¹Jėzus nuėjo į Alyvų kalną.

¹A Isus se uputi na Maslinsku goru.

²Anksti rytą Jis vėl atėjo į šventyklą. Visi žmonės rinkosi prie Jo, ir Jis atsisėdęs juos mokė.

²U zoru eto ga opet u Hramu. Sav je narod hrlio k njemu. On sjede i stade poučavati.

³Rašto žinovai ir fariziejai atvedė pas Jį moterį, sugautą svetimaujant. Pastatė ją viduryje

³Uto mu pismoznanci i farizeji dovedu neku ženu zatečenu u preljubu. Postave je u sredinu

⁴ir kreipėsi į Jį: “Mokytojau, ši moteris buvo pagauta svetimaujant.

⁴i kažu mu: "Učitelju! Ova je žena zatečena u samom preljubu.

⁵Mozė Įstatyme mums įsakė tokias užmėtyti akmenimis. O ką Tu pasakysi?”

⁵U Zakonu nam je Mojsije naredio takve kamenovati. Što ti na to kažeš?"

⁶Jie tai sakė, mėgindami Jį, kad turėtų kuo apkaltinti. Bet Jėzus, jų nepaisydamas, pasilenkęs rašė pirštu ant žemės.

⁶To govorahu samo da ga iskušaju pa da ga mogu optužiti. Isus se sagne pa stane prstom pisati po tlu.

⁷Jiems nesiliaujant klausinėti, Jis atsitiesė ir tarė: “Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas sviedžia į ją akmenį”.

⁷A kako su oni dalje navaljivali, on se uspravi i reče im: "Tko je od vas bez grijeha, neka prvi na nju baci kamen."

⁸Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės.

⁸I ponovno se sagnuvši, nastavi pisati po zemlji.

⁹Tai išgirdę, sąžinės apkaltinti jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų iki paskutiniojo.

⁹A kad oni to čuše, stadoše odlaziti jedan za drugim, počevši od starijih. Osta Isus sam - i žena koja stajaše u sredini.

¹⁰Atsitiesęs ir nebematydamas nė vieno, tik moterį, Jėzus paklausė: “Moterie, kur tie tavo kaltintojai? Niekas tavęs nepasmerkė?”

¹⁰Isus se uspravi i reče joj: "Ženo, gdje su oni? Zar te nitko ne osudi?"

¹¹Ji atsiliepė: “Niekas, Viešpatie”. Jėzus jai tarė: “Nė Aš tavęs nesmerkiu. Eik ir daugiau nebenusidėk”.

¹¹Ona reče: "Nitko, Gospodine." Reče joj Isus: "Ni ja te ne osuđujem. Idi i odsada više nemoj griješiti."

¹²Jėzus vėl prabilo: “Aš­pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsoje, bet turės gyvenimo šviesą”.

¹²Isus im zatim ponovno progovori: "Ja sam svjetlost svijeta; tko ide za mnom, neće hoditi u tami, nego će imati svjetlost života."

¹³Tada fariziejai Jam pasakė: “Tu pats apie save liudiji,­tavo liudijimas netikras”.

¹³Farizeji mu nato rekoše: "Ti svjedočiš sam za sebe: svjedočanstvo tvoje nije istinito!"

¹⁴Jėzus jiems atsakė: “Nors Aš ir liudiju pats apie save, mano liudijimas yra tikras, nes Aš žinau, iš kur atėjau ir kur einu. O jūs nežinote, nei iš kur Aš atėjau, nei kur einu.

¹⁴Odgovori im Isus: "Ako ja i svjedočim sam za sebe, svjedočanstvo je moje istinito jer znam odakle dođoh i kamo idem. A vi ne znate ni odakle dolazim ni kamo idem.

¹⁵Jūs teisiate pagal kūną, Aš neteisiu nė vieno.

¹⁵Vi sudite po tijelu; ja ne sudim nikoga;

¹⁶O jeigu Aš ir teisiu­mano teismas teisingas, nes Aš ne vienas, bet esu Aš ir mane siuntęs Tėvas.

¹⁶no ako i sudim, sud je moj istinit jer nisam sam, nego - ja i onaj koji me posla, Otac.

¹⁷Ir jūsų Įstatyme parašyta, kad dviejų asmenų liudijimas tikras.

¹⁷Ta i u vašem zakonu piše da je svjedočanstvo dvojice istinito.

¹⁸Aš liudiju pats apie save, ir apie mane liudija mane siuntęs Tėvas”.

¹⁸Ja svjedočim za sebe, a svjedoči za mene i onaj koji me posla, Otac."

¹⁹Jie paklausė: “Kur yra Tavo Tėvas?” Jėzus atsakė: “Jūs nepažįstate nei manęs, nei mano Tėvo. Jei pažintumėte mane, pažintumėte ir mano Tėvą”.

¹⁹Nato ga upitaju: "Gdje je tvoj Otac?" Odgovori Isus: "Niti mene poznajete niti Oca mojega. Kad biste poznavali mene, i Oca biste moga poznavali."

²⁰Šiuos žodžius Jėzus pasakė, mokydamas šventyklos iždinėje. Ir niekas Jo nesuėmė, nes dar nebuvo atėjusi Jo valanda.

²⁰Te riječi rekao je Isus u riznici dok je naučavao u Hramu. I nitko ga ne uhvati jer još ne bijaše došao njegov čas.

²¹Jėzus vėl jiems kalbėjo: “Aš išeinu, ir jūs ieškosite manęs ir mirsite savo nuodėmėse. Kur Aš einu, jūs negalite nueiti”.

²¹Reče im ponovno Isus: "Ja odlazim, a vi ćete me tražiti i u svojem ćete grijehu umrijeti. Kamo ja odlazim, vi ne možete doći."

²²Tada žydai ėmė kalbėti: “Nejaugi Jis nusižudys, kad sako: ‘Kur Aš einu, jūs negalite nueiti’?”

²²Židovi se nato stanu pitati: "Da se možda ne kani ubiti kad govori: 'Kamo ja odlazim, vi ne možete doći'?"

²³Jis atsakė: “Jūs esate iš pažemių, o Aš esu iš aukštybės. Jūs­iš šio pasaulio, o Aš­ne iš šio pasaulio.

²³A Isus nastavi: "Vi ste odozdol, ja sam odozgor. Vi ste od ovoga svijeta, a ja nisam od ovoga svijeta.

²⁴Dėl to Aš jums sakiau, kad mirsite savo nuodėmėse. Jeigu netikėsite, kad Aš Esu,­mirsite savo nuodėmėse”.

²⁴Stoga vam i rekoh: 'Umrijet ćete u grijesima svojim.' Uistinu, ako ne povjerujete da Ja jesam, umrijet ćete u grijesima svojim."

²⁵Tada jie klausė: “Kas Tu esi?” Jėzus atsakė: “Tas, ką nuo pradžios jums sakiau.

²⁵Nato mu oni rekoše: "A tko si ti?" Odvrati Isus:

²⁶Daug turiu ką apie jus kalbėti ir teisti, bet teisingas yra mano Siuntėjas, ir Aš skelbiu pasauliui, ką iš Jo girdėjau”.

²⁶"Ta što da vam s početka opet zborim? Mnogo toga imam o vama zboriti i suditi; no onaj koji me posla istinit je, i što sam čuo od njega, to ja zborim svijetu."

²⁷Jie nesuprato, kad Jis kalbėjo jiems apie Tėvą.

²⁷Ne shvatiše da im govori o Ocu.

²⁸O Jėzus tęsė: “Kai Žmogaus Sūnų būsite aukštyn iškėlę, tuomet suprasite, kad Aš Esu ir kad nieko nedarau iš savęs, bet skelbiu tai, ko mane Tėvas išmokė.

²⁸Isus im nato reče: "Kad uzdignete Sina Čovječjega, tada ćete upoznati da Ja jesam i da sam od sebe ne činim ništa, nego da onako zborim kako me naučio Otac.

²⁹Mano Siuntėjas yra su manimi; Tėvas nepaliko manęs vieno, nes visuomet darau, kas Jam patinka”.

²⁹Onaj koji me posla sa mnom je i ne ostavi me sama jer ja uvijek činim što je njemu milo."

³⁰Jam tai kalbant, daugelis įtikėjo Jį.

³⁰Na te njegove riječi mnogi povjerovaše u njega.

³¹Jėzus kalbėjo įtikėjusiems Jį žydams: “Jei jūs pasiliekate mano žodyje, iš tiesų esate mano mokiniai;

³¹Tada Isus progovori Židovima koji mu povjerovaše: "Ako ostanete u mojoj riječi, uistinu, moji ste učenici;

³²ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus”.

³²upoznat ćete istinu i istina će vas osloboditi."

³³Jie Jam atsakė: “Mes esame Abraomo palikuonys ir niekada niekam nevergavome. Kaipgi Tu sakai: ‘Tapsite laisvi’?”

³³Odgovore mu: "Potomstvo smo Abrahamovo i nikome nikada nismo robovali. Kako to ti govoriš: 'Postat ćete slobodni?'"

³⁴Jėzus jiems tarė: “Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas.

³⁴Odgovori im Isus: "Zaista, zaista, kažem vam: tko god čini grijeh, rob je grijeha.

³⁵Bet vergas nepasilieka namuose amžinai, o Sūnus pasilieka amžinai.

³⁵Rob ne ostaje u kući zauvijek, a sin ostaje zauvijek.

³⁶Jei tad Sūnus jus išlaisvins, iš tiesų būsite laisvi.

³⁶Ako vas dakle Sin oslobodi, zbilja ćete biti slobodni.

³⁷Aš žinau, kad jūs Abraomo palikuonys. Bet jūs norite mane nužudyti, nes mano žodžiui nėra jumyse vietos.

³⁷Znam: potomstvo ste Abrahamovo, a ipak tražite da me ubijete jer moja riječ nema mjesta u vama.

³⁸Aš kalbu, ką esu matęs pas savo Tėvą. O jūs darote, ką matėte pas savo tėvą”.

³⁸Ja govorim što vidjeh kod Oca, a vi činite što čuste od svog oca."

³⁹Jie atsiliepė: “Mūsų tėvas Abraomas!” Jėzus jiems tarė: “Jei jūs būtumėte Abraomo vaikai, darytumėte Abraomo darbus.

³⁹Odgovoriše mu: "Naš je otac Abraham". Kaže im Isus: "Da ste djeca Abrahamova, djela biste Abrahamova činili.

⁴⁰Bet dabar jūs norite nužudyti mane­žmogų, kuris kalbėjo jums tiesą, girdėtą iš Dievo. Šitaip Abraomas nedarė!

⁴⁰A eto, tražite da ubijete mene, mene koji sam vam govorio istinu što sam je od Boga čuo. Takvo što Abraham nije učinio!

⁴¹Jūs darote savo tėvo darbus”. Jie atsakė: “Mes nesame pavainikiai ir turime vieną Tėvą­Dievą”.

⁴¹Vi činite djela oca svojega." Rekoše mu: "Mi se nismo rodili iz preljuba, jedan nam je Otac - Bog."

⁴²Jėzus kalbėjo jiems toliau: “Jei Dievas būtų jūsų Tėvas, jūs mylėtumėte mane, nes Aš iš Dievo išėjau ir čia atėjau. Aš ne pats nuo savęs atėjau, bet Jis mane siuntė.

⁴²Reče im Isus: "Kad bi Bog bio vaš Otac, ljubili biste mene jer sam ja od Boga izišao i došao; nisam sam od sebe došao, nego on me posla.

⁴³Kodėl gi nesuprantate, ką jums sakau? Todėl, kad negalite mano žodžių klausyti.

⁴³Zašto moje besjede ne razumijete? Zato što niste kadri slušati moju riječ.

⁴⁴Jūsų tėvas­velnias, ir jūs norite vykdyti savo tėvo troškimus. Jis nuo pat pradžios buvo žmogžudys ir nesilaikė tiesos, nes jame nėra tiesos. Kalbėdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas.

⁴⁴Vama je otac đavao i hoće vam se vršiti prohtjeve oca svoga. On bijaše čovjekoubojica od početka i ne stajaše u istini jer nema istine u njemu: kad govori laž, od svojega govori jer je lažac i otac laži.

⁴⁵O kadangi Aš kalbu tiesą, jūs netikite manimi.

⁴⁵A meni, jer istinu govorim, meni ne vjerujete.

⁴⁶Kas iš jūsų apkaltins mane nuodėme? Jeigu tad tiesą sakau, kodėl netikite manimi?

⁴⁶Tko će mi od vas dokazati grijeh? Ako istinu govorim, zašto mi ne vjerujete?

⁴⁷Kas iš Dievo yra, tas Dievo žodžių klauso. Jūs neklausote todėl, kad nesate iš Dievo”.

⁴⁷Tko je od Boga, riječi Božje sluša; vi zato ne slušate jer niste od Boga."

⁴⁸Tuomet žydai atsiliepė: “Argi mes ne teisingai sakome, kad Tu samarietis ir Tavyje demonas?”

⁴⁸Odgovoriše mu Židovi: "Ne kažemo li pravo da si ti Samarijanac i da imaš zloduha?"

⁴⁹Jėzus jiems atsakė: “Nėra manyje demono. Aš gerbiu savo Tėvą, o jūs negerbiate manęs.

⁴⁹Odgovori Isus: "Ja nemam zloduha, nego častim svoga Oca, a vi me obeščašćujete.

⁵⁰Aš neieškau sau šlovės: yra, kas ieško ir teisia.

⁵⁰No ja ne tražim svoje slave; ima tko traži i sudi.

⁵¹Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas laikysis mano žodžio, nematys mirties per amžius”.

⁵¹Zaista, zaista, kažem vam: ako tko očuva moju riječ, neće vidjeti smrti dovijeka."

⁵²Žydai Jam pasakė: “Dabar mes žinome, kad Tu demono apsėstas! Juk mirė Abraomas ir pranašai, o Tu sakai: ‘Kas laikysis mano žodžio, tas neragaus mirties per amžius’.

⁵²Rekoše mu Židovi: "Sada vidimo da imaš zloduha. Abraham umrije, tako i proroci, a ti kažeš: 'Ako tko čuva moju riječ, neće okusiti smrti dovijeka.'

⁵³Argi Tu didesnis už mūsų tėvą Abraomą, kuris mirė? Pranašai irgi mirė. Kuo Tu dediesi?”

⁵³Zar si ti veći od oca našega Abrahama, koji je umro? Pa i proroci pomriješe. Kime se to praviš?"

⁵⁴Jėzus atsakė: “Jei Aš save šlovinčiau, mano šlovė būtų niekai. Mane šlovina mano Tėvas, apie kurį jūs sakote: ‘Jis yra mūsų Dievas’.

⁵⁴Odgovori Isus: "Ako ja sam sebe slavim, slava moja nije ništa. Ima koji me slavi - Otac moj, a vi velite da je on vaš Bog,

⁵⁵Ir jūs Jo nepažįstate, o Aš Jį pažįstu. Jei sakyčiau, kad Jo nepažįstu, būčiau toks kaip jūs­melagis. Bet Aš Jį pažįstu ir laikausi Jo žodžio.

⁵⁵no ne poznajete ga, a ja ga znam. Ako vam reknem da ga ne znam, bit ću lažac jednak vama. No znam ga i riječ njegovu čuvam.

⁵⁶Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, kad matysiąs manąją dieną; jis ją išvydo ir džiaugėsi”.

⁵⁶Abraham, otac vaš, usklikta što će vidjeti moj Dan. I vidje i obradova se."

⁵⁷Tada žydai Jam sakė: “Dar neturi nė penkiasdešimt metų ir esi matęs Abraomą?!”

⁵⁷Rekoše mu nato Židovi: "Ni pedeset ti još godina nije, a vidio si Abrahama?"

⁵⁸Jėzus jiems tarė: “Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: pirmiau, negu buvo Abraomas, Aš Esu!”

⁵⁸Reče im Isus: "Zaista, zaista, kažem vam: prije negoli Abraham posta, Ja jesam!"

⁵⁹Tada jie griebėsi akmenų, norėdami mesti į Jį, bet Jėzus pasislėpė ir, praeidamas pro juos, išėjo iš šventyklos ir nuėjo tolyn.

⁵⁹Nato pograbiše kamenje da bace na nj. No Isus se sakri te iziđe iz Hrama.