, apvilko Jo paties drabužiais ir išsivedė nukryžiuoti.
32Bet izgājuši, viņi sastapa cilvēku no Kirēnes, vārdā Sīmani; tie piespieda šo nest Viņa krustu.
32Išeidami jie sutiko žmogų iš Kirėnės, vardu Simoną. Tą privertė nešti Jėzaus kryžių.
33Un viņi nonāca tai vietā, ko sauc par Golgātu, tas ir, Kalvārijas vietu.
33Atėję į vietą, vadinamą Golgota (tai yra: “Kaukolės vieta”),
34Un tie Viņam deva dzert vīnu, sajauktu ar žulti. Un Viņš, baudījis, negribēja to dzert.
34davė Jam gerti rūgštaus vyno, sumaišyto su tulžimi, bet Jėzus paragavęs negėrė.
35Bet kad tie bija Viņu krustā piesituši, tie lozējot izdalīja Viņa drēbes, lai izpildītos pravieša priekšsludinājums, kas saka: Viņi izdalīja manas drēbes un par maniem svārkiem meta kauliņus.
35Nukryžiavę Jį, pasidalijo Jo drabužius, mesdami burtą, kad išsipildytų, kas buvo per pranašą pasakyta: “Jie dalinosi mano drabužius ir dėl mano apdaro metė burtą”.
36Un tie sēdēja un apsargāja Viņu.
36Ir ten pat susėdę, saugojo Jį.
37Un virs Viņa galvas tie uzlika Viņa vainas uzrakstu: Šis ir Jēzus, jūdu ķēniņš.
37Viršum Jo galvos jie prisegė užrašytą Jo kaltinimą: “Šitas yra Jėzus, žydų karalius”.
38Tad divi slepkavas reizē ar Viņu tika sisti krustā: viens pa labi, otrs pa kreisi.
38Kartu su Juo buvo nukryžiuoti du plėšikai, vienas iš dešinės, kitas iš kairės.
39Bet garāmgājēji zaimoja Viņu, galvas kratīdami,
39Einantys pro šalį užgauliojo Jėzų, kraipydami galvas
40Un sacīja: Tu, kas noplēs Dieva svētnīcu un to trijās dienās atkal uzcel, atpestī pats sevi! Ja Tu esi Dieva Dēls, nokāp no krusta!
40ir sakydami: “Še Tau, kuris sugriauni šventyklą ir per tris dienas atstatai; išgelbėk save! Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!”
41Tāpat augstie priesteri ar rakstu mācītājiem un vecākie izsmiedami sacīja:
41Taip pat tyčiojosi aukštieji kunigai su Rašto žinovais ir vyresniaisiais, kalbėdami:
42Citiem Viņš palīdzēja, pats sev nevar palīdzēt. Ja Viņš ir Izraēļa ķēniņš, lai nokāpj tagad no krusta, un mēs ticēsim Viņam.
42“Kitus išgelbėdavo, o pats negali išsigelbėti. Jeigu Jis Izraelio karalius, tenužengia dabar nuo kryžiaus, ir mes Juo tikėsime.
43Viņš paļāvās uz Dievu, lai tagad glābj, ja Viņš to vēlas, jo Viņš sacījis: Es esmu Dieva Dēls.
43Jis pasitikėjo Dievu, tad teišvaduoja Tas dabar Jį, jeigu Jam Jo reikia, nes Jis sakė: ‘Aš Dievo Sūnus’ ”.
44Bet arī slepkavas, kas līdz ar Viņu bija krustos piesisti, tāpat nievāja Viņu.
44Taip pat Jį užgauliojo ir kartu nukryžiuoti plėšikai.
45Bet no sestās stundas tumsa iestājās pār visu zemi līdz pat devītajai stundai.
45Nuo šeštos iki devintos valandos visą kraštą gaubė tamsa.
46Bet ap devīto stundu Jēzus sauca stiprā balsī, sacīdams: Eli, Eli, lema sabahtani? Tas ir: Mans Dievs, mans Dievs, kāpēc Tu mani atstāji?
46O apie devintą valandą Jėzus sušuko garsiu balsu: “Elí, Elí, lemá sabachtáni?”, tai reiškia: “Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai?!”
47Bet daži, kas tur stāvēja, to dzirdēdami, teica: Viņš sauc Eliju.
47Kai kurie iš ten stovėjusiųjų, tai išgirdę, sakė: “Jis šaukiasi Elijo”.
48Un tūdaļ viens no tiem aizskrēja, paņēma sūkli, piesūcināja to etiķī, uzsprauda niedrē un deva Viņam dzert.
48Ir tuoj vienas iš jų pribėgęs paėmė kempinę, primirkė ją rūgštaus vyno, užmovė ant nendrės ir padavė Jam gerti.
49Bet citi sacīja: Pagaidi, redzēsim, vai Elijs nāks Viņu glābt.
49Kiti kalbėjo: “Liaukis! Pažiūrėsim, ar ateis Elijas Jo išgelbėti”.
50Bet Jēzus atkal sauca skaļā balsī un atdeva savu garu.
50Tada Jėzus, dar kartą sušukęs garsiu balsu, atidavė dvasią.
51Un, lūk, svētnīcas priekškars pārplīsa divās daļās no augšas līdz apakšai, un zeme trīcēja, un klintis plīsa,
51Ir štai šventyklos uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios, ir žemė sudrebėjo, ir uolos ėmė skeldėti.
52Un kapi atvērās, un daudz svēto miesas, kas dusēja, uzcēlās no miroņiem.
52Atsidarė kapai, ir daug užmigusių šventųjų kūnų prisikėlė.
53Un pēc Viņa augšāmcelšanās tie izgāja no kapiem, nāca svētajā pilsētā un parādījās daudziem.
53Išėję iš kapų po Jo prisikėlimo, jie atėjo į šventąjį miestą ir daug kam pasirodė.
54Bet virsnieks un tie, kas ar Viņu bija, sargāja Jēzu un, redzēdami zemestrīci un visu, kas notika, ļoti izbijās un sacīja: Patiesi, Viņš bija Dieva Dēls.
54Šimtininkas ir kiti su juo saugojantys Jėzų, pamatę žemės drebėjimą ir visa, kas dėjosi, labai išsigando ir sakė: “Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!”
55Bet tur bija daudz sieviešu no tālienes, kas pavadīja Jēzu no Galilejas un kalpoja Viņam.
55Tenai buvo daug moterų, kurios žiūrėjo iš tolo. Jos sekė paskui Jėzų nuo Galilėjos, Jam tarnaudamos.
56Starp tām bija Marija Magdalēna un Marija, Jēkaba un Jāzepa māte, un Zebedeja dēlu māte.
56Tarp jų buvo Marija Magdalietė, Jokūbo ir Jozės motina Marija ir Zebediejaus sūnų motina.
57Bet vakaram iestājoties, nāca kāds bagāts cilvēks no Arimatejas, vārdā Jāzeps, kas arī bija Jēzus māceklis.
57Vakarui atėjus, atvyko vienas turtingas žmogus iš Arimatėjos, vardu Juozapas, kuris irgi buvo tapęs Jėzaus mokiniu.
58Viņš aizgāja pie Pilāta un izlūdzās Jēzus miesas. Tad Pilāts pavēlēja miesas atdot.
58Jis nuėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno. Pilotas įsakė kūną atiduoti.
59Un kad Jāzeps saņēma miesas, viņš ietina tās tīrā audeklā.
59Juozapas paėmė kūną, įvyniojo į švarią drobulę
60Un viņš ielika tās savā jaunajā kapā, ko bija izcirtis klintī. Un viņš, pievēlis kapa durvīm lielu akmeni, aizgāja.
60ir paguldė savo naujame kape, kurį buvo išsikaldinęs uoloje. Užritęs didelį akmenį ant kapo angos, nuėjo.
61Bet tur bija Marija Magdalēna un otra Marija; viņas sēdēja iepretim kapam.
61Ten buvo Marija Magdalietė ir kita Marija, kurios sėdėjo priešais kapą.
62Bet otrā dienā, kas ir pēc sataisīšanās dienas, augstie priesteri un farizeji sapulcējās pie Pilāta
62Kitą dieną, po Prisirengimo dienos, susirinko pas Pilotą aukštieji kunigai bei fariziejai
63Un sacīja: Kungs, mēs atminējāmies, ka šis viltnieks, vēl dzīvs būdams, sacīja: Pēc trim dienām es augšāmcelšos.
63ir kalbėjo: “Valdove, mes prisimename, jog tas suvedžiotojas, dar gyvas būdamas, sakė: ‘Po trijų dienų prisikelsiu’.
64Tāpēc pavēli apsargāt kapu līdz trešajai dienai, ka kādreiz neatnāk Viņa mācekļi un nenozog Viņu, un nepasaka tautai: Viņš uzcēlies no miroņiem. Tad pēdējā viltība būtu lielāka nekā pirmā.
64Įsakyk tad saugoti kapą iki trečios dienos, kad kartais nakčia atėję Jo mokiniai nepavogtų Jo ir nepaskelbtų žmonėms: ‘Jis prisikėlė iš numirusių’. Pastaroji apgavystė būtų blogesnė už pirmąją”.
65Pilāts viņiem atbildēja: Ņemiet sardzi, ejiet un apsargājiet, kā zināt!
65Pilotas jiems atsakė: “Štai jums sargybaeikite ir saugokite, kaip išmanote”.
66Un viņi aizgāja, pielika kapam sardzi un apzīmogoja akmeni.
66Jie nuėjo, pastatė prie kapo sargybą ir paženklino antspaudu akmenį.