¹Buvo vienas ligonis, Lozorius iš Betanijos kaimo, kur gyveno Marija ir jos sesuo Morta.

¹Bijaše neki bolesnik, Lazar iz Betanije, iz sela Marije i sestre joj Marte.

²Marija buvo ta pati moteris, kuri patepė Viešpatį kvepalais ir nušluostė savo plaukais Jo kojas. Jos brolis Lozorius sirgo.

²Marija bijaše ono pomazala Gospodina pomašću i otrla mu noge svojom kosom. Njezin dakle brat Lazar bijaše bolestan.

³Todėl seserys nusiuntė Jam žinią: “Viešpatie! Tas, kurį Tu myli, serga!”

³Sestre stoga poručiše Isusu: "Gospodine, evo onaj koga ljubiš, bolestan je."

⁴Tai išgirdęs, Jėzus tarė: “Šita liga ne mirčiai, bet Dievo šlovei, kad per ją būtų pašlovintas Dievo Sūnus”.

⁴Čuvši to, Isus reče: "Ta bolest nije na smrt, nego na slavu Božju, da se po njoj proslavi Sin Božji."

⁵Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių.

⁵A Isus ljubljaše Martu i njezinu sestru i Lazara.

⁶Taigi išgirdęs, kad tasai serga, Jis dar dvi dienas užtruko ten, kur buvo.

⁶Ipak, kad je čuo za njegovu bolest, ostade još dva dana u onome mjestu gdje se nalazio.

⁷Po to pasakė mokiniams: “Eikime vėl į Judėją!”

⁷Istom nakon toga reče učenicima: "Pođimo opet u Judeju!"

⁸Mokiniai Jam atsakė: “Rabi, ką tik žydai kėsinosi užmėtyti Tave akmenimis, o Tu vėl ten eini?”

⁸Kažu mu učenici: "Učitelju, Židovi su sad tražili da te kamenuju, pa da opet ideš onamo?"

⁹Jėzus tarė: “Argi ne dvylika valandų turi diena? Kas vaikščioja dieną, tas nesuklumpa, nes mato šio pasaulio šviesą.

⁹Odgovori Isus: "Nema li dan dvanaest sati? Hodi li tko danju, ne spotiče se jer vidi svjetlost ovoga svijeta.

¹⁰O kas vaikščioja naktį, suklumpa, nes jame nėra šviesos”.

¹⁰Hodi li tko noću, spotiče se jer nema svjetlosti u njemu."

¹¹Tai pasakęs, pridūrė: “Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet Aš einu jo pažadinti”.

¹¹To reče, a onda im dometnu: "Lazar, prijatelj naš, spava, no idem probuditi ga."

¹²Jo mokiniai atsiliepė: “Viešpatie, jeigu jis miega, pasveiks”.

¹²Rekoše mu nato učenici: "Gospodine, ako spava, ozdravit će."

¹³Tačiau Jėzus kalbėjo apie jo mirtį, o jie manė, kad Jis kalba apie poilsio miegą.

¹³No Isus to reče o njegovoj smrti, a oni pomisliše da govori o spavanju, o snu.

¹⁴Pagaliau Jėzus atvirai jiems pasakė: “Lozorius mirė.

¹⁴Tada im Isus reče posve otvoreno: "Lazar je umro.

¹⁵Ir Aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau,­dėl jūsų, kad tikėtumėte. Tad eikime pas jį”.

¹⁵Ja se radujem što ne bijah ondje, i to poradi vas - da uzvjerujete. Nego pođimo k njemu!"

¹⁶Tuomet Tomas, vadinamas Dvyniu, tarė kitiems mokiniams: “Eikime ir mes numirti su Juo!”

¹⁶Nato Toma zvani Blizanac reče suučenicima: "Hajdemo i mi da umremo s njime!"

¹⁷Atėjęs Jėzus rado Lozorių jau keturias dienas išgulėjusį kape.

¹⁷Kad je dakle Isus stigao, nađe da je onaj već četiri dana u grobu.

¹⁸O Betanija buvo arti Jeruzalės, maždaug penkiolika stadijų atstu.

¹⁸Betanija bijaše blizu Jeruzalema otprilike petnaest stadija.

¹⁹Daug žydų buvo atėję pas Mortą ir Mariją paguosti jų dėl brolio.

¹⁹A mnogo Židova bijaše došlo tješiti Martu i Mariju zbog brata njihova.

²⁰Morta, išgirdusi ateinant Jėzų, išėjo Jo pasitikti. Marija sėdėjo namie.

²⁰Kad Marta doču da Isus dolazi, pođe mu u susret dok je Marija ostala u kući.

²¹Morta tarė Jėzui: “Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.

²¹Marta reče Isusu: "Gospodine, da si bio ovdje, brat moj ne bi umro.

²²Bet ir dabar žinau: ko tik prašysi Dievo, Dievas Tau duos”.

²²Ali i sada znam: što god zaišteš od Boga, dat će ti."

²³Jėzus jai pasakė: “Tavo brolis prisikels!”

²³Kaza joj Isus: "Uskrsnut će brat tvoj!"

²⁴Morta atsiliepė: “Aš žinau, jog jis prisikels prisikėlime, paskutinę dieną”.

²⁴A Marta mu odgovori: "Znam da će uskrsnuti o uskrsnuću, u posljednji dan."

²⁵Jėzus jai tarė: “Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir mirtų, bus gyvas.

²⁵Reče joj Isus: "Ja sam uskrsnuće i život: tko u mene vjeruje, ako i umre, živjet će.

²⁶Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, nemirs per amžius. Ar tai tiki?”

²⁶I tko god živi i vjeruje u mene, neće umrijeti nikada. Vjeruješ li ovo?"

²⁷Ji atsakė: “Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog Tu esi Kristus, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį”.

²⁷Odgovori mu: "Da, Gospodine! Ja vjerujem da si ti Krist, Sin Božji, Onaj koji dolazi na svijet!"

²⁸Tai pasakiusi, ji nuėjo ir slapčiomis pašaukė savo seserį Mariją, jai pranešdama: “Mokytojas atėjo ir šaukia tave”.

²⁸Rekavši to ode, zovnu svoju sestru Mariju i reče joj krišom: "Učitelj je ovdje i zove te."

²⁹Išgirdusi ši greitai pakilo ir nuėjo pas Jį.

²⁹A ona, čim doču, brzo ustane i pođe k njemu.

³⁰Jėzus dar nebuvo įėjęs į kaimą, bet tebebuvo toje vietoje, kur Jį pasitiko Morta.

³⁰Isus još ne bijaše ušao u selo, nego je dotada bio na mjestu gdje ga je Marta susrela.

³¹Kai žydai, buvę su ja namuose ir ją guodę, pamatė ją skubiai keliantis ir išeinant, nusekė paskui, sakydami: “Ji eina prie kapo”.

³¹Kad Židovi, koji su s Marijom bili u kući i tješili je, vidješe kako je brzo ustala i izišla, pođoše za njom; mišljahu da ide na grob plakati.

³²Marija, atėjusi ten, kur buvo Jėzus, ir Jį pamačiusi, puolė Jam po kojų, sakydama: “Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs”.

³²A kad Marija dođe onamo gdje bijaše Isus i kad ga ugleda, baci mu se k nogama govoreći: "Gospodine, da si bio ovjde, brat moj ne bi umro."

³³Jėzus, pamatęs ją ir kartu atėjusius žydus verkiančius, sudejavo dvasioje ir susijaudinęs

³³Kad Isus vidje kako plače ona i Židovi koji je dopratiše, potresen u duhu i uzbuđen

³⁴paklausė: “Kur jį paguldėte?” Jie atsakė: “Viešpatie, eik ir pažiūrėk”.

³⁴upita: "Kamo ste ga položili?" Odgovoriše mu: "Gospodine, dođi i pogledaj!"

³⁵Jėzus pravirko.

³⁵I zaplaka Isus.

³⁶Tada žydai ėmė kalbėti: “Štai kaip Jis jį mylėjo!”

³⁶Nato su Židovi govorili: "Gle, kako ga je ljubio!"

³⁷O kiti sakė: “Argi Tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?”

³⁷A neki između njih rekoše: "Zar on, koji je slijepcu otvorio oči, nije mogao učiniti da ovaj ne umre?"

³⁸Ir vėl dejuodamas Jėzus atėjo prie kapo. Tai buvo ola, užrista akmeniu.

³⁸Isus onda, ponovno potresen, pođe grobu. Bila je to pećina, a na nju navaljen kamen.

³⁹Jėzus tarė: “Nuriskite akmenį!” Mirusiojo sesuo Morta įspėjo: “Viešpatie, jis jau dvokia, nes jau keturios dienos, kai jis miręs”.

³⁹Isus zapovjedi: "Odvalite kamen!" Kaže mu pokojnikova sestra Marta: "Gospodine, već zaudara. Ta četvrti je dan."

⁴⁰Jėzus jai tarė: “Argi nesakiau tau, kad jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!”

⁴⁰Kaže joj Isus: "Nisam li ti rekao: budeš li vjerovala, vidjet ćeš slavu Božju?"

⁴¹Jie nurito akmenį nuo ten, kur gulėjo numirėlis. Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo: “Tėve, dėkoju Tau, kad mane išgirdai.

⁴¹Odvališe dakle kamen. A Isus podiže oči i reče: "Oče, hvala ti što si me uslišao.

⁴²Aš žinojau, kad visada mane girdi. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie tikėtų, jog Tu esi mane siuntęs”.

⁴²Ja sam znao da me svagda uslišavaš; no rekoh to zbog nazočnog mnoštva: da vjeruju da si me ti poslao."

⁴³Tai pasakęs, Jis galingu balsu sušuko: “Lozoriau, išeik!”

⁴³Rekavši to povika iza glasa: "Lazare, izlazi!"

⁴⁴Ir numirėlis išėjo. Jo rankos ir kojos buvo apvyniotos laidojimo aprišalais, veidas aprištas drobule. Jėzus jiems liepė: “Atvyniokite jį ir leiskite jam eiti”.

⁴⁴I mrtvac iziđe, noge mu i ruke bile povezane povojima, a lice omotano ručnikom. Nato Isus reče: "Odriješite ga i pustite neka ide!"

⁴⁵Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo Jį.

⁴⁵Tada mnogi Židovi koji bijahu došli k Mariji, kad vidješe što Isus učini, povjerovaše u nj.

⁴⁶Bet kai kurie nuėjo pas fariziejus ir pranešė jiems, ką Jėzus padaręs.

⁴⁶A neki od njih odu farizejima i pripovjede im što Isus učini.

⁴⁷Tada aukštieji kunigai ir fariziejai sušaukė sinedrioną ir svarstė: “Ką darysime? Šitas žmogus daro daug ženklų.

⁴⁷Stoga glavari svećenički i farizeji sazvaše Vijeće. Govorili su: "Što da radimo? Ovaj čovjek čini mnoga znamenja.

⁴⁸Jei taip Jį paliksime, visi įtikės Jį; ateis romėnai ir užims mūsų vietą bei tautą”.

⁴⁸Ako ga pustimo tako, svi će povjerovati u nj pa će doći Rimljani i oduzeti nam ovo mjesto i narod!"

⁴⁹Vienas iš jų­Kajafas, tais metais vyriausiasis kunigas­jiems tarė: “Jūs nieko neišmanote

⁴⁹A jedan od njih - Kajfa, veliki svećenik one godine - reče im: "Vi ništa ne znate.

⁵⁰ir nepagalvojate, jog mums geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų”.

⁵⁰I ne mislite kako je za vas bolje da jedan čovjek umre za narod, nego da sav narod propadne!"

⁵¹Jis tai pasakė ne iš savęs, bet, būdamas tų metų vyriausiasis kunigas, pranašavo, jog Jėzui reikės mirti už tautą,

⁵¹To ne reče sam od sebe, nego kao veliki svećenik one godine prorokova da Isus ima umrijeti za narod;

⁵²ir ne tik už tautą, bet tam, kad suburtų į viena išsklaidytuosius Dievo vaikus.

⁵²ali ne samo za narod nego i zato da raspršene sinove Božje skupi u jedno.

⁵³Nuo tos dienos jie buvo nusprendę Jį nužudyti.

⁵³Toga dana dakle odluče da ga ubiju.

⁵⁴Todėl Jėzus nebevaikščiojo viešai tarp žydų, bet pasitraukė iš ten į vietovę netoli dykumos, į miestelį, vadinamą Efraimu, ir ten apsistojo kartu su savo mokiniais.

⁵⁴Zbog toga se Isus više nije javno kretao među Židovima, nego je odatle otišao u kraj blizu pustinje, u grad koji se zove Efrajim. Tu se zadržavao s učenicima.

⁵⁵Artinosi žydų Pascha. Daugelis iš viso krašto prieš Paschą atėjo į Jeruzalę apsivalyti.

⁵⁵Bijaše blizu židovska Pasha i mnogi iz toga kraja uziđoše prije Pashe u Jeruzalem da se očiste.

⁵⁶Jie ieškojo Jėzaus ir, stoviniuodami šventykloje, kalbėjosi: “Kaip jūs manote? Nejaugi Jis nebeateis į šventę?”

⁵⁶Iskahu dakle Isusa te se stojeći u Hramu zapitkivahu: "Što vam se čini? Zar on ne kani doći na Blagdan?"

⁵⁷Mat aukštieji kunigai ir fariziejai išleido įsakymą, kad žinantys praneštų, kur Jis esąs, kad galėtų Jį suimti.

⁵⁷A glavari svećenički i farizeji izdadoše naredbu: ako tko sazna gdje je, neka dojavi da ga uhvate.