1Ko lai sakām? Ko panāca mūsu miesīgais ciltstēvs Ābrahams?
1O ką pasakysime gavus Abraomąmūsų protėvį pagal kūną?
2Jo, ja Ābrahams kļuvis taisnīgs ar saviem darbiem, tad viņam ir gods, bet ne pie Dieva.
2Jei Abraomas būtų buvęs išteisintas darbais, jis turėtų kuo pasigirti, tik ne prieš Dievą.
3Jo ko saka Raksti? Ābrahams ticēja Dievam, un tas tika viņam pieskaitīts attaisnošanai.
3Bet ką sako Raštas? “Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu”.
4Bet tam, kas dara darbus, alga tiek piešķirta ne no žēlastības, bet pienākuma dēļ.
4Tam, kuris dirba, atlyginimas nelaikomas malone, bet skola.
5Bet tam, kam darbu nav, bet tic uz To, kas bezdievīgo dara taisnīgu, viņa ticība tiek pieskaitīta attaisnošanai saskaņā ar Dieva žēlastības lēmumu.
5O tam, kuris nedirba, bet tiki Tuo, kuris išteisina bedievį, jo tikėjimas įskaitomas jam teisumu.
6Tā arī Dāvids runā par cilvēka svētlaimību, kuram Dievs no savas labpatikas piešķir attaisnojumu neatkarīgi no darbiem.
6Taip ir Dovydas skelbia palaiminimą žmogui, kuriam Dievas be darbų įskaito teisumą:
7Svētīgi tie, kam noziegumi piedoti un grēki apklāti.
7“Palaiminti, kurių nusikaltimai atleisti, kurių nuodėmės uždengtos;
8Svētīgs tas vīrs, kuram Kungs grēku nepieskaita.
8palaimintas žmogus, kuriam Viešpats nuodėmės neįskaito!”
9Vai tad šī svētlaimība ir tikai apgraizītajiem, vai arī neapgraizītajiem? Ja sakām, ka Ābrahamam ticība pieskaitīta attaisnojumam,
9Ar šis palaiminimas taikomas tik apipjaustytiesiems, ar taip pat ir neapipjaustytiesiems? Mes sakėme, kad Abraomui tikėjimas buvo įskaitytas teisumu.
10Tad kā tā pieskaitīta? Vai apgraizīšanā, vai tad, kad viņš nebija apgraizīts? - Ne apgraizīšanā, bet tad, kad viņš nebija apgraizīts.
10Kokiu būdu? Jam esant apipjaustytam ar neapipjaustytam? Ne po apipjaustymo, bet prieš apipjaustymą.
11Bet apgraizīšanas zīmi viņš saņēma par apstiprinājumu attaisnojumam ticībā, kas viņam bija vēl neapgraizītam, lai viņš kļūtu visu neapgraizīto ticīgo tēvs, lai arī tiem tā tiktu pieskaitīta attaisnojumam,
11Jis gavo apipjaustymo žymę kaip antspaudą tikėjimo teisumo, kurį turėjo, būdamas dar neapipjaustytas. Taip jis tapo tėvu visiems tikintiesiems iš neapipjaustytųjų, kad ir jiems būtų įskaitytas teisumas,
12Un lai viņš būtu tēvs apgraizītajiem, bet ne tikai apgraizītajiem, bet arī tiem, kas seko ticības pēdās, tās ticības, kura bija mūsu tēvam Ābrahamam pirms apgraizīšanas.
12ir apipjaustymo tėvu tiems, kurie ne tik apipjaustyti, bet ir vaikšto mūsų tėvo Abraomo tikėjimo pėdomis, kurį jis turėjo, būdamas dar neapipjaustytas.
13Jo nevis pateicoties likumam Ābrahamam un viņa pēcnācējiem dots solījums iemantot pasauli, bet pateicoties attaisnojumam ticībā.
13Ne įstatymu rėmėsi Abraomui arba jo palikuonims duotas pažadas, kad paveldės pasaulį, bet tikėjimo teisumu.
14Jo ja tie ir mantinieki, pateicoties likumam, tad ticība būtu zaudējusi savu spēku, un solījums būtu atcelts.
14Jei paveldėtojai būtų tie, kurie remiasi įstatymu, tai tikėjimas būtų tuščias, o pažadas netektų vertės.
15Jo likums rada dusmas. Kur nav likuma, tur nav pārkāpuma.
15Juk įstatymą lydi baudžianti rūstybė, o kur nėra įstatymo, ten nėra ir nusižengimo.
16Tāpēc tas nāk no ticības, lai, pateicoties žēlastībai, apsolījums būtu nodrošināts visiem pēcnācējiem, nevien tam, kas pakļauts tikai likumam, bet arī tam, kas seko ticībai, kāda bija mūsu visu tēvam Ābrahamam
16Taigi paveldėjimas priklauso nuo tikėjimo, kad būtų iš malonės ir pažadas būtų tikras visiems palikuonims, ne tik tiems, kurie remiasi įstatymu, bet ir tiems, kurie turi tikėjimą Abraomo, kuris yra mūsų visų tėvas,
17(Kā rakstīts: Es iecēlu tevi par tēvu daudzām tautām) tā Dieva priekšā, uz kuru viņš ticēja, kas mirušos atdzīvina un sauc vārdā tos, kas vēl nav, tāpat kā tos, kas ir. (1.Moz.17,5)
17kaip parašyta: “Aš padariau tave daugelio tautų tėvu”;tėvas prieš Dievą, kuriuo jis tikėjo, kuris atgaivina mirusius, ir tai, ko nėra, vadina taip, lyg būtų.
18Pretī cerībai cerēdams, viņš ir ticējis, ka viņš kļūs daudzu tautu tēvs, tā kā sacīts: Tādi būs tavi pēcnācēji! (1 Moz 15,5)
18Nesant jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi ir taip tapo daugelio tautų tėvu, kaip jam buvo pasakyta: “Tokie bus tavo palikuonys”.
19Un viņš nekļuva vājš ticībā, vērodams savu pamirušo miesu, jo bija jau gandrīz simt gadu vecs, un Sāras pamirušo mātes klēpi.
19Jis nepavargo tikėti ir nelaikė savo kūno apmirusiu (nors jam buvo apie šimtą metų) ir Saros įsčių apmirusiomis.
20Viņš neticībā nešaubījās par Dieva apsolījumu, bet, būdams stiprs ticībā, deva Dievam godu,
20Jis nepasidavė netikėjimui Dievo pažadu, bet buvo tvirtas tikėjime, teikdamas Dievui šlovę
21Būdams pilnīgi pārliecināts, ka to, ko solījis, Viņš spēj arī izpildīt.
21ir būdamas visiškai įsitikinęs, jog, ką Jis pažadėjo, įstengs ir įvykdyti.
22Tāpēc tas viņam pieskaitīts attaisnošanai.
22Todėl jam tai buvo įskaityta teisumu.
23Bet nav jau rakstīts, ka viņa dēļ vien tas pieskaitīts viņam attaisnošanai.
23Tačiau ne vien apie jį parašyta, kad “buvo įskaityta”,
24Bet arī mūsu dēļ, kam tas tiks pieskaitīts mūsu ticības dēļ uz To, kas uzmodināja no miroņiem mūsu Kungu Jēzu Kristu,
24bet ir apie mus,nes turės būti įskaityta ir mums, jei tikime Tą, kuris prikėlė iš numirusių Jėzų, mūsų Viešpatį,
25Kas mūsu grēku dēļ bija nodots un mūsu attaisnošanas labad uzcēlās no miroņiem.
25paaukotą dėl mūsų nusikaltimų ir prikeltą mums išteisinti.